Nida Vasiliauskaitė. Demokratija ir diktatorius

Šalį valdo diktatorius – populiacijai jis „nutinka“, kaip kruša, liūtis arba giedras oras: patinka/nepatinka, bet toks jau jis yra, jo darbas – valdyti, kaip lietaus darbas – lyti. Viską jis sprendžia vienas pats, nesaistomas įstatymų, neklausia ir neklauso nieko, ir vargas mažiems žmoneliams, stojusiems skersai. Gerai, jeigu jis geras ir protingas. Blogai, jeigu tik geras, arba tik protingas, dar blogiau – jeigu nei vienas iš šių deimantų nepuošia jo kaktos. Bet nieko čia nepakeisi. O ir keisti – kam? Kad vietoje jo atsirastų kitas panašus?

Atsilikę jūs esate, – sako šiuolaikinis išsilavinęs vakarietis, išklausęs nevakarietiškų dūsavimų. – Arba neišsivystę. Nenuovokūs, tamsūs ir naivūs. Už lango jau XXI amžius – senamadiška, nepadoru šitaip neskirti politikos nuo gamtos ir nieko patiems negalėti. Jūs gi teises turite, prigimtines – ir jokio diktatoriaus neįgaliojote jas iš jūsų atimti. Net jei norėtumėte įgalioti – negalite, teisės tokios neturite. Nekvietėte jo, nerinkote – kodėl, pavyzdžiui, jums jo neišvijus? Tapsite laisvi, lygūs, tarsitės, spręsite, valdysite patys, darysite, ką norėsite. Ir niekas, visiškai niekas, jums nenurodinės. O mes patarsime, padėsime.

Nagi tikrai, – pamąsto populiacija savo didele kolektyvine galva, ir tada nutinka riaušės. Mažiems žmoneliams atsiveria neregėta pasirinkimo laisvė: sudalyvauti statistais anoniminių režisierių spektaklyje, tarti „Vivat!“ naujam iš kažkur staiga atsiradusiam „gamtos reiškiniui“ (populiariausias jo formatas dabar – „moteris prezidentė“), arba patupėti namie.

Taip valdymo darbą perima gyvis, vadinamas demokratija. Šeriamas panašiai kaip ir diktatorius: dainomis „Ačiū tau už laisvę, laimę ir Tėvynę, Tavimi kvėpuoti esame mes gimę! Tu – visas mūsų gyvenimas, mirsim už Tave, jeigu reikės!“

Bet jūs ir kvaili, – dabar atsidūsta išsilavinęs vakarietis. – „Moteris prezidentė“ – ne gamtos reiškinys, o politinis: tikra lyderė, tikra prezidentė ir, svarbiausia, tikra moteris (tik pažvelkite į ją, paklausykite kaip kalba), atsiradusi ne iš niekur, o jūsų pačių valia, tam, kad jus atstovautų: pagaliau netgi jūs pažangai pribrendote.

Nedraugai, tiesa, savarankiškumą, politinę egzistenciją ir lyderystę jos neigia, vadina tuščios vietos užpildu, bet tokia ir yra esmė: šiais laikais valdžios vieta privalo būti tuščia. Žinoma, negražu, kai tuštuma atvirai žioji pačiame šalies centre – reikia pridengti ją fiziškai, kokiu nors kūnu su vardu ir pavarde – tegu sėdi, pasirašinėja, sako suderintas mechanines kalbas ir šypsosi. Ir, jei ką, būna kaltas. Iš tiesų per jį ten sėdite jūs – kiekvienas, visi! Ir tampote už virvučių.

Virvučių? Kur jos? Ar taip vadinami rinkimai? – Na, nereikia suprasti pažodžiui: rankos, kurios virvutes laiko, iš tiesų irgi yra tuščios, jų funkcija – pridengti kitas, subtilesnes, aukštesnės politinės dimensijos rankas, kurios realiai tampo (nesikiškite, netrukdykite perdėtu smalsumu – tai labai atsakingas, didelio pasiaukojimo reikalaujantis darbas, ne jūsų juk išgalėms, vis tiek nesuprasite, o ir laiko neturite).

Dabar jūs laisvi, galite viską ir valdote save patys – tai svarbiausia. Vyksta vakarietėjimas.

P.S. Ką Lietuva darytų, jeigu rytinėje kaimynystėje nesiveistų baisūs diktatoriai? Pasijustų kaip XIX a. panelė, praradusi kompanionę (pastarąją pasirinkdavo pagal konvencinį negražumą, kad, kartu visur lankydamasi, spinduliuotų pranešimą: tik pažvelkite į mudvi - kokia ji, o kokia aš!).