1. Technologijų švietime diegimas.
Daugelis girdėjome apie dirbtinio intelekto panaudojimą telefone, medicinoje, reklamoje – o kaip švietime? Švietimo įstatymo preambulėje pasakyta, kad švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Tad siūlau pradėti į tai žiūrėti labai rimtai ir kryptingai dirbti šia linkme. Ugdymo turiniu ar nauja vertinimo sistema savęs ir kitų nenustebinsime. Jeigu norime būti pasaulio švietimo laivo smaigalyje (o turėtume norėti ten pagaliau atsirasti), privalome kurti ir diegti naujausias technologijas švietime.
Neuromokslininkai jau seniai nustatę, kad efektyviausiai mokomės tada, kai teisingą atsakymą gauname 85 proc. atvejų, t.y. kai mūsų smegenys dirba artimosios plėtros zonoje. Jeigu klaidų darome daugiau – mums per sunku, jei beveik nedarome – mums per lengva ir reikia užduotis sunkinti. Dabar ugdymui naudojamos elektroninės pratybos beria identiškas užduotis visiems, neprisitaiko prie skirtingų mokinių gabumų ir mokymosi greičio. Suburta mokslininkų ir IT specialistų grupė, neabejoju, tikrai galėtų pasiūlyti ne vieną technologinį sprendimą, kuris leistų mokytis efektyviau ir su tais pačiais ar net mažesniais resursais pasiekti daugiau.
Jau šiandien skaitmeninis verslas ir jo naudojami marketingo įrankiai gali nesunkiai mus pažinti ir pasiūlyti mums tinkamiausią variantą. Įsivaizduokite technologiją klasėje, kuri gali pažinti kiekvieną vaiką, jo mokymosi būdą, tempą ir pasiūlyti tik jam skirtą užduotį. Nei per sunkią, nei per lengvą. Ir taip kiekvienam klasės vaikui – individualizuotą užduotį, užtikrinant nuoseklų akademinį vaiko augimą ir tobulėjimą.
2. Saugesnė socialinė aplinka mokyklose.
UNICEF tyrimas dar 2013 m. parodė, kad Lietuva pagal mokinių savijautą mokykloje užėmę 27 vietą iš 29 vertintų šalių. Neuromokslininkas Kęstutis Skauminas savo paskaitoje „Neuroedukacija kaip galimybė – naujos paradigmos beieškant“ pristatė mokslo įrodymus, kad mūsų savijauta lemia veiksmus, šie įpročius, o pastarieji – rezultatus. Tad norėdami geresnių akademinių rezultatų, pirmiausia turime pasirūpinti saugesne socialine aplinka mokyklose, nes laimingesni vaikai mokosi geriau.
Sutinku, kad pats mokymasis dažnai yra sunkus darbas, kurį tiesiog reikia atlikti, bet tai nereiškia, kad dėl to mokinio savijauta mokykloje negali būti gera. Mokiniai nėra kvaili ir supranta žinių svarbą, tolimesnių studijų reikšmę, bet šioje kelionėje jie nori jaustis žmonėmis, o ne mašinomis, į kurias suaugusieji tik ir stengiasi bet kokia kaina sugrūsti kuo didesnį bagažą. Kad neperspaustume ir išlaikytume balansą, reikia kalbėtis. O dar svarbiau yra susikalbėti – ir už tai atsakingi suaugusieji.
Didžiausia inovacija, kuri turi ateiti į mokyklas, mano manymu, ne planšetės ar VR akiniai, o šiltesnis vaiko ir mokytojo santykis, sveikesnis mikroklimatas ir laimingesni vaikai savo mokyklose.
Jeigu kelsime tokį tikslą, kartu spręsis ir daug kitų probleminių klausimų, kaip psichologinis klimatas mokyklose, vaikų pasitikėjimas savimi, savižudybių ir patyčių prevencija, kūrybiškumo ugdymas, mokytojų rengimas, ugdymo programų atnaujinimas. Turime suprasti, kad kol vaikai mokyklose nesijaučia gerai, apie aukštus akademinius rezultatus nereikia daug svajoti.
3. Bendrųjų ugdymo programų atnaujinimas, o ne papildymas.
Skaitant tą šūsnį programų aprašų lapų ir matant kiek ten daug visko sudėta, man kyla klausimas, ar realu, kad mokiniai tiek visko gebės išmokti, ar liks jiems laiko sau, savo mylimoms popamokinėms veikloms, draugams ar tiesiog panuobodžiauti? Suprantu, kad įtraukti lengviau nei išbraukti, bet mes turime eiti sunkesniu keliu ir nuspręsti, ko jau nebereikia mokyti, kitaip mūsų mokiniai toje informacijos jūroje greičiau nuskęs, nei išplauks. Beje, plaukti iš jos niekas paprastai ir nemoko.
Ne lengviau yra ir mokytojams, kurie turi skaityti visus tuos aprašus ir susigaudyti, kokie yra juose pateikiami prioritetai ir pagrindiniai akcentai. Nuoširdžiai tikiuosi, kad šios darbinės versijos dar bus peržiūrėtos vaikų raidos specialistų, psichologų, galiausiai ir komunikacijos specialistų tam, kad bendrojo ugdymo programos būtų ne tik perskaitomos, bet ir suprantamos.
Į pagalbą rengiant mokymo programas ministeriją drąsinčiau proaktyviai kviesti ekspertus, novatorius, praktikus. Sveikintina, kad yra atvertos durys ir paskelbti kvietimai teikti savo nuomonę visiems, bet dažnai itin užimti profesionalai tų kvietimų gali nepamatyti, o per duris prieiti daug tokių, kurie turi laiko ar savų interesų, bet nebūtinai yra tinkamiausi žmonės.
O programas rengti neturint geriausių specialistų – pažangos ir geriausio rezultato gali taip ir nepavykti pasiekti.
4. Plačiau atverti mokyklas profesionalams.
Dažnai bendraudamas su žmonėmis iš įvairių su švietimu tiesiogiai nesusijusių sričių matau, kiek daug yra potencialo, kuriuo Lietuvos švietimas nepasinaudoja. Skirtingų sričių specialistai neretai visiškai neatlygintinai pasiruošę skirti laiko ir energijos prasmingai veiklai – prisidėjimui prie jaunų žmonių augimo.
Galbūt galėtų atsirasti programa, kuri leistų profesionalui, nekeičiant kasdienio darbo, bet sutarus su mokykla, dalintis savo srityje sukaupta patirtimi vedant pamoką ne kaip vienadieniam svečiui, o visus metus. Mes girdime apie fizikos, chemijos, biologijos, IT ir kitų dalykų mokytojų stygių, bet nežiūrime už mokyklos sienų – gal visai čia pat yra tos srities specialistas, kuris nori ir geba savo žiniomis dalintis su kitais.
Taip galėtume pritraukti daugiau praktikų į mokyklas, pradėti partnerystes su šalia mokyklos veikiančiais verslais, o svarbiausia – pasiūlytume naujų galimybių mūsų mokiniams. Beje, Estijoje tokia programa sėkmingai veikia jau kelerius metus, tad kodėl mums šios gerosios praktikos nepritaikius ir savo šalyje.
5. Dėmesys mokyklų vadovų atrankai ir kompetencijoms.
Bendraudamas su valstybinių mokyklų vadovais pastebiu, kiek daug jie turi atsakomybių ir funkcijų, kiek daug turi duoti komandai ir kaip retai patys sulaukia pagalbos bei pastiprinimo. Sėkmingiausios pasaulio įmonės, apie kurias rašomi bestseleriai, iš esmės yra apie jų vadovus.
Geras vadovas gali vidutinę komandą padaryti geresne, o prastas vadovas – gerą komandą nutempti žemyn.
Tad reikia skirti tinkamą dėmesį mokyklų vadovų kompetencijų kėlimui. Vadovai turėtų būti aukščiausio lygio specialistai, nuolat gaunantys naujausią, efektyviausią pasaulinę vadybinę patirtį. Jiems turėtų būti sudarytos galimybės gauti ekspertines konsultacijas, dalyvauti aukščiausio lygio vadovams skirtose konferencijose, stažuotis stipriose skirtingose Lietuvos bei užsienio mokyklose.
6. Mokinių įgalinimas.
Remiantis tarptautinio tyrimo PISA 2018 m. duomenimis, Lietuvoje tik 55,7 proc. mokinių jaučiasi mokyklos dalimi. Tarp 36 EBPO šalių – tai vienas prasčiausių rezultatų: Latvijoje šis rodiklis siekia net 74,3 proc., Estijoje 73,6 proc., Ispanijoje 86,5 proc. Turėtume sudaryti tinkamas sąlygas įgalinti juos, mokiniams suteikti daugiau pagarbos ir atsakomybių mokykloje, iš esmės tapti demokratiškesnėmis mokymo įstaigomis.
Juk norime ugdyti demokratinės valstybės piliečius, tad kodėl pamatus jų gyvenime klojanti įstaiga yra autokratinė?
Be to, mokyklose menkai išplėtotas ugdymas per praktiką, mokiniai neįgyja būtinų kompetencijų bendradarbiauti, inicijuoti pokyčius, priimti sprendimus ir rūpintis aplinka, todėl siekiant, kad mokiniai taptų aktyviais piliečiais, būtina sudaryti sąlygas mokinių į(si)galinimui mokyklų bendruomenėse. Esminiai socialinės demokratijos principai galimi pritaikyti jau šiandien, netgi vykstant nuotoliniam ugdymui: individualūs pokalbiai su klasės mokytoju, klasės susirinkimas, mokyklos susirinkimas, teisingumo komitetas.
Realybėje ši praktika, kurią taikome Demokratinėje mokykloje ir keletoje bendradarbiaujančių valstybinių mokyklų, yra lengvai integruojama ir puikiai veikia. Individualūs pokalbiai vyksta bent du kartus per metus. Jų metu klasės mokytojas kalbasi su kiekvienu mokiniu atskirai, tokiu būdu mezgamas ryšys, mokytojas gali geriau suprasti, kaip jaučiasi vaikas. Klasės susirinkimai vyksta kartą per savaitę sutartu laiku, visi gali pateikti jiems rūpimus klausimus, kurie lygiomis teisėmis bus aptariami susirinkime. Kuriamos klasės taisyklės, sprendžiami iššūkiai, vykstantys klasės lygmeniu.
Mokyklos susirinkimai vyksta kartą per savaitę, juose dalyvauja visa mokyklos bendruomenė, sprendžiami klausimai mokyklos mastu, balsuojant kuriamos mokyklos taisyklės. Teisingumo komitetas, suformuotas iš mokinių ir mokytojų, atsakingas už konfliktų sprendimą ir pasekmių skyrimą, už taisyklių nesilaikymą; komiteto siekis – remiantis empatija ir rūpesčiu, įsiklausyti į situacijas ir drauge jas spręsti.
7. Mažesnės klasės.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti neįmanomas ar itin brangus pasiūlymas, bet jį prioretizuojant ir ieškant sprendimų, tikiu, galime pasistūmėti ir šioje srityje.
Problema aiški ir ne nauja: turint 45 minutes ir beveik 30 mokinių klasėje, kokybiško ugdymo kiekvienam mokiniui neįmanoma užtikrinti – klasės tiesiog per didelės. Negana to, patys mokytojai nesijaučia gerai nespėdami išdėstyti naują temą, kad visiems būtų aišku, nespėdami atsakyti visų kylančių klausimų, dėl situacijos bejėgiškumo patys jaučia nuolatinį stresą ir įtampą.
Primenu, kad anglų kalbai mokytis valstybė skiria resursų skelti klases pusiau, kad užsienio kalbos pamokos vyktų dvigubai mažesnėms grupėms. Klausimas, kodėl tik anglų kalbai? Kodėl ne lietuvių kalbai ar matematikai, negi jos mažiau svarbios?
Anglų kalbą šiais laikais jaunimas dažnai ir taip lengvai išmoksta ne klasėse, priešingai nei lietuvių kalbą ar matematiką, kurių prastėjantys rezultatai kasmet atsispindi brandos egzaminuose.
Beje, užsienyje didelių klasių problemą mokyklos pradeda spręsti naudojant mišraus mokymosi (angl. „blended learning“) metodą. Šio įrankio esmė: klasė skeliama į tris dalis ir mokomasi trijuose atskiruose tos pačios klasės „centruose“, t.y. trečdalis klasės dirba su mokytoju įprastu būdu, kita dalis dirba grupėje (papildomai lavinami grupinio darbo įgūdžiai) ir trečioji – kiekvienas dirba savarankiškai (lavinami savarankiško darbo įgūdžiai). Per pamoką mokiniai pereina visus „centrus“ ir kiekviename jų atlieka mokytojo nurodytas užduotis. Klasės dydį savotiškai sumažinti galime ir pasitelkiant technologinius sprendimus, bet tam reikalinga švietimo politikų iniciatyva.
8. Ilginti pertraukas pradinukams.
Žaidimai be galo svarbūs ir reikalingi vaikams. Tad pertraukų laiką reikėtų ne trumpinti, o ilginti. Paradoksas, kad žaidžiant mąstymo elementų išmokti lengviau negu pamokoje. Pamokų metu mokomės mąstyti siauriau, t.y. simboliais.
Žemėlapis ant sienos – reiškia pasaulį, kalendorius – laiką, raidės – abėcėlę ir t.t. O kai žaidžiame, lavinama kompleksiškesnė mąstymo forma – abstraktusis mąstymas. Vaikai išmoksta jungti simbolius, pamatyti naujas jų prasmes ir taip mokomasi į situaciją pažvelgti iš skirtingų pusių.
Kita problema, kad mums, suaugusiems, atrodo, jeigu vaikas pratybose skaičiuos daiktų krūveles ir jungs jas linijomis su šalia esančiais skaičiais, laikas bus praleistas prasmingiau, nei bokšto ar tvirtovės statybos su draugais per pertrauką. Bet tvirtovės statybos mus mokys inžinerijos, kūrybiškumo, komandinio darbo, komunikacijos, lyderystės, konfliktų sprendimo ir daugybės kitų gyvenime reikalingų įgūdžių. Pertraukų metu bokštus statęs vaikas vakare tėvams pratybų su saulutėm neparodys, bet ar tai reiškia, kad tada nevyko ugdymas(is)? Mes mokomės žaisdami ir žaisdami mokomės. Todėl turėtume vaikams suteikti daugiau laiko ir galimybių pasinerti į tikrą žaidimą ir patirti įvairiapusiškesnį mokymąsi.
9. Bendrųjų kompetencijų vertinimas.
Šiame globaliame pasaulyje neužtenka mokėti formules, datas ir užsienio kalbą. Ne mažiau svarbu tampa gebėti bendrauti, suprasti kitą, susitarti, kurti santykius, valdyti emocijas, kūrybiškai spręsti problemas. Mes nežinome kokių žinių ir įgūdžių ateityje reikės dabartiniams mokiniams, tad turėtume juos ruošti nuolatinei kaitai ir nuolatiniam mokymuisi. Taip šalia akademinių kompetencijų tampa ne mažiau svarbios ir bendrosios.
Tik šiandieninė problema ta, kad ko nėra egzamine, tas tarsi nelabai svarbu ir pamokoje. Turėtume kuo greičiau pradėti vertinti ir bendrąsias mokinių kompetencijas. O kai tą vertinimą pradėsime rašyti į brandos atestatą – automatiškai suteiksime tam reikiamą dėmesį pamokų metu.
Kita tyli, bet didelė problema, kad pats pažymys yra pernelyg sureikšminamas. Vietoje to, kad juo vertintume tik mokinio žinias, mes pradėjome pažymiais vertinti mokytojų darbą, mokyklos lygį, investicijų nukreipimo prioritetus ir daugybę kitų jais nematuotinų sferų. Tai labai plati ir atskiros diskusijos reikalaujanti tema.
Tad apibendrindamas primenu, jog valstybė prasideda nuo švietimo. Kuo jis kokybiškesnis, tuo šalis sėkmingesnė ir jos piliečiai laimingesni. Tad visiems, dirbantiems švietimo srityje, pirmiausia linkiu nepamiršti, kad mokyklos skirtos mokiniams, jų augimui, tobulėjimui ir gerai savijautai. O geriausia reforma ta, kuri gerina mokinių gyvenimą mokykloje. Maži žingsniai padaro didelius pokyčius. Ir kaip sako kinai, geriausias laikas pasodinti medį buvo prieš 20 metų, kitas geriausias laikas – dabar.