Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato naują Alfonso Eidinto knygą „Pūga prie Mėmelio. Atvadavimo saga“. Istorinės karinės apybraižos“ autorius ėmėsi siekdamas paneigti sklandančias versijas, kad už Klaipėdą turime būti dėkingi Stalinui, kuris po karo jos neprijungė prie Kaliningrado srities, ir kitokius klaidinančius dalykus.
Ėmėsi rašyti šią knygą ir dėl to, kad neklaidžiotume ir specialiai ano laiko politiniais tikslais tyčia sukurtų versijų miglose. Klaipėdiečių sukilimo versija buvo sugalvota, nes anuo metu kitaip negalima buvo kalbėti – esą kraštas 1923 metais sukilo ir prisijungė savo noru prie Lietuvos. Taip tada rašyta ir kalbėta, nors istorikas Adolfas Šapoka dar 1932 metais savo redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ gana atvirai išdėstė Klaipėdos prisijungimo istoriją. Tačiau sąvokos „sukilimas“ ir „sukilėliai“ taip įsitvirtino, kad jų nevengta kartoti nei tada, nei dabar, netgi ir užsienio autorių darbuose.
Metai bėga ir į visišką užmarštį traukiasi 1923-iųjų metų įvykių herojų vardai – retai minimas sukilėlių vadas Jonas Polovinskas-Budrys, grupės vadas Mykolas Kalmantavičius-Bajoras, kurio vyrai užėmė Klaipėdą, eina į užmarštį žuvusieji užimant Klaipėdą – leitenantas Viktoras Burokevičius, gimnazistas šaulys Algirdas Jasaitis ir kiti šimtai pasiaukojusių lietuvių karininkų, karių ir šaulių.
Šią karinę, diplomatinę ir ekonominę operaciją rengė ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Lietuvos atstovas Klaipėdoje Jonas Žilius, Lietuvos šaulių sąjungos vadovas Vladas Pūtvinskis-Pūtvis, klaipėdiškiai lietuviai Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Vilius Šaulinskis, Jurgis Brūvelaitis ir daugelis kitų, kurie pasiaukojamai dirbo vienybės su Lietuva linkme.
Autorius susipažino su archyvuose ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje esančia medžiaga, perskaitė Jono Žiliaus, Mykolo Kalmantavičiaus-Bajoro, Jono Vanagaičio užrašus, Ernesto Galvanausko, Erdmono Simonaičio, Aleksandro Marcinkevičiaus-Mantauto atsiminimus, to meto Lietuvos spaudos straipsnius ir kai kuriuos to meto „Chicago Herald Tribune“ puslapius.
Išryškėjo, kad labai sudėtinga buvo to meto padėtis, Lietuva dar nestipri, daugybė pavojų jos tykojo. O ir Klaipėdos prisijungimas – sudėtingas reikalas, į kurį tuo metu įsitraukė keli Lietuvos vyriausybės nariai, kariškiai, šauliai, kariai, gimnazistai, diplomatai, savanoriai.
Taigi rašydamas šią karinę istorinę apysaką autorius rėmėsi lietuvių ir užsienio šalių istorikų darbais, tikrais faktais (tikros ir meilės istorijos), dokumentais, atsiminimais, spauda. Kai kur pasitelkta vaizduotė, įžvalgos, ne tik plėtojant siužetą, bet ir nusakant herojų jausmus, jų pokalbius, ginčus, argumentus, požiūrius.
Ši knyga – beletrizuota istorija apie 1923-iųjų Klaipėdą ir Lietuvą, apie daugiabriaunę Lietuvos įvykdytą politinę ir diplomatinę bei karinę operaciją, beje, vienintelę tokią, ir labai sėkmingą. Papasakota savita visų tų įvykių versija, kuri susiklostė iš istorinės medžiagos ir kuri būtent tokia ir būtent taip autoriui susidėliojo. Galima teigti, kad ji artima tiesai, nes tai atidi anų dienų įvykių rekonstrukcija. Ši istorinė karinė apybraiža skirta visiems, kam rūpi mūsų krašto praeitis ir garbinga jos istorija.
Viesulo būryje
1923 m. sausio antra pusė
Giruliai–Bomelsvitė–Klaipėda
Kajus net apstulbo, kaip greitai ir netikėtai visus Giruliuose esančius šaulius gimnazistus surinko ir, nieko nepaaiškinę, nuvežė į Klaipėdą.
Artėjantys į Klaipėdą anglų kreiseris „Caledon“, prancūzų karo laivai „Algerie“, „Senegal“ ir dar keli mažesni vienus džiugino, kitus neramino – atėjo žinių, kad sukilėlių pajėgos ruošiasi gynybai, armijos vadas Budrys įsakė uostą blokuoti ir išstatyti postus. Visi gimnazistai, kai tik sužinojo, kad Klaipėda jau lietuvių rankose, vylėsi ją pamatyti, tik Kajus slapčia tikėjosi būti paliktas Giruliuose, jog galėtų ir toliau lankytis Kurhauze, matyti vakarais Idelhartą, na, blogiausiu atveju pakliūti į tarnybą prie paimto iš policininkų prancūziško kulkosvaidžio, tačiau viską sugadino nelauktai pasirodęs žvejys Jurgis Vėsols.
Jis taip karštai karininkui vadui kažką kalbėjo, ranka vis parodydamas į Kajų ir Kampainį, kad vadas linktelėjo galvą ir, atsisukęs šūktelėjo, vadindamas dabar jau tikraisiais vardais ir pavardėmis:
– Miltraki, Labokai, Kampaini, Svilai ir kiti, visi jūs, aštuoni šauliai gimnazistai ir jiems prijaučiantys, prie manęs žengte marš!
Kajui su draugais patraukus prie vado, šis paliepė:
– Štai buvęs Bajorų stoties komendantas Jurgis Vėsols iš Bomelsvitės, jis mums padėjo paimti Bajorų geležinkelio stotį, pamenate? Sukilėlių armijos vadas Budrys dabar jį paskyrė Klaipėdos miesto komendantu. Nuo šios minutės patenkate jo žinion ir turite jam padėti. Klausysite jo komandų. Vyresnysis bus Miltrakis. Viskas. Aplink! Žengte-e-e-e – marš!
Žvejys iš Bomelsvitės (taip kelis kartus prisistatė) pasikėlė katiliuką aukštyn nuo kaktos, palto apykakle prisidengė nuo vėjo kaklą, o skvernu pamojo eiti greičiau jam iš paskos, trumpai tarstelėjo Kajui ir Kampainiui:
Visada pamaitinkite alkaną. Pamenate, sakiau jums, kad atsilyginsiu už duoną. Tas laikas dabar atėjo, todėl ir pasiėmiau jus į savo tarnybą…
Kajui patiko, kad su Vėsolu jie pagaliau pamatė Klaipėdą, vokiškąjį Mėmelį. Nieko panašaus nė vienas nebuvo regėjęs, net tie, kurie praleido karo metus Rusijoje. Viskas čia buvo kitaip nei dar tik pamažu atsigaunančiuose, atsistatančiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose – čia visos gatvės tiesios, plačios, grįstos, tarp gatvės bruko akmenų eina tiesūs geležiniai bėgiai, visur jas juosiantys tiksliai ir dailiai padaryti šaligatviai, o Prūsijos pergalei prieš Napoleoną pastatytas šlovės – „Borusijos“ – paminklas su cementiniais rėmais, sujungtais geležinėmis grandinėmis, juosiančiomis tą mistinę vokiečių didybės skulptūrą. Šis cemento ir geležies derinys tarsi sako, kad niekas ir niekada šitos didybės nebenustelbs.
Didingi pastatai, trijų, keturių aukštų – ne rūmai, o tik gimnazijos, pasirodo… O kur dar Dangės upės krantinės – iš didelių granitinių keturkampių akmenų sumūrytos sienos upės krantus rėmina, gina nuo vandens. Savo aukščiu net baugina didžiuliai sandėliai, o tokio nematyto aukščio ir dydžio malūnai net verčia susigūžti.
O tas bažnyčių didingumas…
– Kažin ar mes čia priprasime… – pralemena Labokas, – švara, tvarka… solidu…
Vokiški užrašai ant namų sienų, parduotuvių reklamos, įstaigų lentelės nė minutei neleidžia užsimiršti, kur jie pateko:
– Ne, čia Mėmelis, vyrai, ne Klaipėda, – sako Labokas ir pirmą kartą nė vieno nesuerzina to įkyruolio žodžiai.
Jaučia visi tą patį: čia – tikrai dar ne Lietuva. Čia – tik Klaipėda.
– Nemūsiški čia pastatai, – sako Kampainis. – Mano akys jų nepriima…
– Pripras tos akys… Apeisime visas gatves, jei laiko bus, – sako Kajus Miltrakis, nes Vėsols jau vis nekantriau moja jiems ranka. – Žiūrėkite, atbilda Klaipėdos konkė…
– Ne, čia Mėmelis, vyrai, ne Klaipėda, – sako Labokas ir pirmą kartą nė vieno nesuerzina to įkyruolio žodžiai.
Jaučia visi tą patį: čia – tikrai dar ne Lietuva. Čia – tik Klaipėda.
– Nemūsiški čia pastatai, – sako Kampainis. – Mano akys jų nepriima…
Tai nebuvo konkė, geležiniais bėgiais arkliuko tempiamas vagonėlis kaip Kaune, jokiu būdu. Tai buvo didelis vagonas. Nei priešais, nei už jo nebuvo jokio arklio. Vagonas, pasirodo, buvo varomas elektra.
– Tai – tramvajus, – paaiškino Vėsols.
Už kampo jų laukė sunkvežimis, patenkinti, kad pasivažinės, sulipo į jį, įsistatė į tarpukojus šautuvus ir smalsiai sekė, kur ir kokiam reikalui Vėsols juos gabensis.
– Mieste kol kas didelė netvarka, – paaiškino naujasis komendantas, – todėl pirmiausia vyksime į direktoriją įvesti lietuviškos tvarkos. Joje tebeviešpatauja vokiškos direktorijos nariai, tačiau pastate bepalikę tik dviese – Matzies ir Reidys, kurie „Volkstimme“ redakcijos patalpose spausdina lapelius. Juose tie veikėjai savaip pateikia paskutiniuosius įvykius Klaipėdoje, dažniausiai neteisingai ir šališkai…
Kaip tik tą dieną Macį ir Reidį iš senosios direktorijos padrąsino įplaukęs į Klaipėdos uostą lenkų karo laivas „Komendant Pilsudski“. Kai kam tą žinią gavus atrodė, kad prefektūra gaus Santarvės pagalbos ir senieji laikai tuoj bus atkurti.
Tačiau Vėsols manė visiškai priešingai, aiškiai smagindamasis iš dangaus nukritusia valdžia. Juoba kad nieko nenuveikęs lenkų karo laivas netrukus išplaukė į jūrą ir visi padarė išvadą, kad lenkai dėl Klaipėdos nesimuš ir jų nuostata dabar aiški – Lietuva tegul miestą sau pasilaiko.
Laikraščio leidėjams naujasis Klaipėdos lietuvių komendantas Vėsols kariškai pranešė, kad be cenzūros leidimo jie negali leisti naujo numerio, taip pat ir lapelių. Antraip redaktorius bus areštuotas, o spausdinimo mašinos sudaužytos. Po to Reidį ir Macį Vėsols įsakė išgabenti į Šilutę, kaip jis sakė, „kad abu pailsėtų nuo nevykusio valdymo“, todėl gimnazistai juos greitai sugrūdo į pirmą pasitaikiusį autobusą, kaip tik vykusį į Šilutę.
Abu jau nuverstosios vokiškos direktorijos nariai, žaibu išvykę su dviejų sukilėlių apsauga, kurią Vėsols tam reikalui jau buvo suradęs iš kito būrio, niauriai žvelgė pro autobuso langą.
– Su tuo Vėsols man labai įdomu, nes jis yra nekvailas ir baisiai stiprus, iš jo dvelkia giluminė prūsiška ir lietuviška jėga, – pasakė Kampainis.
– Dar tokio tipelio savo gyvenime nemačiau… – patiko Vėsols ir Kajui.
– Jis čia, pasirodo, turi visokių senų sąskaitų, dar pamatysime įdomių dalykų, – iš anksto džiaugėsi Kampainis. – O mes patys šią naktį jau galėtume nukapoti nuo sienų nemažai vokiškų užrašų…
Kampainio pravardė jam dėsningai prilipo, tiesą sakant, jo galva buvo kampuota. Ir mąstymas.
Taip dabar Kajus ir drėbė jam, pyktelėjęs dėl pasiūlymo nukapoti užrašus:
– Ar jau nebeturime kitokių rūpesčių?
Pasišvaistę su komendantu po miestą, prigrasinę kelias įstaigas pradėti darbą (atidaryti duris ir priimti lankytojus), jie pagaliau gavo pavalgyti. O Vėsols visiškai tvirtai pasijautė, kai atėjo žinia, jog lenkų karo laivas apie penktą valandą po pietų išplaukė iš uosto, viso labo išleidęs iš laivo vienintelį keleivį.
Kitą dieną komendantas, šlapias nuo prakaito, atvožęs ant pakaušio savo katiliuką, vis taisydamasis apie kaklą jį varžančią peteliškę, ieškojo patalpų sukilėliams apsigyventi.
Pusę dienos prasidaužius po miestą, trankiai paklebenus mokyklų, internatų, pensionatų duris, pagaliau visiems suradus, kur apsinakvoti, Vėsols plačiai nusišypsojo ir pareiškė savo aštuoniems kareiviams:
– O dabar įsivyraus teisybė dėl manęs paties. Esu labai skaudžiai nukentėjęs, įskaudintas ir suniekintas. Tuoj viską sužinosite. Visi paskui mane…
– Tatai vadinasi gyvenimo būdo savitumas, – paaiškino jam Kajus. – Jie gyveno Vokietijos, o mes – Rusijos imperijoje, buvo daug panašumų, bet ne mažiau ir skirtumų, net kalbos. Užtat bus įdomu, kaip viskas susilydys bendrai gyvenant Lietuvoje.
Moterys gyrėsi, kad ne tik gamina maistą, bet ir mezga sukilėliams kojines, pirštines – ne pavieniui, o būreliais susirinkusios pas kurią nors namuose.
– Jos šneka kitaip, nors ir lietuviškai, – nusistebėjo Kampainis, prieš tai saldžiausiu balsu išgyręs moteris, nes gavo jų dovaną – naujas vilnones kojines.
– Tatai vadinasi gyvenimo būdo savitumas, – paaiškino jam Kajus. – Jie gyveno Vokietijos, o mes – Rusijos imperijoje, buvo daug panašumų, bet ne mažiau ir skirtumų, net kalbos. Užtat bus įdomu, kaip viskas susilydys bendrai gyvenant Lietuvoje.
Kajus taip jautė, bet į vietinius savitumus nebuvo laiko gilintis ir juos aptarinėti. Kai visi, padėkoję už sumuštinius toms mieloms ponioms, pasistiprino, Vėsols mostelėjo ranka į jau laukiantį sunkvežimį, o vaikinams į jį vikriai sušokus, tas nutarškėjo žmonių pilnomis Klaipėdos gatvėmis.
Sustojo, kaip rodė iškaba vokiečių kalba, prie teismo pastato, o kai visi išlipo ir susirikiavo prie sunkvežimio, komendantas Vėsols, dar nuo tarnybos vokiečių kariuomenėje laikų labai pamėgęs žmonių rikiuotes, nedaugžodžiaudamas paaiškino:
– Dabar jūs keturi saugosite teismo pastatą prie durų, keturi eis su manimi. Ten, viduje yra teismas, tačiau blogas. Jis mane labai nuskriaudė. Aš esu keturiolikos vaikų globėjas ir čia dažnai lankydavausi tais reikalais. Teisėjas Lerkė, ne taip seniai atvykęs iš Vokietijos, mane smarkiai įžeidė, atsisakė su manimi kalbėti lietuviškai, nubaudė 24 valandoms arešto ir konfiskavo visus mano daiktus bei pinigus, nes su juo kalbėjau tik lietuviškai.
Vėsols atsiduso, tramdydamas pyktį, ir pridėjo:
– Lerkė, žinoma, tada nieko dar net neuodė apie sukilimą ir buvo baisiai savimi patenkintas. Man priklausančių daiktų iki šiol negrąžino.
Mes dabar turime jiems parodyti, ką reiškia bausti nekaltą žmogų vien už tai, kad jis šneka lietuviškai. Tai visų pirma. O paskui matysime…
Kajui tikrai pasisekė – kokia laimė su kitais trimis draugais sekti paskui į vidų besiveržiantį Vėsols! Gimnazistai jau iš anksto smaginosi, kumščiuodami vienas kitą, nes komendantas atrodė itin palankiai nusiteikęs didingai sudrausminti ir pertvarkyti teismą – tai jo galvoje jau tapė svajinga, kartu ir didingo keršto kupina vaizduotė.
Jie sekė komendantą pusiau atkišę į priekį šautuvus. Juos pasitikęs teismo prezidentas Plevė, žmogus, matyti, sumanus ir gudrus, bematant susivokė, dėl ko čia pasirodė Vėsols.
Giliai įkvėpęs oro, Plevė pasisveikino ir be pauzės, nulenkdamas žemyn galvą, negarsiai pasakė:
– Jūs tikriausiai ieškote teisėjo Lerkės. Jo čia nėra.
– O kur jis dingo? – perdėtai dirbtinai nustebo komendantas, nes vaikinai negalėjo nepastebėti, kad Vėsols nepasitiki Pleve.
– Pabėgo į faterlandą, – nelinksmai pasakė Plevė.
– Meluoja, – atsisukęs į gimnazistus džiugiai pasakė Vėsols. – Bet matote, teisybė vis tiek lenda iš akių ir jo burnos, jis puikiai žino, kad mane neteisingai nubaudė būtent teisėjas Lerkė. Tačiau tai tiek nesvarbu, kad jokių lerkių net ir neieškosime, pakaks to, ką čia turime.
– Sukvieskite visus iki vieno teisėjus, valstybės gynėjus ir vyresniuosius sekretorius.
Kai visi susirinko, Vėsols juos sustatė į karinę rikiuotę ir nepiktai, tačiau pakeltu balsu, kad visi gerai girdėtų, lietuviškai pasakė kalbą:
– Mano ponai, kaip žinote, dabar Klaipėda ir visas kraštas yra mūsų, lietuvių. Mes turėtumėme daryti taip, kaip darėte jūs – bausti jus ne už lietuvių, o vokiečių kalbos vartojimą ir sodinti į belangę. Mat valdžia, kaip girdėjote, pasikeitė. Tačiau aš taip nedarysiu, belangė tegul pailsi, o už neteisingus praeities sprendimus būsite tuojau pat nubausti maža, bet teisinga bausme, nors ir be teismo.
– Mano ponai, kaip žinote, dabar Klaipėda ir visas kraštas yra mūsų, lietuvių. Mes turėtumėme daryti taip, kaip darėte jūs – bausti jus ne už lietuvių, o vokiečių kalbos vartojimą ir sodinti į belangę. Mat valdžia, kaip girdėjote, pasikeitė. Tačiau aš taip nedarysiu, belangė tegul pailsi, o už neteisingus praeities sprendimus būsite tuojau pat nubausti maža, bet teisinga bausme, nors ir be teismo.
Tą savo prakalbą pakartojo vokiškai. Ir palydai pro petį paaiškinęs, kad yra tarnavęs kaizerio kariuomenėje ir prūsų karines bausmes gerai išmano, griežtai suriko:
– Auf Vordermann antreten! Drei Stunden still stehen!
Kai visi teisėjai ir jų padėjėjai bei kiti pareigūnai, vokiečių kariuomenėje tik tokių komandų ir teklausę, kaip stygos išsitempė, pasiruošę atlikti Vėsols baudą (tris valandas išsirikiavus ir įsitempus stovėti tokia nepatogia poza), pastatęs Plevę į dešinįjį kampą ir kelis kartus patikrinęs, ar tikrai tiesi dvidešimties teismo vyrų rikiuotės linija, nors ir begaliniai patenkintas, taip sutvarkęs reikalus, tačiau apgailestaudamas Vėsols pasiskundė gimnazistams:
– Gaila, kad neturime laisvų šautuvų. Kariuomenėje yra bausmė su šautuvais rankose ir sunkia, dažniausiai akmenų prikrauta kuprine, bet, va, ir kuprinių neturime… Visiška netvarka šitame pastate. Das ist keine Ordnung (Nėra čia tvarkos (vok. k.)… – paaiškino Vėsols, riktelėdamas vokiškai tiesiai į veidą Plevei.
Po kokių dešimties minučių pradėjęs svyruoti iš įsitempimo, kairiajame kampe senyvas teisėjas pakėlė ranką ir paprašė:
– Esu teisėjas Pliumikė, pone komendante. Labai prašau mums visiems atleisti ir nebepykti.
Ir Pliumikė, pajudėjęs iš rikiuotės prie komendanto, staiga jausmingai paėmė Vėsols už rankos.
– Dieve, kaip šitai man pasirodė gražu, – sustenėjo laiminga veido išraiška Kampainis. – Na, toks mane apima jausmas, žiūrint, kaip tas Viesols tvarkosi, kad man pačiam stačiai norisi iš dėkingumo pabučiuoti jam tą ranką…
Buvo sunku nesuprunkšti, tad Kajus iki skausmo kandžiojosi lūpas.
Atsiprašydamas Pliumikė suminkštino kietą Bomelsvitės žvejo būdą, todėl jis, ir toliau rodydamas būtiną kraštui kalbų lygybę, pasakė lietuviškai, o paskui lyg vertėjas pakartojo vokiškai:
– Tai štai, mano ponai. Jeigu jau šis senasis ponas Pliumikė prašo atleisti, aš jam atleidžiu ir jis yra laisvas. Kiti turėsite stovėti, kol vyriausias valstybės gynėjas man pristatys neteisybės liudijimus, tai yra, 1922 metų gruodžio 28 dieną visus iš manęs konfiskuotus daiktus ir mano prisipažinimo raštą, kad teisme sukėliau triukšmą, tyčia kalbėdamas tik lietuviškai.
– Tai štai, mano ponai. Jeigu jau šis senasis ponas Pliumikė prašo atleisti, aš jam atleidžiu ir jis yra laisvas. Kiti turėsite stovėti, kol vyriausias valstybės gynėjas man pristatys neteisybės liudijimus, tai yra, 1922 metų gruodžio 28 dieną visus iš manęs konfiskuotus daiktus ir mano prisipažinimo raštą, kad teisme sukėliau triukšmą, tyčia kalbėdamas tik lietuviškai.
Tvarka teismo rūmuose buvo, nes reikalaujami asmeniški daiktai netrukus buvo pristatyti.
Tačiau valstybės gynėjas nerado Vėsols prisipažinimo, kurį laiką jis dar kartą neršė pastato archyvą, tačiau nerado.
Komendantas iš naujo supyko, teisėjams atskaitė moralą (tiksliau – lakonišką paskaitą) apie mandagumą, atidumą dokumentams, kuriuos reikia rūpestingai saugoti ir, visiems nelauktai, dosniu mostu įteikė ponui Plevei lietuvišką vėliavą, liepdamas ją iškelti ant teismo pastato.
– Mes jau turime keturias Santarvės valstybių vėliavas – anglų, prancūzų, italų ir japonų. Kur man dėti tas keturias? – neva klusniai pasidomėjo Plevė, nerodydamas net mažiausio noro iškabinti lietuvišką vėliavą.
Vėsols perkando tą Plevę iš karto:
– Iškabinkite ir tas keturias Santarvės vėliavas, o lietuvišką – aukščiau jų, – klastingai šypsodamasis nurodė Vėsols.
Tada visi savanoriai, lydimi teisėjų ir eisenai revolveriu diriguojančio Vėsols, tvarkinga rikiuote išėjo į lauką ir stebėjo, kaip darbininkai kabina vėliavas.
Kadangi lietuviška buvo didesnė nei kitos, ji draugiškai apgaubė keturias Santarvės valstybių vėliavas ir, nepaisant dar neseniai siautėjusių vėjuotų audrų, per pastarąsias dienas nusistovėjusiame ramiame ir saulėtame ore trispalvė liaunai suplazdėjo.
Pagerbdami Lietuvos vėliavą, ginkluotoji Vėsols palyda tris kartus sušuko „valio“.
Tada visi savanoriai, lydimi teisėjų ir eisenai revolveriu diriguojančio Vėsols, tvarkinga rikiuote išėjo į lauką ir stebėjo, kaip darbininkai kabina vėliavas.
Kadangi lietuviška buvo didesnė nei kitos, ji draugiškai apgaubė keturias Santarvės valstybių vėliavas ir, nepaisant dar neseniai siautėjusių vėjuotų audrų, per pastarąsias dienas nusistovėjusiame ramiame ir saulėtame ore trispalvė liaunai suplazdėjo.
Vėsols šypsojosi ir, buvo matyti, jau svarsto, ką dar padaryti teisybės labui.
Nieko nesugalvojęs susimąstė, paskui susodino vaikinus atgal į sunkvežimį ir pasakė:
– O dabar važiuojame į Bomelsvitę.
– Kas čia per pavadinimas? – sunerimo Kampainis.
– Žvejų uostas ir kaimas. Kažkoks Bomelis bus jį įkūręs, – suspėjo prasižioti pirmas ir oriai paaiškinti Labokas.
Keisčiausia, kad tai buvo tiesa – patvirtino ir Vėsols. O tame žvejų kaime buvo jo sodyba, prie kurios sustojus, šeimininkas įlindo į rūsį ir išnešė dešimt didelių ir mažesnių žuvų:
– Čia menkė, mano padėka jums už duoną Bajoruose, – pasakė Vėsols, – galite jau valgyti, ji rūkyta. Aš turiu keturias laives, visos nekiauros, prisigaudysiu dar…
– Čia jūros žuvys, oho, kokios bjaurios, – baisėjosi Kampainis. – Kaune tokių nebūna…
– Iš ežero ešeriai žy-y-y-y-miai skanesni, – pastebėjo, lauždamas žuvį Labokas.
– O kur tu valgei jūros žuvį, kad žinai? – susinervino Kajus dėl Laboko visažinystės, nes tas įkyrus vyrukas tokioms smulkioms melagystėms atrodė esąs sutvertas.
Tačiau Labokas tuo metu atsakyti negalėjo, nes išdrįso žvejo prašyti duonos, mat atseit jis ir jo draugai nepratę žuvies vienos valgyti.
Gūžtelėjęs pečiais žvejas nuėjo į trobą, pro kurios langus žvilgčiojo keli vaikai ir ilgai negrįžo. Tikriausiai tie vaikai buvo pribaigę visą duoną, nes, nelaimingai skėsčiodamas tuščiomis rankomis, Vėsols grįžo prie savo ištikimosios kariuomenės. Tačiau jis nušvito, pamatęs, kad žuvies jau nebėra ir be duonos – likę tik kaulai…
Nors ir gerokai išgąsdinę krašto savanorių armiją, įplaukę į uostą anglų ir prancūzų laivai desanto neišmetė, priešingai – iš jų atėjo žinia, jog jie yra nieko prieš, kad lietuviai valdytų kraštą, svarbu, kad tik būtų tvarka.
– Bus, tikrai bus lietuvių tvarka, – pasakė Vėsols, gavęs per pasiuntinį šią žinią iš savanorių armijos štabo. – Dėl to galite neabejoti. Taip ir praneškite vyriausiajam vadui Budriui.
– Bus, tikrai bus lietuvių tvarka, – pasakė Vėsols, gavęs per pasiuntinį šią žinią iš savanorių armijos štabo. – Dėl to galite neabejoti. Taip ir praneškite vyriausiajam vadui Budriui.
Paskyrimas buvo neabejotinai svarbus, reikėjo stiprios valios vado – traukiniai vis dar nekursavo, vokiečiai geležinkelininkai nieko neveikė ir laukė geresnių dienų tyliai, kaip ir jų broliai prancūzų bei belgų kariuomenių okupuotame Ruhro krašte, atsisakę kasti anglį. Taigi vokiečių tautinis solidarumas taip apėmė visą Europą nuo pietų iki šiaurės rytų, kad ir Klaipėdos vokiečiai pasyviai sėdėjo savo darbo vietose ir nekrutino nė piršto.
Ignoravę jau keturių vienas kitą keičiančių tame poste geležinkelio komendantų pastangas atnaujinti eismą, vietiniai geležinkeliečiai šaipėsi iš naujos lietuvių sukilėlių valdžios, kol jų pasyvaus pasipriešinimo horizonte pasirodė geležinkelių komendantas Vėsols.
Jis viską jaunimui paaiškino teisingai: vis dar nekursuojantys traukiniai liudijo visam pasauliui tiktai tai, jog naujoji valdžia krašte yra silpna, nesusitvarko ir kad sukilėlių žygis išardė krašto gyvenimą.
– Toks ir yra piktas vokiečių boikoto sumanymas, – du kartus pakartojo komendantas.
Gal todėl šį kartą Vėsols padidino savo palydos skaičių iki penkiasdešimties savanorių ir, kai jie visi, barškindami šautuvus, taisydamiesi ant diržų kabalduojančias granatas, vienas po kito susigrūdo į geležinkelio stotį, Vėsols pareikalavo atvesti stoties viršininką.
Iš pradžių viršininkas su kaizerio Vilhelmo šonuose riestais ūsiukais visai nesileido į jokias kalbas, tačiau Vėsols pasirodė esąs visiškai nediplomatiškas ir derėtis nemokantis žmogus. Lygiai taip pat jis nemokėjo įkalbinėti savo pašnekovo:
– Aš duodu tamstai penkiolika minučių pagalvoti, kaip kuo greičiau pradėti traukinių eismą. Daugiau laiko aš neturiu. Eikite ir dirbkite. Greitai aš jus patikrinsiu. Kai tik parūkysiu.
Vėsols lėtai, stambiais žandikauliais sukandęs kandiklį, užsirūkė pypkę, o aštuoni gimnazistai stebėjo, kas čia dėsis, nes jie ir toliau, nepaisant išaugusių Vėsols vadovaujamų karinių pajėgų, liko artimiausia jo palyda visuose žygiuose ir uoliai laikėsi šalia svaiginančią karjerą darančio žvejo iš Bomelsvitės.
– Ja… Turiu dar klausimą. O jeigu aš nepaleisiu traukinio? – prieš nueidamas įžūlokai paklausė geležinkelio viršininkas.
– Tokiu atveju, – išpūtęs skanų dūmą ir iš malonumo net prisimerkdamas, lėtai, bet aiškiai pasakė Vėsols, – jūs būsite šitų vyrukų suimti, susodinti į traukinį ir išvežti į faterlandą.
– Kas yra faterlandas? – susidomėjo Kampainis, karo metais mokęsis Rusijoje ir nieko nenuraukiantis vokiškai.
– Jo tėvynė, Vokietija, žinoma, – atsakė Labokas juokdamasis.
– Jis nekvailas, oi, koks nekvailas… – begaliniai žavėjosi Vėsolu Kampainis.
Stoties viršininkas galvojo neilgai, tikriausiai tolima kelionė į Vokietiją vienam, be namie paliktų žmonos ir vaikų, jo nesudomino, nes gana greitai Vėsolui pranešė, jog traukinys netrukus išvyksiąs į Pagėgius.
Vėsols telefonu pranešė tas naujienas sukilėlių savanorių štabui, o Kampainis sušnibždėjo, aiškiai juo žavėdamasis:
– Kajau, štai kaip reikia mums tvarkytis Kaune. Stiprumu, jėga ir nenuolaidžiaujant svetimtaučiams, kad įžūliai savo valios jie mums neprimestų. Vėsols yra tikras Klaipėdos Musolinis…
Tačiau ir ta istorija kažkuo užkliuvo sukilėlių štabui, nes sausio 26 dieną Vėsols geležinkelio valdymo reikalams gavo padėjėją Kurmį.
Tai buvo visiškai nevykęs sukilėlių štabo sprendimas, nes Kurmis ilgai ten nevadovavo – vokiečių tarnautojai, pamatę, kad Vėsols išvyko, vėl nustojo dirbti ir, nors keleivinius traukinius leido, nereagavo į komandas telefonu išvežti lietuviškus vagonus į Šilutę.
Negana to, geležinkelio viršininkas užsirakino kabinete ir nieko neįsileisdamas pasikalbėti, toliau stabdė darbą, neduodamas jokių nurodymų pavaldiniams.
Šauniajam komendantui Vėsolui teko grįžti į geležinkelio stotį ir ten prisikelti iš trumpos geležinkeliečių užmaršties…
Viršininkas pasirodė esąs gudrus – atseit, jis visada darbe, savo kabinete, kuriame užsirakinęs su pasauliu bendravo tik telefonu.
Į Vėsols kumščio smūgius nei durys prasivėrė, nei viršininkas už jų prabilo, tačiau jis labai klydo, manydamas, kad gali ignoruoti lietuvių sukilėlių valdžios nurodymus.
– Laužkite duris, – paliepė Vėsols.
Smūgiai šautuvų buožėmis įspūdžio ąžuolinėms durims nepadarė, tačiau geležinis laužtuvas spyną ir plotą apie ją įveikė. Išsitemptą lauk užlaužtomis už nugaros rankomis, todėl labai sulinkusį geležinkelio viršininką pats Vėsols asmeniškai ištiesino smagiu kumščio smūgiu į pašonę, šalia jo surinko dar kelis neklusnius vyresniuosius stoties tarnautojus, kaip jau įprasta, dailiai surikiavo juos į stygos tiesumo eilutę.
Tada tai tobulai rikiuotei taisyklinga vokiečių kalba teištarė tik vieną sakinį, kuriuo paskelbė vieną vienintelę sąlygą:
– Jeigu tučtuojau lietuvių vagonai nebus prikabinti ir neišvyks į Šilutę, jūs visi būsite sušaudyti vietoje. Jūs turite lygiai pusvalandį šiai mano komandai įvykdyti.
– Jeigu tučtuojau lietuvių vagonai nebus prikabinti ir neišvyks į Šilutę, jūs visi būsite sušaudyti vietoje. Jūs turite lygiai pusvalandį šiai mano komandai įvykdyti.
Gimnazistai, tampydami iš juoko lūpas, užtaisė šautuvus ir nukreipė juos į geležinkeliečius. Šautuvų spynų džeržgesys nepaprastai paspėrino darbus ir neilgai trukus, lydimi ginkluotų savanorių, vienas kitą pastumdydami geležiniais pasturgaliais, kad tik ristųsi sparčiau, vagonai išdunksėjo į Lietuvos pusę.
Dėl kokių priežasčių per tokį trumpą laiką Vėsols vėl keitė savo pareigas ir buvo permestas komanduoti jūrų uostui, Kajui su Kampainiu beliko spėlioti. Komendanto aštuonetuko nuomonės pasidalino lygiai per pusę – vieni sakė, kad Vėsols nurodymai yra skundžiami vyresnybei kaip labai kraštutiniai ir gąsdinantys vietos vokiečius; kiti gi manė, jog jų viršininkas veikia taip gerai, jog yra metamas iš vieno karšto taško į kitą, kad kuo sparčiau padarytų tvarką mieste ir sutvarkytų sabotažininkus.
Svarbus, gero vadovo laukiantis darbas buvo ir jūrų uoste – čia jau stovėjo tik ką atplaukę britų ir prancūzų laivai, iš kurių pasipylęs desantas galėjo nušluoti tik ką susikūrusią Klaipėdos krašto savanorių kariuomenę. Tačiau, kaip ten bebūtų, Vėsols iš tiesų tapo nebereikalingas geležinkelyje ir pradėjo rūpintis tik uosto darbu. Tikriausiai būtent uostas sukilėlių vadovybei dabar atrodė svarbiausia vieta, nuo kurios priklauso viso žygio likimas.
Uostas Kajų sužavėjo, o Kampainis net išsižiojęs narstė akimis laivus ir laivelius, vos nenusirisdamas nuo molo žiūrėjo, ar jie įšalę į jūrą, o Labokas susidomėjo paukščiais pilkšvame danguje. Aplink apskritai buvo pilkas sniegas, limpanti prie batų purvynė gatvėse, pilkas nuo lengvo rūko vaizdas ir pilkas dangus. Saulės jie dar nematė pilkame dangaus skliaute nuo atvykimo į Klaipėdą dienos ir aukštyn į dangų pakėlė akis tik tada, kai virš jų galvų sukrykštė žuvėdros.
Labokas metė aukštyn duonos gabaliuką ir visi nusijuokė, kai tas pliumptelėjo į vandenį. Be reikalo – viena žuvėdra prisklendė prie jo ir, snapu pasiėmusi grobį, grakščiai švystelėjo į aukštį. „Aha“, – tada reikšmingai pasakė Labokas ir numetė antrą gabalą. Žuvėdros kaipmat priartėjo ir dabar jau visi laužė duonos kampus ir švysčiojo aukštyn. Staiga pasirodė būrys stipriai sparnais mosuojančių plačiagerklių ir ilgasnapių, tikriausiai panorusių tokių pat dovanų.
– Kas čia per baidyklės? – apstulbo Labokas.
– Kirai, – pasakė Vėsols.
Jam patiko stebėti smalsius jaunuolius, bet tik kurį laiką.
– Sušersite visą duoną, – staiga subarė jis. – Jie suės viską, ką tik numesite. Kirai amžinai alkani. Kaip vaikai.
Jie žiūrėjo, kaip paukščiai pakimba ore, tik pamatę sviedžiamą maistą sklendžia prie jo ir mikliai pasičiumpa.
– Gana jau, – pasakė Vėsols ir pamojo ranka.
Uoste Vėsols gimnazistams savanoriams dar labiau patiko. Komendantas be atsiprašymų užėmė locmanų kambarį, susipažino su padėtimi ir rado reikalą paaiškinti gimnazistams, jog du uosto laivai „Schlickman“ (kai Kajus išvyks atgal į Kauną, jis jau vadinsis „Šarūnas“) ir „Hagen“ (vėliau pervardintas į „Aušrą“) be jokio pagrindo ir visiškai veltui (tai savaime, Vėsols manymu, buvo didelė nuodėmė) kaip niekur nieko uoliai aptarnauja prancūzų karo laivus.
Kadangi tuo metu dar buvo neaišku, ar Santarvė išsodins iš laivų desantą, o tokių gandų būta, vokiečiai vėl ėmė nebeklausyti, nepaisydami įsakymo valdininkams eiti savo pareigas ir rašytinių pasižadėjimų, tie niekdariai sukilėlių valdžios nurodymus įžūliai ignoravo.
Vėsols prigriebė du uosto darbuotojus, kurie išdavinėjo įsakymus prancūzus aptarnaujantiems laivams, ir krovinių, daugiausia maisto, gabenimas į laivus buvo iš dalies, bet dar nevisiškai sustabdytas.
Šią pamoką prancūzai suprato ir daugiau jokių prašymų uostui nebesiuntė.
Antrą karjeros uoste dieną Vėsolui su gimnazistų aštuonetuku defiliuojant pakrante, apžiūrinėjant anglų ir prancūzų laivus, jo išdidi eisena, kėpsantis ant galvos juodas katiliukas, po kaklu švara spindintys balti marškiniai ir juodas kaklaraištis atkreipė į save prie laivų bortų stoviniuojančių britų karo jūreivių dėmesį, kaip ir visa jį drausmingai lydinti jaunoji kariuomenė, nešina šautuvais ir apsikarsčiusi vokiškomis ilgakotėmis granatomis.
Anglai nebūtų anglai, jeigu pamatę naują uosto komendantą (jie greitai nustatė), nebūtų jo mandagiai pasikvietę apžiūrėti didžiausio savo laivo. Jo kapitonas netikėjo, kad uostas pakankamai gilus, todėl laivas išmetė inkarą toliau nuo krantinės, tad iki jo reikėjo nuplaukti.
Aštuonetas ginkluotų uosto komendanto palydovų taip pat sėdo į irkluotojų pilną ilgą valtį, kuri nuplukdė į didingą, galingais pabūklais pasišiaušusį laivą „Caledon“. Kajui net apmirė visos blusos (būtent tuo metu jos kaip tik ir pradėjo puldinėti visą Vėsolo kariuomenę), kai jie priplaukė prie laivo borto – toks jis buvo didelis.
Kadangi komendantas Vėsols neapdairiai neturėjo šalia jam štabo priskirtojo padėjėjo Kurmio, į karininko kajutę pasikvietė nuolatinės palydos dvejetą – Kajų ir Kampainį, nes jie kalbėjo angliškai, o Kampainis, kaip visada ne vietoje, pasisakė dar mokąs ir prancūziškai (kam ji anglų laive?).
Nieko ten ir nebūtų įvykę, nes Vėsols elgėsi ypač maloniai, jokių politinių kalbų neplėtojo, tik, kai neatsargiai užsiminė apie buvusį prancūzų jungą krašte, anglų karininkas, įdomesniam pokalbiui palaikyti pildamas jau trečią stiklą viskio, komendantui Vėsols lyg ir tarp kita ko patarė:
– Ir kaip mes juos galim paveikti? – nepaprastai susidomėjo anglo užuominomis Vėsols.
– Jūs prancūzams padarykite kokių nors nemalonumų, jiems reikia parodyti, kad jūs esate nepatenkinti jais ir administracija. Prancūzai gerai išauklėti ir mandagūs žmonės, patys susipras ir kuo greičiau išsikraustys iš Klaipėdos.
Viskio stiklinaičių kaitos ant stalo niekas nebegebėjo susekti, tačiau buvo matyti, kad Vėsols turiningu pokalbiu bei vizitu vis labiau patenkintas ir tampa kalbesnis (tai Kajų apstulbino).
Kadangi bangos siūbavo laivelį, lipdamas iš „Caledon“ siūbavo ir Vėsols, tačiau klastinga šypsena nedingo iš jo veido, net kai įsėdo į laivelį ir iškart užsnūdo. Pasiekęs krantinę jis jau miegojo neprabusdamas, tačiau pailsėjęs tą patį vakarą, tikriausiai aklai sekdamas anglo patarimais, Vėsols įsakė vienam cugui stoti prie laivų ir konfiskuoti į laivus įnešamą maistą.
Kitą rytą pasirodė, jog Vėsols įsakymas yra uoliai vykdomas – prie prancūzų laivo „Senegal“ buvo sulaikytas vežimas, pilnas skerdienos.
Vėsols nesitvėrė pykčiu, užsipuldamas mėsos gabentojus, juos apšaukė, kad neklauso jo įsakymo, tačiau buvo apramintas švento privačios nuosavybės postulato:
– Tai – mėsininko pono Demisch nuosavybė, – aiškino vežikai. – Mes tik atvežėme, o apie naujus įsakymus nieko nežinome. Juk nesame lapelių skaitytojai, mes – vežikai…
Vėsols sumosikavo jų panosėje lapeliuose atspausdintu savo įsakymu, vežikai atkakliai purtė galvas ir štai tada Vėsols sumanė prigriebti didesnius paukštelius:
– Kieno įsakymu atvežėte mėsą?
– Oberbiurgermeister von Grabow įsakymu, – vienu balsu išpyškino vežikai.
– Aš jus abu išvešiu į Šiaulius, bus jums neklausyti orderių!!! – pagrasino Vėsols, tokia gūdžia ir tolima deportacija baisiai išgąsdindamas vežikus.
Beraginant sargybinius sukti vežimo ienas ir siųsti mėsą Vėsols nurodytu adresu, pasirodė greitai bėgantis iš laivo britų karininkas, vakarykštis dosnusis viskio pilstytojas. Jis atidavė pagarbą, paspaudė Vėsols ranką ir greitakalbe labai mandagiai, kone atsiprašydamas, paaiškino:
– Herr litauischer Komendant, das ist unser Fleisch.(Ponas lietuvių komendante, tai yra mūsų mėsa (vok. k.))
– Tai ji skirta ne prancūzams? – sutriko Vėsuls.
– Ne, mūsų mėsa, – pakartojo anglas.
Vėsols pasitaisė kaklaraištį, nepatenkintas mostelėjo ranka, lyg ir pamojo gimnazistams prieiti arčiau.
Jis ilgai žiūrėjo į žemę, paskui užsisvajojusiu žvilgsniu apžvelgė laivus. Keista, atrodė gana sutrikęs ir pirmą kartą jokios komandos nedavė.
Kajus suvokė, kad jų tarnyba pas energingąjį komendantą Vėsols baigiasi ir gailiai atsiduso. Akies krašteliu dar pastebėjo, kaip Kampainis kažką aiškina draugams. Tikriausiai jie svarstė komendanto protą ir apgailestavo, kad tokį žmogų retai kur surasi.
Vėsolui pasukus į locmanų kambarį, gimnazistai nužingsniavo į komendantūrą, manydami, kad pats įdomiausias jų gyvenimo tarpsnis Klaipėdoje jau liko praeityje.
Kajus pasiėmė kelias laisvas dienas, nes pagaliau gavo dienpinigių, ir tramvajumi išvažiavo į Girulių pusę, pas Idelhartą, kurią svajojo bent jau pamatyti.
Negalėjo apie ją negalvoti nė minutės.