Nida Vasiliauskaitė. Baltijos kelias

Proginiai tekstai apie Baltijos kelią renkasi vieną strategiją iš trijų: arba aprauda prarastą anų laikų vienybę, didybę, ateities lūkestį, arba neproblemiškai švenčia dabartį kaip to lūkesčio išpildymą, arba subara apraudojimus kaip perteklingą įstrigimą praeityje, užuot keliavus toliau.

Pirmoji, ko gero, yra vienaamžė su pačiu Baltijos keliu: iš karto po jo prasiveržė ir nusivylimas apsižiūrėjus, kad anaiptol ne už tą pačią Lietuvą petys petin stovėta.

Tiksliau: būtent šito kaip tik ir stengtasi nepastebėti, palaikant fantaziją, jog „ne ta pati“ Lietuva širdyse, galvose ir skrandžiuose atsirado vėliau, paleidus sukabintas rankas ir išsiskirsčius namo, o kol stovėta, tol, be abejo, „už tą pačią“.

Mat kiekvienam partikuliariam politiniam interesui reikia legitimuojančio mito: visuotinybės, kuri, esą, kaip tik už jį subalsavo įvairioms interpretacijoms pasiduodančiu abstrakčiu „Taip!“ ir tyla (jei būtų kalbėjusi, jeigu reporteriai būtų aplakstę kiekvieną Kelio dalyvį klausinėdami, kaip tiksliai jis ar ji supranta ateitį, už kurią dabar savo kūnu balsuoja, ko būtent tikisi ir nori, atsakymai būtų buvę patys įvairiausi: už miglotai įsivaizduojamą „kaip Amerikoje“ arba „kaip Skandinavijoje“, už restauraciją „prie Smetonos“, už Marijos žemę, Tėvynę laukų ir artojų, už pankus ir rokenrolą, už laukinį kapitalizmą, už socializmą, už žmogaus teises, už atviras sienas, už be cenzūros knygas, už laisvę nuo Pakto, kurio niekada nepasirašė, už rutiną nutraukiantį, vartus nežinomybei atidarantį Įvykį, prieš privalomą karinę tarnybą, prieš „kaip dabar“, o gal net už Žečpospolitą... bet tada niekas neklausinėjo).

Gražusis vienybės momentas realiai buvo (ir tegalėjo būti) minimalistinis: „už nepriklausomą Lietuvos valstybę“, kurios pavidalas ir turinys dar nebuvo (negalėjo būti) nei apmąstytas, nei sutartas.

Dėl savojo abstraktumo jis ir tapo ilgų vėlesnių dešimtmečių vidinių atakų simboline vieta, bandant sudrausminti vieno ar kito konkretaus politinio žingsnio kritikus, apkaltinti nepatenkintus ar net „ne už tokią Lietuvą kovojusius“ pavadinti... fašistais.

Anuometinės vienybės ideacija leido viešam kalbėtojui kurti įspūdį, jog kadaise būtent jo variantas palaikytas visų, tik vėliau dalis „visų“ kažkodėl paklydo ar nuklydo, taip tą Kelią „privatizuojant“ ir panaudojant piktam: gėdinti bendrapiliečiams, apviltiems, nukentėjusiems kitų (nei dabartinė) galimų Lietuvų simpatikams tarsi ano steigiamojo akto išdavikams.

Netiesiogiai leidžiant suprasti, kad „geras pilietis“, „susipratęs lietuvis“ yra tas, kurio politinė egzistencija ne tik prasideda, bet ir apsiriboja vien susikabinimu rankomis, linktelėjimu, pastovėjimu ar atsisėdimu, užuot ilgų aiškinimųsi su savimi ir kitais, už ką ir kodėl, tiesą sakant, jis linksi ar stovi (gi aukso amžius buvo tik tą akimirką – kai stovėjom ir nekalbėjom; pradėjom kalbėtis – aiman, subiro vienybė lyg Babelis).

Taip netgi šventės džiaugsmas suteikia progą normalų demokratinį požiūrių bei interesų išsiskyrimą pateikti lyg smerktinas rietenas, o tikrąsias rietenas bei priešų („ne taip“, „ne už tą“ kovojusių) paieškas – lyg taikdarystės gestą.

„Ne tokia Lietuva“, alternatyvūs sušmėžavę, likę neįvardinti ar net nepagalvoti jos projektai galėjo būti visokie: ir geresni „už tokią“, ir daug (daug!) blogesni.

Tikrai dabar galima pasakyti tik viena: niekas iš ten stovėjusių nebūtų „balsavęs“ už Lietuvą be atvirumo ateičiai, be tolstančios horizonto linijos, be tikėjimo, kad galimas „geresnis pasaulis“, už nepabaigiamai besikapstančią „sovietiškumuose“ ir vis daugiau jų savy beatrandančią. Jie ten stovėjo būtent už ateitį ir dėl jos.

Nes jautėsi žmonijos dalimi, Istorijos arena, o ne nuošale. Jautėsi normalūs, o ne „homosovietikai“. Pastarieji atsirado vėliau.