Negalima tiesiog ateiti su kibiru ir skuduru, ir demonstruoti, kad jais naudotis moki. Ne, reikia atsiųsti elektroniniu paštu išsamią biografiją su datomis, reikšmingais įvykiais ir pasiekimais: idant darbdaviai žinotų, kokiu žmogumi esi – samdo gi ne kibirą su skuduru, samdo žmogų!
Pageidautina kūrybišką, išmanų, mėgstantį bendrauti, tokį, kuris seniai svajojo apie būtent šį darbą, tačiau trokšta tobulėti ir todėl kiekvieną poziciją vertina kaip karjeros laiptelį: lips aukščiau! Dar aukščiau! Geras (ką ten geras – bet kuris) CV privalo spinduliuoti alpinisto dvasią.
To mokoma mokykloje: kruopščiai suregistruoji, kuo tu oficialiai vertingas, kur dalyvavai, ką pagaminai, kokį prizą (vertingumą įrodantį) gavai, kam nominuotas.
Stenkis, kad nebūtų spragų. Kad aprašomasis gyvenimas driektųsi priekin vis platesne gatve. Nesnaustų, nestovėtų vietoje. Nieko nenutylėk: susisagstyk (jei turi) visus ordinus į atlapus ir iškilmingai paraduok lyg karo veteranas (Gėda? Na jau… Gėda tiems, kas neturi!).
Kadaise, CV epochos aušroje, nestokojau naivumo tikėti, kad žodžiai reiškia tai, ką jie reiškia, ar bent jau, ką reiškė: pvz., kad „gyvenimo aprašymas“ iš tiesų numato gyvenimo aprašymą – literatūrinę autobiografiją Jeano Jacqueso Rousseau ar Aurelijaus Augustino stiliumi.
Įmanoma, bet perteklinga, keista, pagaliau, pernelyg intymu siuntinėti darbdaviams ar universitetams.
Tuo labiau – kai esi dar studentas (Kaip man rašyti šį daiktą? Ką, ko ir taip nežinote? Tris sakinius: gimiau x, baigiau y ir z, parašiau w? – sutrikau, kai pirmąkart su CV reikalavimu susidūriau: stojant į doktorantūrą. – „Kaip tai ką?! Viską! Čia visas jūsų gyvenimas!“, – niekinančiai pro akinių viršų nužvelgė administratorė.
Sunkiai suvaldžiau tą akimirką kilusį spontanišką norą mesti visus popierius ir bėgti. Kur nors į Aliaską, jei ten dar galima be CV).
Tačiau dar keisčiau „gyvenimo aprašymu“ pavadinti matricos langelių pildymą: nei gyvenimas tai, nei aprašymas, nei „aš“, nei „jums“: nieko apie mane taip nesužinosite, o ir nenorite sužinoti, niekas apie nieką nenori, nesąžiningumas – esminė šio žanro prielaida. Tai kokia jo funkcija?
Ak, vėl naivumas: CV konvejeris sukasi tam, kad formalizuotas „gyvenimas“ įteiktų save biurokratams, užuot tekėjęs tyliai „privačiai“ (net jei esi visai privatus). Visas gyvenimas. Visų gyvenimai. Čia visuomeninė, sociopolitinė funkcija.
O dar yra individuali: treniruoti psichiką siekti kiekybinių, statistiškai kalkuliuojamų, neproblemiškai palyginamų, subendramatinamų, antspaudais ir parašais įsteigtų žymų, patikėti jų vidine tiesa ir nekrūpčiojant girtis (tik pažvelkite į mūsų CV: matote, kiek aš geresnis).
Įprasti užčiaupti savyje tą, kuris išsilavinimą matuoja ne diplomais, gabumus – ne pareigomis, o veiklos kokybę – ne apdovanojimais.
Tą, kuris šiuos dalykus skiria. Sugeba skirti. Kuris apie rašytoją sprendžia pagal tai, ką jis rašo, o ne paprašęs pažymėjimo. Kuris neįtiki realiai pakilęs į aukštesnį būties rangą vien tuo, kad apsigynė magistrinį arba gavo premiją. Kuris nesutampa be likučio su savo socialiniu vaidmeniu ir vieta. T. y. tą tipažą, kuris vienintelis yra gyvas, gali gyventi ir gali gyvenimą aprašyti. Taip, kad skaityti būtų verta.