Pirmoji yra apie komančių, galingiausios indėnų genties Amerikos istorijoje, iškilimą ir nuopuolį. Antroji – vienas įsimintiniausių Senuosiuose Vakaruose gimusių pasakojimų: epinė saga apie iš pionierių giminės kilusią Cynthią Anną Parker, kurią vos devynerių metų šviesiaplaukę mergaitę rugiagėlių spalvos akimis, Teksaso pasienyje pagrobė komančiai. Ji pamilo savo pagrobėjus ir pagarsėjo kaip „baltoji skvo“, kuri atsisakė grįžti pas baltuosius iki pat 1860 metų, kai ją pačiupo Teksaso reindžeriai. Vis dėlto dar didesnės šlovės sulaukė jos sūnus Quanahas, niekada nenugalėtas karys, kurio partizaniniai karai pavertė jį legenda. Jis tapo paskutiniu ir garsiausiu komančių vadu.
Nors skaitytojams apačių ir sijų genčių pavadinimai gali būti labiau girdėti, kaip ir kada atsivėrė Amerikos Vakarai iš tiesų lėmė komančių kovos įgūdžiai. Komančių berniukai jau šešerių metų imdavo jodinėti nebalnotais žirgais, o suaugę komančių kariai buvo laikomi geriausiais visų laikų raiteliais. Jie taip puikiai kovojo ir taip gerai valdė lankus ir ietis, kad sustabdė kolonijinės Ispanijos veržimąsi į šiaurę iš Meksikos ir užkirto kelią prancūzų ekspansijai į vakarus iš Luizianos. Iš rytinių JAV valstijų atvykę baltieji naujakuriai nustebo, kad komančiai stumia pasienį atgalios, ir įsiuto, kad šie įsiveržė į jų genties žemes. Komančiai taip puikiai kovojo, kad teko suformuoti Teksaso reindžerių būrius ir sukurti specialiai su jais kovoti skirtą ginklą – šešių kulkų revolverius.
S. C. Gwynne‘as rašo apie šiuos įvykius atlikęs skrupulingus tyrimus, intelektualiai provokuodamas ir, kas svarbiausia, jaudinančiai vystydamas istoriją. Karas su komančiais truko net keturis dešimtmečius ir tai iš esmės sustabdė naujosios Amerikos nacijos vystymąsi. Jaudinantis pasakojimas apima ispanų kolonializmą, pilietinį karą, bizonų bandų sunaikinimą ir geležinkelių pasirodymą – tai tikra istorinė šventė visiems, kas domisi JAV praeitimi.
Kviečiame skaityti knygos ištruką:
„Su šiomis pastabomis atiduodu šituos puslapius plačiajai publikai, įsitikinusi, kad tuo metu, kai jie bus publikuoti, juos rašiusi ranka jau bus ištikta mirties šalčio.“
Šie žodžiai priklauso vos dvidešimties sulaukusiai Rachelei Parker Plummer. Greičiausiai jie buvo užrašyti 1839 metų pradžioje. Mergina prisimena nelaisvės laikotarpį ir pranašauja sau greitą mirtį. Rachelė neklydo. Ji mirė tų pačių metų kovo 19 d. Pagrobtoji buvo tempiama – kartais tiesiogine prasme – per pusę Didžiųjų Lygumų kaip apgailėtina komančių vergė. Paskui ji pabėgo ir sukorė dar 3200 kilometrų – šis pabėgimas iš genties nelaisvės turbūt buvo labiausiai sekinantis iš visų. To laikotarpio žmonėms, perskaičiusiems šiuos prisiminimus, ko gero, atvipo žandikauliai. Panašiai jie veikia iki šiol. Tik vienas kitas pasakojimas apie nerimo ir kraujo kupinus nuotykius XIX amžiaus Amerikos pasienyje gali prilygti tiems atsiminimams.
Ištvėrę be galo kankinančią pirmąją naktį, kitą rytą penki belaisviai Parkeriai – Rachelė, jos 14 mėnesių sūnus Jamesas, teta Elizabeth Kellogg (maždaug 30 metų), devynmetė Cynthia Anna Parker ir jos 7 metų brolis Johnas – vėl buvo pasodinti ant žirgų komančiams už nugarų ir pririšti: taip jie iškeliavo į šiaurę. Kitas penkias dienas komančiai labai skubėjo – jie kirto Kros Timbersą, 65 kilometrų pločio miškų ruožą, plytintį vidury prerijos, į vakarus nuo šiandieninio Dalaso. Rachelė vėliau rašė, kad tai „nuostabus kraštas, turintis daugybę puikių šaltinių“. Bet tai nereiškia, kad jai buvo leidžiama iš jų gerti. Visą tą laiką indėnai nedavė belaisviams jokio maisto, tik šiek tiek vandens. Kiekvieną naktį juos taip stipriai surišdavo odiniais diržais, kad kraujuodavo riešai ir kulkšnys. Rankas, kaip ir anksčiau, pritraukdavo prie pėdų, tada paguldydavo juos veidu į žemę.
Rachelė mums nepasakoja, kas pirmąją naktį dar nutiko Cynthiai Annai, be to, kad ji kentė smūgius, kraujavo ir buvo surišta, tačiau galima tai numanyti. Nors komančiai neturėjo nusistovėjusių taisyklių šiuo klausimu, vis dėlto su 9-erių metų mergaite jie paprastai elgdavosi kitaip nei su suaugusia moterimi. Pirmos kelios dienos ir naktys Cynthiai Annai, be abejo, buvo siaubingos. Per indėnų antpuolį ją turbūt ištiko panikos priepuolis: mergaitei teko atlaikyti tą siaubingą akimirką, kai motina Lucy pasodino ją ant indėno arklio, ištverti tėvo mirtį, su siaubu regėti, kaip prievartauja jos pusseserę ir tetą. (Nors baptistai buvo griežtai auklėjami, Cynthia Anna, kaip ūkyje gyvenanti mergaitė, jau turėjo žinoti apie lytinius santykius ir tai, kaip atsiranda vaikai; vis dėlto ji vargu ar suprato viską, ką matė.) Tada mažoji Parker buvo priversta sunkiai joti per tamsoje skendinčias šiaurinio Teksaso prerijas į stovyklą, kur buvo surišta ir sumušta, paskui dar penkias dienas turėjo keliauti be maisto.
Tačiau turint omenyje tai, kas mergaitei nutiko vėliau, tikėtina, kad indėnai po kurio laiko liovėsi ją mušti ir šiurkščiai su ja elgtis. Žinoma daug pasakojimų apie tai, kaip komančiai nužudo vaikus, o mergaites išprievartauja, bet apskritai su vaikais jie elgdavosi žymiai geriau nei su suaugusiaisiais. Viena vertus, vaikai galėjo asimiliuotis ir įsilieti į bendruomenę, kur gimstamumas buvo labai mažas (iš dalies dėl to, kad gentainiai gyvendavo ant arklių: jojant įvykdavo ankstyvi persileidimai), tad komančiams reikėjo belaisvių, kad padėtų pratęsti jų gentį. Kita vertus, buvo galima pareikalauti už vaikus išpirkos. Per kelis kitus neįprastai žiaurius antpuolius komančiai akivaizdžiai pasigailėdavo jaunų moterų belaisvių ir greitai jas priimdavo į gentį. Šiaip ar taip, tos mergaitės turėjo neblogų galimybių išgyventi. Bent jau palyginti su suaugusiais vyrais belaisviais, kuriuos indėnai daug negalvodami nužudydavo arba nukankindavo iki mirties.
Atrodo, kad su Cynthia Anna buvo žmogiškai elgiamasi. Stipriausias tai patvirtinantis argumentas tas, kad žygyje prieš Parkerius dalyvavo indėnas Peta Nocona, vėliau tapsiantis karo vadu ir jos vyru. Tiesą sakant, gali būti, kad Peta vadovavo šiam žygiui ir kad būtent ant jo arklio Lucy Parker užkėlė rėkiančią ir besiblaškančią Cynthią Anną.
Šeštą dieną indėnai pasidalijo belaisviais: Elizabeth Kellogg buvo parduota ar padovanota kicajų indėnams, sėsliai genčiai iš centrinio Teksaso šiaurės: jie augino javus ir atrodė panašūs į komančių vasalus. Cynthia Anna ir Johnas atiteko viduriniams komančiams, greičiausiai nokoniams; Rachelė ir Jamesas pateko į dar kitą komančių giminę. Moteris tikėjosi, kad indėnai leis jos sūnui, sukruvintam ir nusėtam mėlynėmis, bet kažkaip sugebėjusiam išgyventi, likti su ja. Tačiau Rachelė klydo. „Kai tik komančiai suprato, kad aš atjunkiau mažąjį, jie, nepaisydami visų mano pastangų, išplėšė jį iš mano glėbio. Jis tiesė į mane kraujuotas rankutes šaukdamas: „Mama, mama, ak, mama!“ Žiūrėjau, kaip nusineša vaiką, garsiai raudodama. Tada aš paskutinį kartą girdėjau savo mažojo Pratto balsą.“
Rachelės būrys patraukė į vėsesnio klimato aukštumas šiaurėje, galbūt į dabartinį Rytų Koloradą. Ji atsidūrė aukštose, tuščiose lygumose. „Dabar nebebuvo matyti jokio medžio, – rašė ji. – Galėjome keliauti ištisas savaites ir nerasti net žabo arkliui paraginti. Kaip kurą naudojome bizonų mėšlą. Gentainiai sukraudavo jį į apvalią krūvą. Uždegus šį mėšlą, galima ruošti maistą, be to, jis palaiko ugnį keletą dienų“. Jie buvo pačioje Komančerijos širdyje, visiškai atokioje vietoje – to meto žemėlapių sudarytojai ją vadino Didžiąja Amerikos dykuma. Prie miškingų vietovių įpratę žmonės – o iki 1840 metų tokie buvo beveik visi amerikiečiai – nebuvo regėję nieko panašaus į šias lygumas. Todėl tam tikra prasme jie neįstengė to suvokti, panašiai kaip žmogui, visą gyvenimą praleidusiam kalnuose, sunku suvokti pirmą kartą matomą vandenyną. „Į rytus nuo Misisipės civilizacija stovi ant trijų kojų: žemės, vandens ir miško, – rašė Walteris Prescottas Webbas savo klasikiniame darbe „Didžiosios Lygumos“. – Į vakarus nuo Misisipės dvi iš tų kojų – vanduo ir miškai – pradingsta, tad civilizacija lieka su viena koja – žeme. Nieko nuostabaus, kad, ištikus laikinai nesėkmei, ji neišsilaikė ir pargriuvo.“
Lygumų indėnai buvo nepalaužiamas žmogiškasis barjeras, neleidęs ispanams, prancūzams ir amerikiečiams veržtis į šias žemes, bet būta ir barjero. XXI amžiaus žmonėms sunku tai įsivaizduoti, nes šiandien tie kraštai – nebe tokie, kokie buvo XIX amžiuje. Dabar beveik visa žemė Amerikoje dirbama, joje auginami gyvuliai, plėtojama miškininkystė ar kultivuojama dar kokia nors veikla. Daugelyje šalies vietų nebeliko akivaizdaus skirtumo tarp miško ir prerijos. Tačiau kadaise beveik visa Šiaurės Amerika nuo rytinės pakrantės iki 98 dienovidinio – ši ilguma driekiasi nuo šiaurės į pietus maždaug per tokius dabartinius miestus kaip San Antonijus, Oklahoma ir Vičita – buvo gausiai apaugusi medžiais. Tada kontrastas tarp miškų rytuose ir „didžiojo dangaus“ vakaruose buvo pribloškiantis. Keliautojas, traukiantis į vakarus, iki 98 dienovidinio nebūtų matęs nieko panašaus į atvirą preriją, o paskui daugelyje vietų būtų žvelgęs iš tamsaus, brolių Grimmų pasakas primenančio miško į lygumą, kurioje nematyti nė menkiausio medelio. Jam tai būtų atrodę kaip neaprėpiama tuštuma. Be to, viskas, ką toks prie miškų pripratęs keliautojas žinojo apie išgyvenimą – kaip statyti namą, užkurti laužą ir susirasti vandens, – čia būtų netekę prasmės. Štai kodėl naujakuriai vėliausiai šalyje ėmė traukti į šias lygumas.
Pagrindinė problema buvo lietus. Arba jo stygius. Iškart į vakarus nuo 98 dienovidinio kasmetinis kritulių kiekis nukrito per 50 centimetrų, taigi medžiai išdžiūdavo, susidarydavo mažai upių. Be to, lygumų ekologijai didelę įtaką darė ugnis: dažni žaibai ir indėnų sukeliami gaisrai apimdavo didžiulius plotus ir pražudydavo daugumą medelių, neaugusių upių vandenyje. Keliautojas, išniręs iš drėgnos, pelkėtos, lietaus merkiamos, pušynais apaugusios ir upių išvagotos Luizianos, pirmą kartą į preriją būtų išėjęs maždaug į pietus nuo dabartinio Dalaso, netoli Parkerių forto.
Tiesą sakant, šitas fortas 1836 metais žymėjo nausėdijų ribą iš dalies todėl, kad ši vietovė yra labai arti Didžiųjų Lygumų pakraščio. Čia driekėsi kalvotos lygumos, šen bei ten apaugusios miškais – jie buvo tankesni palei Navasotos upę. (Parkeriai sąmoningai pasirinko tokią vietą – šiaip ar taip, jie pasistatė savo forto sieną iš kedro.) Bet per šimtą kilometrų į vakarus miškai apskritai išnyko. Kai keliautojas būtų pasiekęs šiuolaikinį Luboką ir Amarilą, jis būtų nepamatęs nieko daugiau, tik plokščią, begalinę, ganykline žole apaugusią lygumą. Per ją tekėjo vos kelios gipsingos upės ir galėjai įžiūrėti vos vieną kitą orientyrą – jei jų apskritai buvo. Tų laikų keliautojai lygino šiuos kraštus su „vandenynu“. Taip įvardijo ne todėl, kad čia gražu. Jiems ta vieta atrodė tuščia ir kelianti siaubą. Be to, jie pabrėždavo, kad čia nėra kelių. Tai iš esmės buvo tiesa: bet kokie pėdsakai, kuriuos ant lygumų žolės palikdavo furgonų vilkstinė, dingdavo per kelias dienas tarsi pėdos paplūdimio smėlyje, kilus potvyniui.
Maža to, kad Aukštosiose Lygumose iš esmės nebuvo miškų ir vandens, šios lygumos buvo išskirtinės dar ir tuo, kad jose vyravo vienas nepalankiausių klimatų Šiaurės Amerikoje. Vasaromis čia būdavo be galo karšta, pūtė svilinantis vėjas, temperatūra dažnai pakildavo iki 38 laipsnių Celsijaus ar net aukščiau – tai per kelias dienas galėdavo sunaikinti visus pasėlius.
Nuo vėjo degindavo akis, skilinėdavo lūpos, visas kūnas bauginamai greitai netekdavo skysčių. O rudenį ir žiemą kildavo šiaurys: staiga imdavo pūsti vėjas iš šiaurės, dažnai būdavo stiprus lyg audra. Pučiant tokiam vėjui, visą dangų nuklodavo juodi debesys, kildavo didžiuliai smėlio sūkuriai. Įsismarkavus šiauriui, temperatūra per valandą kartais nukrisdavo iki 10 laipsnių Celsijaus. Be to, „mėlynasis“ šiaurys atslinkdavo kartu su šaltu, stipriu lietumi. Toks klimatas lygumose buvo įprastas.
Bet baisiausias dalykas buvo pūgos. Žmonėms iš rytinės ir vakarinės Amerikos pakrantės gali atrodyti, kad jie yra matę tikras pūgas, bet greičiausiai taip nėra. Jos išskirtinai kildavo tik lygumose. Įsisiautus tokiai pūgai, vėjas nešiodavo tokį tirštą sniegą, o oras taip stipriai atšaldavo, kad bet kas, pasiklydęs lygumose, kur nėra jokios užuovėjos, iš esmės būdavo pasmerktas žūčiai. Pirmaisiais metais po to, kai lygumos buvo apgyvendintos, žmonės dažnai pasiklysdavo ir žūdavo, eidami iš savo svirno į namus. Vėjas stūgaudavo ištisas dienas. Pusnys dažnai siekdavo 12–15 metrų, o užgulus baltajai tamsai, buvo neįmanoma atskirti žemės nuo oro. Lygumų pūgos prarydavo viską: armijos dalinius, gyvenvietes, indėnų kaimus. Visa tai galiojo ir Komančerijai, nuostabiai ir be galo atšiauriai vietovei, labiausiai nutolusiai į pietus, kurioje gyvena gausiausios bizonų bandos. Tai buvo paskutinė JAV armijos užkariauta žemyno dalis. Ši vieta vėliausiai tapo civilizuota. Jau pats šis kraštas buvo pražūtingas žmogui. O atsižvelgiant į tai, kad čia gyveno komančiai ir kiti raitieji indėnai, nebuvo jokių vilčių išvengti mirties.
Būtent į tokią aplinką pateko Rachelė Plummer, atsidūrusi maždaug per 800 kilometrų nuo artimiausios baltųjų gyvenvietės. Šioje vietoje iki jos lankėsi tik vienas kitas baltasis. Žvelgiant naujakurių akimis, tai buvo tiesiog tuščia teritorija, kuri 1803 m., JAV nusipirkus Luizianą, tapo Amerikos dalimi. Joje nebuvo fortų, kareivių ar šiaip žmonių, jei neskaičiuosime vieno kito traperio, tyrinėtojo ar kartais pasitaikančių mulų vilkstinių, dardančių netoliese besidriekiančiu Santa Fė keliu. Pirmosios vilkstinės Oregono keliu ims važinėti po ketverių metų. Tai buvo indėnų žemė: jie čia gyveno, medžiojo, kovojo. Pasak Rachelės, nelaisvėje Aukštosiose Lygumose ji praleido 13 mėnesių. Taip pat moteris aprašo kelionę per Uolinius kalnus: ten „kentėjau nuo šalčio labiau nei kada nors gyvenime. Labai retai kada turėdavau kuo apsiauti ir prisidengti kūną“.
Ji buvo vergė – atitinkamai komančiai su ja ir elgėsi. Ji turėdavo naktimis prižiūrėti arklius, o dienomis – išdirbti bizonų odas. Buvo nustatytas konkretus tų odų skaičius – už jas ji privalėjo atsiskaityti per kiekvieną pilnatį. Pirmiausia Rachelė turėdavo aštriu kaulu kruopščiai nugramdyti visą mėsą nuo odos. Tada užpildavo kalkių, kad susiurbtų riebalus. Tai padarius, reikėdavo vis tepti visą odą bizonų smegenimis, kol ji suminkštės.
Kad atliktų paskirtą darbą ir išvengtų smūgių, Rachelė dažnai nešdavosi tas odas eidama prižiūrėti arklių. Ji buvo atiduota vienam seniui, taigi tapo jo žmonos ir dukters tarnaite – abi jos blogai su ja elgėsi.
Gali pasirodyti, kad Rachelės pagrobimas yra atsitiktinė atsitiktinio Teksaso nausėdijos antpuolio išdava, bet yra svarbesnių priežasčių, kodėl ją ištiko toks likimas. Visos jos susijusios su labai specializuota lygumų ekonomika, priklausoma nuo bizonų. Odos ir kailinės mantijos visada buvo vertinga prekė. (Komančiai daugiausia prekiavo arkliais, odomis ir belaisviais.) Odų vertė taip išaugo, kad nors vienas komančis kasmet suvalgydavo po 6 bizonus, dabar jų per metus būdavo nužudoma po 44, ir tas skaičius vis didėjo. Žinoma, moterys atlikdavo visus kitus darbus: apdorodavo odas ir puošdavo drabužius. Lygumų vyrai netrukus suprato, kad kuo daugiau žmonų turės, tuo daugiau bus apdorota odų, taigi tuo daugiau prekių bus parduodama. Šis paprastas su komercija susijęs faktas atliko dvejopą reikšmingą poveikį: visų pirma tarp indėnų išplito poligamija, antra, užsigeista paimti į nelaisvę kuo daugiau moterų. Tarp komančių šie pokyčiai turbūt buvo labiau instinktyvūs nei sąmoningi. Bet tai reiškė, kad Rachelės dienos nelaisvėje buvo ilgos ir sunkios, nes ji privalėjo apdirbti nustatytą odų skaičių.
Deja, ji dar ir laukėsi. Per Parkerių užpuolimą Rachelė buvo ketvirtą mėnesį nėščia, tad visas šias baisybes jai teko iškęsti kūdikiui ruošiantis ateiti į pasaulį. 1836 metų spalį ji pagimdė antrą sūnų. Moteris iškart suprato, kad vaikui gresia pavojus. Ji jau pakankamai mokėjo komančių kalbą, kad, kaip pati rašė, ginčytųsi su šeimininke dėl to, kaip galėtų išgelbėti savo vaiką. Tai nedavė jokios naudos. Jos šeimininkas nutarė, kad naujagimis kels per daug rūpesčių, be to, jį maitindama Rachelė negalėtų dirbti visą laiką. Vieną rytą, kai vaikui buvo 7 savaitės, atėjo pusė tuzino vyrų. Vienas indėnas pasmaugė vaiką, keliems iš jų laikant Rachelę, paskui padavė jai. Kai kūdikis neberodė gyvybės ženklų, vyrai vėl jį paėmė, aprišo virvę jam aplink kaklą ir nutempė per dygliuotas opuncijas – taip apie 90 metrų tampė jį pririštą prie arklio.
„Mano mažas nekaltas kūdikėlis buvo ne tik nužudytas, bet ir tiesiogine žodžio prasme suplėšytas į gabalus“, – rašė Rachelė. Gentis vis keliavo. Nepaisant visko, ką teko patirti, Rachelė kažkaip sugebėjo atlikti savo pareigas. Ji aprašė to krašto florą, fauną ir geografines ypatybes. Apibūdino prerijų lapes, miražus, kai stebuklingai išdygdavo priešais vėsūs mėlyni ežerai, kriauklių fosilijas, rastas atvirose lygumose. Moteris aprašė ir komančių bendruomenę. Tai – pirmasis etnografinis liudijimas apie šią gentį. Kaimas keliaudavo kas tris ar keturias dienas.
Vyrai kiekvieną vakarą šokdavo, kai kurie garbino auginamas varnas arba elnių odas. Kariai kiekvieną rytą, prieš išjodami į mūšį, gerdavo vandens iki apsivėmimo. Tarp kitų tabu buvo ir toks, kad žmogaus šešėlis negali kristi ant ruošiamo maisto. Kai Rachelė turėdavo laisvo laiko, lipdavo ant kalnų viršūnių ir netgi tyrinėdavo olas. Šiek tiek pramokusi vietinių kalbos, slapta klausydavosi, kas šnekama per didžiulį indėnų susirinkimą, rengiamą netoli Arkanzaso upės ištakų. Moterims neleista dalyvauti genties taryboje, tad, kaip ji pati rašė, keletą kartų buvo išvaryta smūgiais, bet džiaugsmingai priėmė šiurkštų elgesį – tai iš jos neatėmė noro pasiklausyti, ką jie šneka. Rachelė nugirdo, kad planuojama rengti didžiulį žygį į Teksasą, kuriame dalyvaus daug įvairių genčių. Užėmę Teksasą ir išvarę jo gyventojus, indėnai ketino pulti Meksiką. Šis žygis turėjo įvykti 1838 arba 1839 metais.
Nors Rachelė pasižymėjo stulbinama stiprybe, ji ėmė prarasti viltį. Moteris matė, kaip mirė jos sūnus Jamesas, ir buvo įsitikinusi, kad vyras, tėvas ir motina taip pat neišgyveno per Parkerių forto antpuolį. Ji beveik neturėjo vilties pabėgti ar bent jau pakeisti savo statusą. Nusiminusi Rachelė ėmė galvoti apie savižudybę, bet neišdrįso pakelti prieš save rankos, tad nutarė išprovokuoti savo pagrobėjus, kad padarytų tai už ją. Kai pagrobėjo duktė („mano jaunoji šeimininkė“) liepė jai atnešti iš kaimo įrankį šaknims kasti, Rachelė atsisakė tai padaryti. Jaunoji indėnė ėmė ant jos rėkti, paskui užpuolė. Belaisvė pargriovė ją ant žemės, laikė prispaudusi, „kovodama ir rėkdama“, o paskui pradėjo daužyti jai per galvą bizono kaulu, kiekvieną akimirką laukdama, „kol vieno iš indėnų ietis pervers širdį“. Jei Rachelei lemta mirti, ji pasiryžo bent jau suluošinti savo skriaudėją. Netrukus moteris suprato, kad aplink jas susirinko didelė minia komančių vyrų. Jie rėkė, tačiau jos nelietė. Rachelė laimėjo kovą.
Ji rašė: „Galų gale indėnė liovėsi mane žaloti ir beveik netekusi amo ėmė rėkti, maldaudama pasigailėti.“ Rachelė paleido stipriai kraujuojančią priešininkę, paskui pakėlė ir nunešė ją į stovyklą, ten nuplovė jos veidą. Laukinė moteris pirmą kartą atrodė jai draugiška. Bet tai negaliojo Rachelės įmotei: ji pasakė, kad ketina sudeginti belaisvę. ( Ji jau anksčiau buvo svilinusi Rachelę ugnimi ir karštomis žarijomis.) Rachelė ir senoji moteris stojo į kovą aplink degantį laužą, kartais į jį įpuldamos. Abi stipriai apdegė. Belaisvė du kartus nubloškė indėnę į ugnį ir ją ten laikė. Kovodamos moterys sulaužė vieną tipio šoną. Šį kartą, kaip ir anąkart, susirinkusi minia vyrų viską tik stebėjo. Ir vėl niekas nesikišo. Rachelė dar kartą laimėjo. Kitą rytą dvylika vadų susibūrė „tarybos namuose“, kad išnagrinėtų šį reikalą. Visos trys moterys davė parodymus. Sprendimas buvo toks: Rachelei liepta pakeisti sulaužytą tipio kartį. Ji sutiko su sąlyga, kad jaunoji indėnė jai padės. Po šio įvykio, pasak Rachelės, „vėl stojo ramybė“.