Kada ji tokia ėmė darytis? O gal visada buvo, nuo pat savo atsiradimo? Gal, kitaip tariant, turiniai, kuriuos kasdien galime pamatyti įsijungę bet kurį kanalą (tie turiniai, dėl kurių didžioji išsilavinusios visuomenės dalies dalis seniai išmetė televizorius ir atsijungė nuo atitinkamos paslaugos tiekėjų), neišvengiamai kyla iš televizijos kaip medijos formos?
Ne, ne visada. Charakteristikos, būdingos dalykui, kai jis merdi, paprastai nėra tos pačios charakteristikos, kurių dėka jis kažkada klestėjo. O merdi ne tik dėl to, kad atsirado naujos, patogesnės medijos (internetas).
Merdi dėl savo, pavadinkime, „filosofijos“: prielaidų apie visuomenę ir individą, valstybę ir politiką, tikslus ir priemones, kultūrą, poreikius, pramogas, apie galimo ir norimo žiūrovo etiką ir intelektą.
Esą, tai „masės“ – žiaurios, piktdžiugiškos, ištroškę blizgučių ir skandalų, bukos ir primityvios kaip tarakonai, akimirksniu suvedžiojamos net lėkščiausio ir negudriausio iš „inflūencerių“, kaip kupranugaris, kurį už apynasrio tempia, kur užsimanęs, net mažas vaikas. Jų pasaulis baigiasi ir prasideda daržo tvora.
Jų mąstymas – loginės klaidos, inercija ir prietarai. Jų estetika – vulgarumas. Jų maistas – atliekos ir šiukšlės. O mūsų, profesionalų, išgyvenimo sąlyga – šerti bei linksminti jas, tuo pačiu kerštingai žeminant ir tyčiojantis; kerštingai, nes kiekvienam tokios produkcijos gamintojui pažįstamas jausmas, jog užsiimu kažkuo nevertu ir gėdingu, ir kad, tiesą sakant, nuo savo produkcijos vartotojų skiriuosi tik tuo, kad juos niekinu.
Ši „filosofija“ gerokai jaunesnė nei televizija ir pastaroji nėra vienintelė vieta, kur galima ją aptikti, tačiau nesuklysime sakydami, kad privilegijuota: būtent televizijoje regime jos nuolatinį paradą ir triumfą. Taigi, kada tai prasidėjo? Lietuvoje – prieš keletą dešimtmečių: būtent tada televizija ėmė masiškai prarasti žiūrovus. Būtent tada „išmesti televizorių“ tapo geru tonu. Ne dėl kaip tik tuo metu atsivėrusios kanalų gausos ir laisvės, o su ja: dėl tą laisvę ir gausą akimirksniu kažkodėl užtvindžiusios atmosferos – „programų mažaraščiams, asocialams ir kvailiams“ (leisiu sau ją taip pavadinti), tarsi tai šitai būtų didysis demokratijos laimėjimas kovoje prieš totalitarizmą.
Vietoje to, kad stengtųsi susigrąžinti, nutarė orientuotis į „kas liko“: jeigu prarandame žiūrovus dėl to, kad tai, ką siūlome, jiems neįdomu, per kvaila ir per žema – orientuokimės į tuos, kurių dar nepraradome, nuleiskime kartelę žemiau grindjuostės – tai ir bus mūsų auditorija, o tada pavadinkime juos tiesiog „mūsų visuomene“ ir visą produkciją gaminkime specialiai jiems, tiksliau, specialiai tiems, kuriuos įsivaizduojame kaip šį savo „žemiau grindjuostės“ adresatą. Visus kitus matuokime šiuo žemumos standartu: jeigu pastaroji paplos – puiku, jeigu kiti išjungs – na ir kas, „visiems juk neįtiksi“.
Ne, tuo (savaime suprantama) nenoriu pasakyti, jog ankstesnė – vienkanalė, tiesiogiai politiškai kontroliuojama, oficialiai propagandinė, geografiškai ir tematiškai ribota – televizija buvo puiki ir verta gaištamo laiko. Noriu pasakyti, kad po to atsitiko taip pat kažkas blogo. Kai kuriais atžvilgiais – blogesnio. Ir ne, tai nepanašu į laisvę. Nei politinę, nei intelektinę, nei dvasinę.
Bet, specialistai sako, kitaip dabar negalima: jie tikrai yra tokie ir ne kitokie, pabusk, naivus idealiste, tu neegzistuoji, egzistuoja JIE! Tikrai negalima? Tikrai, pvz., pats TV pokalbių laidos formatas liepia kaskart būtinai prikviesti agresyvių mažaraščių rėksnių, užsiundyti jais norinčius ir galinčius kultūringai kalbėti dalyvius, įstumti juos į beviltišką žeminančią „kovą dėl eterio“, paskandinti turėjimą, ką pasakyti, emocinėmis kontratakomis ir klaidingomis implikacijomis – ir taip sukurti tariamą rėksnių triumfą? Nes „žmonės to nori“, „kitaip nežiūrės“, „reitingai kris“?
Kas gali/turi spręsti apie šių teiginių teisingumą ir žiniasklaidos kokybę? Vartotojai gal? Jie choru šaukia, kad kažkas gerokai papuvę danų karalystėje. Vadinasi, jie visi – marginalai, ir išvis (specialistas rauko nosį), argi vartotojams spręst?! Tai gal kolegos humanitarai, gal žmonės, žinomi tuo, kad mąsto ir daro tą kokybiškai? Ne, tai „tik jų nuomonė“, jie per daug dramblio kaulo bokšte, nežino „virtuvės“ ir „kuo kvėpuoja liaudis“.
Kai kurie bent iš dalies susiję su ta „virtuve“? Nepakankamai, nes nesėdi vien joj! Tai gal žurfako (Žurnalistikos instituto) dėstytojai? Bet jie – tik dėstytojai ir irgi veikiausiai marginalai. Tai kas tokie, galų gale? Ir paaiškėja, kad vienintelis kompetentingas žiniasklaidos kokybės vertintojas yra bulvaro gamintojai, nuo kurių produkcijos publika nežino, kur akis iš svetimos gėdos šalin sukt.
Ir kuo, tiesą sakant, remiasi šis savimi patenkintas žinojimas, „ko nori žmonės“? Filosofine antropologija? Kokia nors solidžiais empiriniais duomenimis pagrįsta psichologine teorija apie populiacijos kognityvinius sugebėjimus ir poreikius? Ne, reitingais. Žemais žemais, nors stropiai paisoma minėtų jų kėlimo taisyklių.
Nors? Nes! Reitingais tarpe tų nedaugelio, kurie lyg ir pasiliko tokios produkcijos žiūrovais, patikimai nuo jos atgrasius visus kitus. Tų nedaugelio, kurie IRGI žiūri ne „nes patinka“, o „nes rodo“, ir žiūri su panieka, bjaurėdamiesi, baisėdamiesi – idant pasitvirtintų savąjį nevilties ir įtarimo, jog „tiesos nėra ir niekam ji nerūpi“, „mus valdo menkystos“, „valstybė mus niekina“ jausmą.
Niekas nežiūrėtų ir neklausytų, kaip kalbasi išmanantys dalyką, protingi, išsilavinę žmonės? Apie mokslo ir kultūros naujienas, apie potencialiai svarbius įvykius visame pasaulyje užuot vietinių liliputų grumtynių meduje. Apie tikras, o ne fiktyvias problemas. Apie patį fiktyvių dilemų, netikrų pasirinkimų („arba/arba“) konstravimą, apie dirbtinius, visai neskandalingus skandalus, paikos panikos bangų – ir nutylėjimų, dėl ko išties vertėtų panikuoti – mechaniką?
Apie manipuliavimus apklausomis, statistika ir mokslu? Apie socialinę inžineriją? Apie „svarbiausiųjų“ sąrašus ir „populiarumo“ vadybą? Niekam nežinomus ir neautoritetingus žmones, vadinamus nuomonės lyderiais (prie kurių pavardės būtų sunku prikabinti nors kokią nuomonę, jau nekalbant apie jos autorystę), visuotinės pajuokos objektus, rutiniškai pristatinėjamus „elitu“? Niekam, sakote, neįdomu? O kas įdomu? Trečiarūšės žvaigždutės nusmukusi petnešėlė? Susprogdinta „seksualumo bomba“? Kaimo alkoholikų muštynės? Rietenos Užkurniškių savivaldybėje? Kas konkrečiai yra šių įdomybių vartotojai? Pažįstate bent vieną? Jei kartais netyčia pažįstate – ar verta jį pažinoti?
Taip, laidos formatas dėl laiko ribotumų negali suteikti progos ilgai plėtoti ir pagrindinėti mintį, išsamiai atsakinėti į sudėtingus kontrargumentus, tačiau neabejotinai suteikia progą staiga paklausti to, ko pašnekovas galbūt norėtų išvengti, sugretinti pozicijas, suteikti joms progą trumpai pakomentuoti viena kitą, sublizgėti sąmoju ir charizma, jei tokių rezervų esama. Tai – ne blogai, o gerai. Ir niekas – visiškai niekas – televizijos kaip medijos techninėse sąlygose nenumato būtinybės išpažinti minėtą ‚filosofiją“. Kalta ne medija ir ne „žmonės“.
Manding, viena pagrindinių mūsų epochos bėdų ir yra šis požiūris: „Tu ir aš juk suprantame, kad niekšybė ir nesąmonė, bet yra, va, JIE, masės, jiems to reikia, jie tokie, jie kitaip nesupras, reikia į juos atsižvelgti, orientuotis, rašyti, kalbėti atitinkamai“. Ne, nereikia. Viešos erdvės, kultūros ir politikos adresatas yra „žmogus kaip aš“, o ne „žmonės kaip jie“ . Vienintelės masės yra tie, kas, į jas orientuodamiesi, dedasi pastarųjų specialistais.