Nida Vasiliauskaitė. Apie sąmoningumą

Paslėpk bobutės pasą, o pats būtinai eik balsuoti ir balsuok teisingai. Mąstyk vakarietiškai, o ne rytietiškai (kad ir ką tai reikštų), žiūrėk LRT, o ne Rusijos TV. Tikėk mumis – netikėk sąmokslo teorijomis. Rūšiuok šiukšles, skaityk etiketes, rūpinkis sveikata, užsirišk kaukę, būk aktyvus ir lik namuose.

Dalyvauk – nedrybsok abejingas, pasakyk savo nuomonę – netylėk, surask savo grupę – ugdyk tapatybę, nebūk individas – tai nepilietiška, pildyk internete – tausok gamtą, lankyk nepatogų kiną, venk grynųjų – taip patogiau, atvirauk, nes nebegėda, nesamprotauk – yra ekspertai, dėkok tiems, kas saugo tave nuo tavo paties neišmanymo, nesivaldymo ir kvailumo draudimais, ribojimais ar bent įspėjančiomis reklamomis.

Šita tirada – glausta mūsų kelių dešimtmečių viešosios oficialios ir neoficialios komunikacijos santrauka. Jos prielaida, kad didžioji šalies problema – „kiti“ (tiesą sakant, dauguma) piliečiai, ne tokie sąmoningi, protingi, nuovokūs, išmanūs, atsakingi, išsilavinę ir kritiški (visi šie būdvardžiai, be abejo, sudaro paketą ir visuomet keliauja kartu: kur vienas – ten ir visi kiti) kaip mes.

Jie – masė, kurią reikia auklėti, barti ir protinti. Jeigu laiku nesužiūrėsime, jeigu paliksime jai pačiai – sprogs socialiniais siaubais kaip Molotovo kokteilis ir viską ištaškys.

Kieno vardu taip kalbama? Tų, kurie „žino geriau“, „kaip yra iš tikrųjų“. Kalbėtojai patys jų neregėjo, bet jaučiasi sukiojąsi netoliese ir įgaliojimus gavę: ganyti bendrapiliečių sielas.

Pareiga yra pareiga: gano, kad ta įsivaizduojama kanopinių banda neprapultų. Bando švelniai ją („budulius“, „debilus“, „runkelius“, „bambalius“, „vergus“, „baudžiauninkus“, „homosovietikus“, „pensininkus“...) pakylėti į bent šiek tiek žmogiškesnį lygį: tokie juk kitaip nesupranta, reikia paprasčiau.

Bet o iš kur ši prielaida? Kada ji atsirado? Iš kur šis troškimas demokratinio polio viduryje plūstis, komanduoti ir rėkauti tijūno Pričkaus balsu, tuo pačiu vis dejuojant: aiman, visuomenė – tamsi, primityvi, nelaisva?

„Visuomenės“ niekur taip ir nesutikau, nei tamsa, nei inercija „visuomenė“ manęs negąsdino ir nestumdė, ir niekaip supančioti nebandė.

Vienintelė bėda – šitas balsas, aidintis aplink nuo pat mano vaikystės: jis ir sukūrė „visuomenės“ vaizdinį, o pats įsitaisė keistoje aukštumėlėje anapus jos.

Sąjūdžio laikų šokas – tonas, kuriuo kreipiamasi į publiką, tonas, reikalaujantis „sąmoningumo“, vertė pasijusti bydlo vien todėl, kad esi jo potencialus adresatas, kad klausaisi (esą, beklausydamas gal ir turi šansą tapti normaliu žmogumi, bet pradinė tavoji būklė, ta, su kuria mezgamas kontaktas – be abejo, kažkokia „sugadinta“ ar apykvailė) – tapo naujaja ilgalaike norma. Ir jau nebeįsivaizduojama kitaip.

Užaugo visa karta, kuriai nuo gimimo žadėta: jūs – nesugadinti, laisvi, protingi, dvasiškai sveiki (ne taip, kaip vyresni), jūs – tikrasis Pričkus, eikite ir mokykite. Ir štai jie čia – atėjo. Kartu su savo tebegyvais mokytojais.

Kažkas didžiai patologiška šioje situacijoje ir jos normalizavime: manding, „mūsų visuomenės“ problema – ne visuomenė, ne „sąmoningumo stoka“, ne kažkokie įsivaizduojami protinimo reikalingi kvaileliai, o būtent prielaida, kad jie – visur, dar daugiau – kad tai jie yra pagrindinė tikslinė auditorija, su kuria leistina ir reikia kalbėtis lyg būtumei paskirtas dvaro tijūnu.

Jokių „baudžiauninkų“ (nei „vergų“, nei „homosovietikų“, nei dresuotinų „debilų“) aplink mus nėra – tačiau yra Pričkus. Ištisa armija jų. Kadaise viena reklama ragino „Nebūk [tariamas mulkis] Juozas!“. Juozas – nesvarbu. Nebūti reikėtų Pričkumi. Tada pasikeistų daug kas.