Taip, aš apie atakas prieš LRT (kad visuomeninis transliuotojas anaiptol ne idealiai, švelniai tariant, atlieka savo visuomeninę misiją – kitas svarbus klausimas; kitas, nes tik jau ne nuoširdus rūpestis ta misija, lydimas kompetencijų, dabar motyvuoja valią tikrinti).
Žiniasklaidos politinė kontrolė niekur neprisistato „Laba diena, mes manome, kad laisvė – blogai, todėl dabar jus užčiaupsime!“, bet teisina save „kova su korupcija“, „tautos interesu“, „slaptos informacijos apsauga“, poreikiu ginti savo piliečių sielas nuo potencialiai žalingų viešos erdvės triukšmų bei piktavalių kaimyninių valstybių kišimosi ir pan. Rusijoje ir Baltarusijoje – irgi.
Antras ne/laisvės parametras – politinė privataus gyvenimo būdo kontrolė. Ir vėl prisidengiant kuo nors gražiu. Pvz., „Valstybei, visuomenei rūpi jūsų [fizinė ir psichinė] sveikata“. Argi blogai, kad rūpi? Argi geriau, jei nerūpėtų? Ne, žinoma, ne.
Ir taip išgaunamas sutikimas valstybei užeiti į mūsų balkonus (ar nerūkote), virtuves (ar teisingai perkate), miegamuosius (ar teisingai, su teisingais žmonėmis miegate; ar teisingai elgiatės su žmonomis, vyrais, vaikais), vartomus žurnalus (ar teisingos reklamos), skaitomas knygas (ar autorius – ne koks rusas), skrandžius (ar teisingai valgote), širdis, galvas...
Gal jau aiškiau, kam reikalinga ta pagal jokius finansinius rodiklius nesanti, bet labai norinti save tokia laikyti (rutiniškai rituališkai atsiribodama patyčiomis nuo likusių – „runkelių“, „patvorinių“, „pašalpinių“, „homosovietikų“, „mankurtų“, „kaimiečių“, „degradų“, „vatnikų“, kurie per seni ir/ar per kvaili, kad nusipelnytų geresnės komunikacijos) „vidurinė klasė“?
Sąmoningi, susipratę, aktyvūs pasyvume ir paklusnume piliečiai, tas valdžios ramstis, kaskart susiprantantis, kad valdžia juk gero nori, ir todėl tegul, deklaruodama kovą su nepilnamečiais, alkoholikais ar naminiais smurtautojais, apkarpo mūsų visų teises?
Gi mūsų nepalies, čia tik prieš „bambalinius“ (net jei mus visus garsiai oficialiai dabar būtent prie jų priskiria ir traktuoja kaip tokius: visą šalį, patylomis pertvarkomą į protiškai neįgalią ir todėl reikalingą Gerojo Globėjo).
Ne, tai „bambalinių“ ir semikriminalinio pasaulio nepalies, o palies kaip tik jus ir mus, nes tai mes stropiai paisysim įstatymų, kurie aniems negalioja, tai mes keisim savo įpročius atitinkamai, tai mus efektyviai baus.
Ir čia pasimato trečiasis, mažiausiai įvardijamas ir aptarinėjamas, tačiau gal net baisesnis ir pavojingesnis už kitus, nelaisvės matas: viešos erdvės vadybos menas užrėkiant, užtrolinant, užjuokiant kaip, „savaime aišku“, tik paniekos vertas visas ištaras, neremiančias tuo metu konjunktūrinės pozicijos (kurią medijose išspinduliuoja etatinių trolių, tam tikra prasme teisėtai vadintinų „valstybiniais“, armija), o kartu su ištaromis – ir jas išsakiusius (ar galinčius išsakyti) asmenis bei ištisus gyventojų sluoksnius (arba gyventojus, šiuo pagrindu dirbtinai įrėmintus kaip „sluoksnius“).
Užjuokimo-išplūdimo (be argumentų) funkcija – ne tik psichologiškai gniuždyti ir tildyti tą ar kitą dalyką remiančius, bet, svarbiausia, signalizuoti visiems kitiems, kad jeigu kartais irgi taip mano, tegul pasilaiko sau, nes bus akimirksniu priskirti prie „tamsuolių“, „atsilikėlių“, „vatnikų“, ar gaus kokią kitą poklaikę tapatybę – tegul verčiau padeda pastaruosius pjudyti, formuodami „gero skonio“ bendruomenę.
Pakanka prisiminti mėnesiais trukusias patyčias iš „ekonominių beraščių“, prieš įvedant eurą kalbėjusių, jog kainos triskart pakils (paskui kainos, kaip ir sakyta, pakilo, patyčios nutilo ir susirado kitą objektą), „kičo mėgėjų“, kuriems nepatinka „Vamzdis“ (atsiprašau, „Krantinės arka“), ar nesuprantančių (žinoma, „vatnikų“ – kas dar galėtų nesuprasti?), kodėl dabar absoliučiai būtina įsivesti šauktinių armiją.
Kartojasi ta pati schema: nederintas su visuomene, kitaip nei paviršutiniškai neargumentuotas, nediskutuotas sprendimas staiga ima ir atsiranda jau kaip SPRENDIMAS (pagamintas nežinomoje tamsioje vietoje) arba ĮSTATYMAS, kuriam visuomenė tegali paklusti, o kad paklusimas vyktų greičiau ir sklandžiau – į darbą stoją minėto kalibro „nuomonės formuotojai“.
Pašūkauja, išplūsta (irgi nežinia kokioje tamsioje vietoje pagaminta specifinio klaikumo leksika) ne tik nepritariančius, bet ir paprašiusius daugiau argumentų – ir stoja štilis. Nes „nieko nepadarysi“ – negi varžysiesi su jais ta pačia leksika ir rėkimu?
Dar pavyzdžių? Sausio 13-osios išvakarėse paaiškėjo Neužmirštuolės, neseniai „nežinia kaip“ tapusios bemaž oficialiu šios dienos simboliu, genezė – dabar žinia, kaip. Idėjos autorius viešai išpažino ne tik kodėl ją tokią sumanė, bet ir kaip supranta viešą komunikaciją, kuo laiko Lietuvos gyventojus ir kas tokie (gana sėkmingai) taikosi mus valdyti (leisiu sau nuorodą į savo FB įrašą). Kitaip tariant, kieno žodžiai eina aukščiausio rango politinėms figūroms tiesiai į ausį. Jei kartais kiltų klausimas, kaip iš tiesų demontuojami politiniai projektai ir valstybės...