Nida Vasiliauskaitė. Apie populizmą

Visi žino, kad populizmas yra blogai. „Visi“ – t. y. visi, ką nors žinantys ar norintys tokiais atrodyti. Pirmas gestas, kuriuo išsilavinęs žmogus steigia savąją skirtį nuo „minios“ – ironiškas šypsnys adresų kitų „visų“ – tų, kurie „tokie kvaili, kad...“.

Tų, į kuriuos kreipiasi atitinkamai kvailos politinės jėgos – tokios kvailos, kad barsto neįgyvendinamus pažadus, gąsdina nebūtais baubais, skelbia pramanytus faktus, koneveikia galią turinčius, nepasitiki institucijų racionalumu ir veržiasi atstatyti pasaulį apleidusią teisybę (pastaroji aistra – teisybę atstatyti – ir nepatiklumas būtinai neatsiejami nuo prieš tai paminėtų dalykų: realizmo ir kompetencijų stokos, naivumo, prasimanymų).

Tik visiškas kvailys gali už jas balsuoti. Tik toks, kuriame proto apskritai nesama – jo regimybę palaiko instinktai, refleksai, „emocijos“. Į šitai populistinės partijos ir nusitaiko.

„Populizmas yra įvairiais – kairiaisiais, dešiniaisiais, nacionalistiniais, antiimigraciniais ir kt. – simptomais pasireiškianti liga, kuriai, deja, nėra greitai veikiančių vaistų“, – kultūrinės spaudos skaitytojams sako Marija Sajekaitė. Turinys nesvarbu. Tinka bet koks.

Svarbu, kad liga. Kokia būtent – irgi nelabai aišku: „Populizmas neturi vieno aiškaus apibrėžimo, bet visų šio reiškinio aiškinimų centre – nuolatinė menkai atstovaujamų masių ir jas skriaudžiančio elito kova“ (t.p.).

Tai ir sudaro ligos esmę.

Ne pati skirtis tarp „masių“ ir „elito“ (šios skirties pagrindu juk populizmas – kaip „masių liga“ ar „masių duona“, kurios protingi žmonės nevalgo – ir identifikuojamas), žinoma, o keistas, visiškai niekuo nepagrįstas, iracionalus įsitikinimas („emocijos“), jog „elitas“ gali būti ir galbūt yra „masėms“ priešiškas arba jomis naudojasi (dėmesio: ką tik įvardijome, kad panieka „masių“ skoniui, gyvensenai, galvosenai, jausenai yra išsilavinusio, protingojo, nemasinio visuomenės sektoriaus savivokos dalis, dar daugiau – apyrimtis įsitikinimas, kad tos masės išvis nemąsto, gal net nelabai žmonėmis yra).

T.y. „elitas“ pajuokia „mases“ už tai, kad šios nutuokia esą jo pajuokiamos.

Kitaip tariant, populistai yra tie, kam nepatinka status quo – tie, kas trukdo „mums“, pasitarus su savimi, ir toliau valdyti „jus“. O apie antrąjį momentą pasakytina štai kas: „populistai“, pasirodo, blogi ne tik tuo, kad visuomenę mato kaip vienį, bet tuo pačiu metu dar ir tuo, kad kaip vienio jos nemato, kad „skaldo“ ją presuponuodami interesų skirtį tarp „paprastų žmonių“ ir „elito“.

Nida Vasiliauskaitė

Pakalbinkime didesnį autoritetą – profesorių iš Vakarų: kas tiksliai yra populizmas? „Manau, kad politikai ar partijos, prieš tapdamos populistinėmis, turi padaryti šiuos dalykus.

Visų pirma, jie turi sakyti, kad tauta yra homogeniška, kad žmonės yra vienis. [...] Populistai [...] tikina, kad jie gali įkūnyti tautos valią, kad jie vieninteliai žino, ko tauta nori. Visų antra, populisto galvoje egzistuoja korumpuotas, nepatikimas elitas, kuris neva bando skaldyti žmones.

Šios dvi linijos – populistų ir žmonių bendrumas, bei autsaiderius neva ginantis elitas – ir yra populizmo esmė: populistai supriešina demokratiją su teisinės valstybės principu“, – atsako.

Kitaip tariant, populistai yra tie, kam nepatinka status quo – tie, kas trukdo „mums“, pasitarus su savimi, ir toliau valdyti „jus“.

O apie antrąjį momentą pasakytina štai kas: „populistai“, pasirodo, blogi ne tik tuo, kad visuomenę mato kaip vienį, bet tuo pačiu metu dar ir tuo, kad kaip vienio jos nemato, kad „skaldo“ ją presuponuodami interesų skirtį tarp „paprastų žmonių“ ir „elito“ (Kokia dar skirtis demokratijoje, kur visi lygūs? Jūs, ką, netikite? Jūs, ką, tokie kvaili?).

Jei taip, tai kiekvienos modernios demokratinės šalies konstitucija yra populistinė: ten sakoma, kad valstybę kuria „tauta“, t.y. „žmonės“, demos, populus kaip tam tikras vienis (jeigu jie tam tikra prasme, nepaisant skirtumų, vienio nesudaro, tai ir priežasties kurti bendrą valstybę neturi), kad „valdžia“ tampa teisėta todėl, kad juos atstovauja, t. y. savo fiziniuose ir juridiniuose kūnuose laikinai lokalizuoja „žmonių valią“; to implikacija – kad atstovauti negali tie, kas „nežino, ko žmonės nori“ ir turi kitus (privačius) interesus.

Kuo blogai būti taip suprastu populistu, jei išpažįstame demokratines vertybes ir tikime, kad, bent oficialiai, valstybė savo piliečius laiko ne baudžiauninkais ar „trečiuoju luomu“, ne nepilnamečiais, ne administruotinais nemąstančiais ištekliais, fauna ar flora, o laisvomis, lygiomis, protingomis būtybėmis, kurių valia ir bendru gėriu ji tik ir pateisina savąją egzistenciją, su kuriomis privalo tartis, kurioms privalo periodiškai atsiskaityti.

Nida Vasiliauskaitė

Jei populizmas apibrėžiamas senoviškai, kaip demagogija, kaip manipuliavimas negudriaisiais, giriant, klastingai pataikaujant, sakant tai, ką šie nori girdėti, bet nė negalvojant to laikytis, atvirkščiai, siekiant jų nerimais ir nuoskaudomis savanaudiškai pasinaudoti, tai bent aišku, kuo tai blogai: populistas yra uzurpatorius, fiktyviai reprezentuojantis „tautą“, o iš tiesų – tik savo paties partikuliarų interesą kitų sąskaita.

Bet autoritetingai lietuviškų medijų cituojamas profesorius A. Krouwelas apibrėžia ne taip, jam „populizmas“ yra tiesiog pats siekis reprezentuoti „ko nori žmonės“, blogas ne tuo, kad tą daro fiktyviai ir melagingai, o kad remiasi prielaida „valdžia priklauso tautai ir ją atstovauja“ (jei „valdžios“ legitimumas šiuolaikinėse demokratijose kyla nebe iš „žmonių“, tai, leiskite paklausti, iš ko jis kyla?). Ir tuo, kad kritiškas isteblišmentui.

Na, gerai – o ką sako dabartiniai žodynai? Populizmas – tai „Politinės idėjos ir veiklos, orientuotos į eilinių žmonių paramą, duodant jiems tai, ko jie nori“ (Cambridge Dictionary).

„Politinė prieiga, kuria siekiama patraukti eilinius žmones, jaučiančius, kad jų rūpesčius ignoruoja įsitvirtinusios elitinės grupuotės“ (Oxford Dictionary). „[Sąvoka] Populizmas nurodo į politines veiklas ar idėjas (Collins Dictionary), kurios skelbiasi palaikančios eilinių žmonių interesus ir nuomones“.

Pastarasis apibrėžimas bent leidžia įtarti, kad ne iš tiesų palaiko, o tiktai skelbiasi, tuo tarpu pirmieji du nepateikia nė menkiausio pagrindo susigaudyti, kodėl taip aprašyta pozicija yra smerktina – kuo blogai būti taip suprastu populistu, jei išpažįstame demokratines vertybes ir tikime, kad, bent oficialiai, valstybė savo piliečius laiko ne baudžiauninkais ar „trečiuoju luomu“, ne nepilnamečiais, ne administruotinais nemąstančiais ištekliais, fauna ar flora, o laisvomis, lygiomis, protingomis būtybėmis, kurių valia ir bendru gėriu ji tik ir pateisina savąją egzistenciją, su kuriomis privalo tartis, kurioms privalo periodiškai atsiskaityti. JEI.

Ir pagaliau: Urban Dictionary geba atskirti du „populizmus“. Pirmasis – tai „Principas, kad nacija, ją sudarantys piliečiai apsprendžia savąją valdžią“, antrasis – „Triukšmingas ir neretai karingas minios mentalitetas, skatinantis antiintelektualizmą, dažniau nukreiptas į primityvius emocinius instinktus nei į turiningą pilietinį nesutarimą“.

Kuo blogas pastarasis – akivaizdu. Kaip ir tai, kad tai – visai kas kita, nei pirmasis ir visa, ką iki šiol šiame straipsnyje aptariau.

Atkreiptinas dėmesys, kad tokio dalyko, kaip ištarme ar pažiūromis prisistatančios „tik emocijos“, išvis nėra, nebūna: negali būti.

„Tik emocijos“ yra nebent klyksmas „Aaa...!“ nusideginus pirštą, tuo tarpu netgi sakinys, sudarytas iš ištiktukų, yra ne emocijos, o, veikiau, pozicija.

Jeigu kažkas plūsta nemėgstamą (ar liaupsina mėgstamą) objektą, jis ar ji ne „emocijas lieja“ ar „emocijomis vadovaujasi“, o iškviečia emocijas mobilizuoti kalbėjimo srautui, kurį išsakyti veržiasi vadovaudamasis tam tikromis prielaidomis ir tam tikrais supratimais.

Dažnos kalbos apie įsivaizduojamų pašnekovų ar publikos apskritai „vadovavimąsi emocijomis“ turi ne deskriptyvinę (aprašyti, kas realiai vyksta), o normatyvinę funkciją: sukurti įspūdį, jog didžioji dalis žmogiškos komunikacijos yra tiesiog „būsenų“ sugeneruotas triukšmas (vadinasi, į jį atsakytina ne argumentais, o, pvz., paglostymu).

Kadaise premjeras A. Kubilius į neparankius klausimus ar priekaištus dėl nenuoseklumo atsakinėdavo (PR paprotintas) „Neklaidinkite žmonių!“ arba „Nepasiduokime emocijoms!“ Laikiau tai specifiškai dešiniaja fanaberija (hybris), sąmoninga pastanga demontuoti racionalų debatą ir politinę atsakomybę publikai: „Ša, žmoneliai! Ne jums čia samprotauti. Kas jūs tokie, kad aš jums aiškinčiausi? Tai, ką jūs gebate pasakyti, yra ne kalba, ne argumentai, o cypimas, širdies perplakimai, triukšmas“.

Kas šiandien taip daro, ignoruodami vox populi kaip viso labo „emocijas“, išjuokdami grassroots protestus ir beatodairiškai gindami „pasitikėjimą institucijomis“ (pvz., „kovos su smurtu“ ir „vaikų paėmimo“ kontekste)?

Žmonės, save vadinantys ir kitų laikomi kairiaisiais. Gal reikėtų nebelaikyti? Nes – o kokiu pagrindu? Kaip ir liautis keiksnoti „populizmą“, nes iš tiesų taip keiksnojama pati jūsų ir mūsų laisvė.

P.S. Mintinis eksperimentas. Įsivaizduokime chaoso ir anomijos ištiktą šalį, kurioje pagaliau įsivyrauja „tvarka“, kai pralobusi nusikaltėlių gauja treningus pakeičia kostiumais ir pažada piliečiams „stogą“, jeigu šie juos gerbs ir klausys. Ir pasiskelbia „elitu“.

Bėga metai, atsiranda nepatenkintų: visai jūs ne elitas, sako, ir visai ne mūsų. – „Ša, populistai jūs! Demokratijos nesuprantate, ir išvis tamsūs esate!“, – atkerta „elitas“.