Nida Vasiliauskaitė. Aritmetika

Propaganda, kaip visi susipratę šiuolaikiniai piliečiai žino, yra daiktavardis, kurio savybinis būdvardis – „Rusijos“. Todėl ji labai kvaila ir paprasta. Todėl jos neatpažįsta tik palyginti kvaili ir paprasti žmonės. O kadangi, susipratusių šiuolaikinių piliečių manymu, tokių yra absoliuti dauguma, propaganda – neatidėliotinai spręstinas mūsų visų reikalas: būtina kruopščiai dezinfekuoti kiekvieną dainelę, kiekvieną filmuką, kiekvieną memą ir kiekvieną kišenę.

Pvz., neseniai sklido gandas, jog kiekvienam, gimusiam Sovietų Sąjungoje, dabartinė Rusijos valstybė pasirengusi įteikti tam tikrą pinigų sumą. Lietuvai iškilo realus pavojus prarasti visus gyventojus, vyresnius nei trisdešimt – laimei, budri jaunoji generacija iškart permatė „vatnikų“ kėslus ir taip atvėrė akis likusiems. Bet kas, jei panaši informacinė ataka kils ir vėl?!

Bėda su tais vyresniais. Jie sovietiniai, made in USSR, o pastaroji gamino vien broką. Trisdešimtmečiai dar kaip nors, bet ką daryti su tais, kuriems penkiasdešimt? Gi „visą gyvenimą“ pašventė komunizmui, statė, tikėjo, kvėpavo dvasinės vergovės ir melo sąlygomis – akivaizdu, kad beviltiški.

Ironizuoju (jei kartais yra nesupratusių), bet paskutinis sakinys – apyrimtis. Mat epizodiškai, tačiau stabiliai, viešumoje išties pasirodo penkiasdešimtmečio (ar net keturiasdešimtmečio) figūra kaip „komunizmo statytojo“ (naštos mūsų visuomenei, jos įvairiopų – politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių – negandų šaltinio) konkretizacija: štai jis, gamybinis brokas, ydingo mentaliteto, suluošintos prigimties kristalas!

Garsiai sakytina, kad jį būtina šviesti, o tyliai palauktina, kol numirs.

Reikiamas pirmas klausimas čia – ne apie komunizmą ir „ką jie mums padarė“ (apie tai ir be manęs kalbama ir rašoma apsčiai) – o apie paprastąją aritmetiką, kurios gebėjimai akivaizdžiai atrofuojasi: dabartiniai penkiasdešimtmečiai buvo dvidešimties, kai Sovietų Sąjunga griuvo, keturiolikos-šešiolikos, kai prasidėjo Perestroika; KOKĮ „visą gyvenimą“ KOKIAM komunizmui jie, net labiausiai tikėdami ir norėdami, galėjo „pašvęsti“?

KOKĮ, galop, „komunizmo“ teoriškai ar sovietinės visuomenės funkcionavimo praktiškai supratimą galėjo suspėti įgyti?

Kitaip tariant, ką reiškia šis (niekam nekliūvantis, pasipriešinimo nesutinkantis) „nebemokėjimas“ skaičiuoti? KIENO propaganda jis yra? Ne, su ja nekovoja niekas – ji nematoma.

Jau nebesistebiu, kai „gūdžią senovę“ ar net „viduramžius“ mūsų išmani lyg šviežia salota sąmonė nemirktelėjusi lokalizuoja XIX amžiuje, bet du su trimis sudėti intelektinės pažangos epochoje dar reikėtų mokėt. Na, arba mirktelėt.