Nida Vasiliauskaitė. Distancija: socialinė ar fizinė?

Dėl suprantamų priežasčių visiems ir visur tapo privalu laikytis „socialinės distancijos“ (ko gero, vienas dažniausiai aptinkamų šiandienos raktažodžių, stropiai išsiverstas – kiek tokį įmanoma išsiversti – į visas kalbas). Sąmoningieji piliečiai demonstruoja, kad ir kaip laikosi, likusieji – barami ir gėdinami – taisosi.

Tikrai dėl suprantamų? Ne, nereikia priminti viruso plitimo mechanikos, analizuoti susibūrimų skaičiaus nei metrais matuoti saugaus atstumo, o minutėmis – saugaus pokalbio trukmės: ši fizika ir aritmetika pati savaime nėra atsakinga už frazės „socialinė distancija“ žaibišką prigijimą ir su realiu jos turiniu neturi ničnieko bendra.

Kalbant paprasčiau, COVID-19 yra fizinis objektas ir sklinda jis fizine erdve – kai kviečiama steigti „socialinę distanciją“, iš tiesų turimas minty paprasčiausias elementarus fizinis atstumas, kuris tik ir gali turėti įtakos viruso sklaidai.

Tai kodėl jis iškilmingai ir primygtinai vadinamas socialiniu?

Sausakimšame troleibuse žmonės paprastai nesikalba ir vengia vieni į kitus stebeilytis – laiko socialinę distanciją, nors fizinės negali. Vakarėlyje visi vienoje patalpoje, bet bendrauja ne visi su visais, nevienodu mastu ir nevienodais registrais – vėl socialinė distancija, bet ne fizinė.

Dar ten yra aptarnaujantis personalas su taurėmis ir padėklais – kūnais visai greta, žodžiais – irgi (persimeta klausimais/atsakymais su bet kuriuo dalyviu), bet socialiai daug, daug toliau už patį nekomunikabiliausią svečią.

Biure vaikštome tais pačiais koridoriais, bet po darbo kavos gerti neiname – socialinė distancija. Įmonės direktorius kasdien prasilenkia su valytoja – fiziškai jie ten pat, bet socialiai toli.

Auklė gyvena tuose pačiuose namuose, bet Nemunas, Reinas, o gal net Atlantas ją skiria nuo kitų namiškių.

Kaimynai nekviečia į svečius, dažnai net nesisveikina, o klasėje vienas kitas mokinukas visų ignoruojamas – vėl atstumas, bet ne fizinis. Kasdien kalbamės „apie viską“ valandų valandas feisbuke sėdėdami skirtinguose kontinentuose – o čia distancija fizinė, bet ne socialinė.

Kitaip tariant, socialiniai atstumai užkrečiamumui įtakos gali turėti nebent tuomet, kai atsitiktinai proporcingai koreliuoja su fiziniais, nes tik pastarieji perduoda bacilas, virusus ir mikrobus. Jei nėra fizinio – socialinis nepadės. Jei yra fizinis – socialinio nereikia.

Jeigu ikikoroninėje epochoje „socialinė distancija“ reiškė „vietas“, kurias vienos visuomenės grupės rodo kitoms, priemones, kuriomis jos atsirenka „savus“ ir „svetimus“, pageidaujamus ir ne, tai postkoroninėje ši fragmentacija keliariopai sustiprės ir taps nauja mada – kažkuo, kas išdidžiai deklaruojama, o ne droviai nutylima ir nuleidžiama nemačiomis.

Nida Vasiliauskaitė

Tad dar kartą: kodėl dabar, COVID-19 proga, lyg iš apversto kibiro liejasi pamokslai apie būtent socialinės distancijos (gal netgi atskirties?) reikalingumą, naudą ir gėrį?

Autoriai ir jų intencijos nežinomi, tačiau bent jau funkcija tokio kalbėjimo nuspėjama nesunkiai, ir ji – ne biologinė, o (kaip tik) socialinė: ilgai intensyviai teigiama prasme (nors ir neteisingai) vartojamas terminas ima vienareikšmiškai teigiamą prasmę ir įgauti ir tada, kai suprantamas adekvačiai.

Jeigu ikikoroninėje epochoje „socialinė distancija“ reiškė „vietas“, kurias vienos visuomenės grupės rodo kitoms, priemones, kuriomis jos atsirenka „savus“ ir „svetimus“, pageidaujamus ir ne, ir būdus, kuriais tai parodo, tai postkoroninėje ši fragmentacija, izoliacija, atribojimai ir atsiribojimai keliariopai sustiprės ir taps (jei nesukliudys force majeure) nauja mada – kažkuo, kas išdidžiai deklaruojama, o ne droviai nutylima ir nuleidžiama nemačiomis.

Jeigu pasaulis iš tiesų pasikeis (kaip daug kas pranašauja), tai, pirmiausia, į tokį, kuriame bus galutinai palaidotas lygybės pažadas (ne tik kaip realybė ar galimybė, bet ir kaip siekiamybė, kaip kažkas pageidaujamo ir vertingo), ir „visuomenė“ subyrės atgal į luomus ir getus (jie ir dabar yra, ir niekur niekada nebuvo dingę, bet keičiasi viešoji retorika, o tai – svarbiau nei „kaip yra“).

Ir ne koronavirusas čia bus kaltas – juo tik pasinaudota.