Jis pats „su motina ketino sekti šiek tiek vėliau“. Nicholas Gemellis 1939-1940 mokslo metais buvo Vytauto Didžiojo universiteto pirmojo kurso medicinos studentas Kaune.
„Planas buvo per neutralią Švediją iš Gotenburgo uosto švedų laivininkystės bendrovės laivu pasiekti Niujorką. Mes visi jau turėjome užsienio pasus su atitinkamomis vizomis“, – dr. Kaziui Ambrozaičiui rašė jo kolega amerikiečių rentgenologas dr. N. Gemellis.
„Kai tėvai mus vežė taksi į geležinkelio stotį birželio mėnesio 15 dieną pavakary, su tikslu įsėsti į vakarinį Berlyno traukinį, Kauno gatvėmis jau riedėjo sovietų tankai ir sunkvežimiai.
Bet mes su broliu visiškai legaliai, be jokių problemų, ties Virbaliu pervažiavome Lietuvos-Vokietijos sieną, kitos dienos rytmetį jau buvome Berlyne ir po kitų 24 valandų atsidūrėme Stokholme.
Bet, mūsų nelaimei, kaip tik tuo metu švedai nutraukė jų laivų transatlantinį susisiekimą dėl minų ir povandeninių laivų pavojaus. Rodos, jų laivininkystė jau turėjo kai kurių nuostolių.“
N. Gemellis pastebi, kad jų švedų viza buvo tranzitinė, galiojusi tik trumpai, tad prasižengimo atveju „grėsė deportacija atgal į Lietuvą“, esą šiuo atžvilgiu „švedai buvo labai griežti“.
Tuo metu Ameriką dar buvo galima pasiekti iš Anglijos, bet broliai Gemelliai, tada dar – Gemelickiai, neturėjo įvažiavimo į Didžiąją Britaniją vizos.
Paskutiniu momentu padėjo Lietuvos pasiuntinybės Londone patarėjas ir pasiuntinio Broniaus Balučio sekretorius Henrikas Rabinavičius, kaip pastebi N. Gemellis, „senas mūsų šeimos draugas“. Rabinavičius, anot laiško autoriaus, Londone gyveno jau daugelį metų, „buvo gerai žinomas to miesto parlamentarų ir valdžios narių sluoksniuose, net keletą kartų buvo kalbėjęsis su Chamberlainu ir Churchilliu.
Jam pasisekė mums išrūpinti Anglijos įvažiavimo vizas ir tokiu būdu mes vargais negalais po sunkios kelionės (Norvegija tada jau buvo vokiečių užimta) pagaliau pasiekėm Londoną.“
Bet karas plėtėsi ir atvykę į Londoną broliai sužinojo, kad eiliniams asmenims – ne Anglijos ar Amerikos piliečiams – gauti vietą transatlantinės linijos laive buvo beveik neįmanoma.
Pašto susisiekimas su Lietuva „dar veikė patenkinamai“, tad iš tėvo sulaukdavo laiškų ir patarimų. N. Gemelickis, kuris buvo gerai informuotas asmuo (vaikams į Londoną rašė lietuviškai, autoriaus žodžiais, „šiek tiek užmaskiruota kalba“), „patarė jo jau nebelaukti, veikti savarankiškai ir dėti visas pastangas iškeliauti į Ameriką. Ir jei tas jau neįvykdoma – pasilikti Londone ir visai negalvoti apie sugrįžimą Lietuvon.“
Po savaitės kitos tėvas sūnums pranešė, kad vadinamoji „liaudies vyriausybė“ visus anksčiau išduotus „smetoninius“ užsienio pasus paskelbė negaliojančiais, o tai reiškė, kad „tėvai jau negalės išvykti iš Lietuvos ir susijungti su mumis“.
Tėvas dar pridūrė, kad „dėl pasikeitusių šių aplinkybių jis jau negalės mus paremti pinigais“.
„Mūsų padėtis gerokai pablogėjo“, – rašo N. Gemellis.
Sovietinė atstovybė Londone tuomet pradėjo aktyvią kampaniją – įtikinėti ten esančius okupuotų Baltijos valstybių piliečius grįžti namo.
Jie ėmė „skleisti visokiausius gandus, kad pabaltiečiai bus internuoti specialiose stovyklose, bus priversti dirbti anglių kasyklose, karo pramonėje ir t. t.“
Anglai to visai nekomentavo, bet ir neneigė. Jie gyveno savo rūpesčiais, nes vokiečių įsiveržimas į salas buvo reali galimybė. Ir iš tikro britai „pradėjo internuoti kai kuriuos pabėgėlius, daugiausia kilusius iš Austrijos ir Vokietijos“.
Nemaža pabaltiečių, pastebi laiško autorius, taip ir padarė – grįžo. Ypač Anglijos uostuose įstrigę estų ir latvių jūrininkai. Tarp jų, ypač lietuvių, esą buvę „daug prosovietinio elemento“.
Lietuvos piliečių Anglijoje, pasak N. Gemellio, tuo metu „buvo tik saujelė“, daugiausia žydų tautybės asmenų, „kurių didžioji dauguma į Lietuvą nebegrįžo“.
Iš Lietuvos pasiuntinybės pagalbos sulaukti broliai Gemelickiai irgi negalėjo. Pati pasiuntinybė, atsisakiusi pripažinti okupantų pastatytą valdžią Lietuvoje, liko be išteklių, o jos diplomatinis statusas buvo labai trapus.
Nors Anglijos vyriausybė oficialiai ir nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą bei neleido Maskvai pasiglemžti Londone Lietuvos Banko deponuoto aukso, tačiau karo su vokiečiais akivaizdoje britai buvo priversti ieškoti sąjungininkiškų ryšių su sovietais.
Tuo metu Stalinas griežtai reikalavo pripažinti Baltijos šalių užvaldymą ir gviešėsi jų žmonių bei turtų užsienyje.
„Padėtis pasidarė pavojinga, – rašo N. Gemellis. – Vokiečiai pradėjo smarkų bombardavimą, atsimenu, pastatas, visai arti kur mes buvome apsistoję, buvo vienos bombos visiškai sugriautas, ten žuvo daug žmonių.“
Dviems jaunuoliams atsidūrus svetimame krašte – be didesnių piniginių išteklių, su neaiškia pilietybe (Lietuva jau buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą) – iškilo esminis klausimas: ką daryti toliau?
„Mes su broliu nutarėm, kad gal būtų geriausia, jeigu galėtumėm pasekti Anglijos jaunuolių pavyzdžiu ir kokiu tai būdu įsijungti į karą su hitlerinę Vokietija.“ Juo labiau, kad jiems atrodė, jog tai būtų „morališkai teisus dalykas“: kad „Anglija su Amerikos pagalba šį karą laimės, apie tai mes neturėjome jokių abejonių.“
Tačiau užsieniečiams, ne britų ir jų kolonijų piliečiams, tuo metu tebuvo leidžiama stoti tik į jų tautinius dalinius. O tokius turėjo lenkai, čekai, graikai, prancūzai, kai kurie kiti. Pabaltiečiai jų neturėjo.
Tačiau broliams Gemelickiams vėl padėjo Lietuvos diplomatas H. Rabinavičius. Jam tarpininkaujant, vyresnįjį brolį, kuris nuo mažens domėjosi lėktuvais ir Lietuvos Aeroklube buvo išmokęs skraidyti (jis buvo ir geras sklandytojas), priėmė į Anglijos karo aviaciją – Royal Air Force.
Netrukus jaunuolis buvo išsiųstas į Kanadą apmokymui ir iš ten grįžo jau kaip pilnateisis lakūnas. Jis tapo keturmotorio Lancaster tipo bombonešio pilotas ir vykdė vykdė kovinius skrydžius. 1944 metų pradžioje jau buvo pasiekęs aviacijos kapitono – Flight Lieutenant of the Royal Air Force – laipsnį.
„Aš su juo susitikau paskutinį sykį Romoje 1944 metų vasarą, – K. Ambrozaičiui rašė daktaras N. Gemellis. – Pastebėjau, kad jis turėjo ant uniformos švarko rankovės prisegtą ar prisiūtą mažą Lietuvos trispalvę, pridurdamas, kad tatai buvo against regulations (pažeidžiant tvarką – V.V.).
Kadangi lietuviai neturėjo savo tautinės lėktuvų eskadrilės, bet jis to nepaisė. Aš manau, kad tuo norėjo įrodyti, kad jis kovojo ir už Lietuvą. Turbūt buvo vienintelis toks lakūnas visoje karališkoje britų aviacijoje.“
1944 m. rugsėjo mėnesį aviacijos kapitonas Gemelickis vykdė savo 19-ąją misiją. Virš Berlyno jo lėktuvas buvo numuštas ir jis žuvo su visa įgula. „Jo palaikai niekuomet nebuvo surasti – jis turbūt visiškai sudegė, kas dažnai ir buvo tų lakūnų likimas tais atvejais. Jo veidas liko įamžintas Londono Westminster Abbey katedros aviacijos koplyčios – Royal Air Force Chapel – garbės knygoje.“
(Bus daugiau)
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.