Nida Vasiliauskaitė. Europos Taryba apie seksizmą

Balandžio pabaigoje Europos Taryba pateikė pasauliui seksizmo apibrėžimą. Pirmąjį, dėl kurio, esą, tarptautiniu mastu sutariama. Aiškų, vadinasi, vienareikšmiškai naudingą ir neproblemišką. Rekomenduotiną taikyti medijose, reklamoje, darbe, teisėje, švietimo sistemoje ir kasdieniame gyvenime. T. y. visur.

Apibrėžimas toks: seksizmas yra „bet koks viešoje ar privačioje, virtualioje ar nevirtualioje erdvėje pasitaikantis veiksmas, gestas, vizualinė reprezentacija, ištarti ar užrašyti žodžiai, praktika ar elgesys, pagrįsti idėja, kad tam tikras asmuo ar asmenų grupė yra menkesni dėl savo lyties, su tikslu ar efektu:

(1) pažeisti [to] asmens ar [tos] asmenų grupės vidinį orumą ar teises; arba (2) sukelti fizinę, seksualinę, psichinę ar socioekonominę žalą ar kančią asmeniui ar asmenų grupei; arba (3) sukurti bauginančią, priešišką, smukdančią, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką; arba (4) trukdyti asmens ar asmenų grupės autonomijai ar pilnam žmogaus teisių įgyvendinimui; arba (5) palaikyti ar stiprinti lyčių (gender) stereotipus“.

ES narės raginamos kruopščiai („žingsnelis po žingsnelio“) raportuoti pastangas jo laikytis ir, besilaikant, pasiektą pažangą (ar laikytis – klausimas nederamas: gi jau sutarta).

Gal reikia džiaugtis?

Juk seksizmas – blogai (jei ką nors žeminti, žlugdyti, bauginti, uždaryti grupinėje tapatybėje ir matyti tik per ją, nukapojant netelpančias rankas ir kojas – blogai), o tikslus oficialus apibrėžimas įvardina reiškinį, leidžia suprasti, apie ką kalbame, ir išvengti nesusipratimų.

Paneuropinis ryžtas nesitaikstyti su žmonių gyvenimus deformuojančiomis neteisybėmis gali atrodyti vertas tiktai plojimų.

To ir siekiama – kad atrodytų. Bet ne, ne kad neteisybių ir neteisingumų pamažėtų. Ir ne kad ES pilietės ir piliečiai viešai ir privačiai taptų laisvesni. Džiaugtis nereikia. Laikas veikiau sunerimti. Kodėl? Todėl, kad pagal šį apibrėžimą į „seksizmą“ iš principo gali ad hoc sutilpti bet kas. Visiškai bet kas. Tikrai? Tikrai.

Nes (a) vertinamas ne pats konkretus veiksmas/gestas/ištara etc., o „idėja“ (referento „buvimo menkesniu už [kitus]“), kuria jis, esą, remiasi, tuo tarpu būdai nustatyti „remiasi ar nesiremia“ yra gi ne introspekcija, ne veiksmą atlikusiųjų tikrųjų ketinimų apklausa, ne „visuomenės konsensusas“, ne konkreti metodologija, žodynas, ar žinynas ir ne formalus tokios „idėjos“ apsireiškimo pavidalų klasifikatorius, o skundą pateikusiųjų „įžeisti jausmai“ (į kuriuos, ne per seniausiai, mėgdavo apeliuoti veikiau dešinieji).

Griežtai kalbant, apskritai neįmanoma įrodyti, jog kokios nors grupės (vyrų, moterų, senių, vaikų, kinų, statybininkų ar lietuvių...) reprezentantą negražiai ar nepagarbiai išstatanti replika, priežodis ar plakatas (tuo labiau gestas) kyla iš atitinkamos „idėjos“ apie tos grupės natūralią vietą pasaulio sąrangoje: tam reikia ištiso traktato.

Taikomasi sankcionuoti piliečius ne už jų raišką ir tos raiškos sukurtus produktus, o už „idėjas“, kuriomis jie tiki (nepriklausomai nuo to, ar tiki). Ne ką jie realiai pasakė/nupiešė/padarė, bet ką jie galvojo, ką turėjo minty tą sakydami/darydami.

N. Vasiliauskaitė

T. y., šią „idėją“ galima, prireikus, primąstyti, o galima, prireikus, patikimai užginčyti, o tai reiškia ne tik neribotą baudžiamosios institucinės savivalės potencialą, bet ir kad taikomasi sankcionuoti piliečius ne už jų raišką ir tos raiškos sukurtus produktus, o už „idėjas“, kuriomis jie tiki (nepriklausomai nuo to, ar tiki).

Ne ką jie realiai pasakė/nupiešė/padarė, bet ką jie galvojo, ką turėjo minty tą sakydami/darydami. Kažkas nauja europinėje teisinėje kultūroje: žingsnelis.

(b) Veiksmas/gestas/ištara netgi nebūtinai turi turėti tokį tikslą, t. y. nebūtinai iš tiesų remtis minėta „idėja“ – pakanka sukelti [„įžeistų jausmų“] efektą, apie kurio sukėlimą liudys tik pati įžeistoji, ir to pakaks: jeigu ji sako, kad efektą patyrė – tai ir patyrė, o jei patyrė – yra auka, o jei yra auka – yra ir nusikaltėlis.

(c) Kenčiančiu/nukentėjusiu subjektu gali būti ne tik individas, bet ir grupė, t. y. „moterys“ (ar „vyrai“) kaip tokios, vadinasi, klasikinis principas „nėra lavono – nėra žmogžudystės“ nebegalioja: „lavonas“ visada gali būti atvilktas, net jeigu jo nėra (net jei nei vienas konkretus asmuo nesijaučia asmeniškai nukentėjęs ar įžeistas, visada galima sakyti, kad jo asmenyje nukentėjo grupė).

(d) Apibrėžimas pilnas miglotų terminų, kurių atitikmenys tikrovėje praktiškai niekaip negali būti identifikuoti. Pvz., kaip įsitikinti, ar asmuo „pilnai realizuoja savo žmogaus teises“ ar nepilnai? Čia kriterijus – ne ar jis/ji jas turi potencialiai, t. y. ar nėra jai/jam įstatymais arba de facto kaip nors trukdoma kai kuriomis iš jų pasinaudoti, bet kad bėda, jei jos nėra „pilnai realizuotos“; o pilnai realizuotos visos teisės niekieno ir niekada nebūna.

(e) Į „žmogaus teises“ nejučia patenka įdomūs nauji dalykai: pvz., „nepatirti priešiškumo“, „dėl kito veiksmų nepasijusti žemesniu“ arba „neįsiskaudinti“. Užtikrinti, kad šito niekas nepatirtų – neįmanoma. Bet įmanoma pildyti užtikrinimo programą vis labiau kontroliuojant vis daugiau veiksmų ir netgi, kaip matėme, minčių. T. y. ginti „žmogaus teises“ jas palengva likviduojant.

Pabaigai – paprasčiausias iš praktinio apibrėžimo taikymo pavyzdžių: tarkime, konkretus Petras konkrečią Barborą aludėje dviem draugams girdint apibūdino kaip „kvaišą be jokios kompetencijos“.

Jei Barbora sumanys tapti „seksizmo auka“, Jonas privalės teisintis (ne jai, o darbdaviui, kolegoms, galbūt netgi medijoms), ir išsiteisinti negalės, nes Barbora yra įsitikinusi, jog ištarmė buvo ne apie ją kaip konkretų individą, o apie ją „kaip moterį“.

N. Vasiliauskaitė

Jis gali nebūti joks seksistas, ničnieko nemanyti apie „moteris apskritai“, tuo labiau – kad jos „kvaišos“ ir nesugeba to ar ano.

Netgi būti progresyvus ir sąmoningai atmesti tokius apibūdinimus kaip, savo ruožtu, ne itin protingus.

Tiesiog nemėgti Barboros, kuri gali atitikti tokį apibūdinimą, o gali neatitikti, bet tai nėra jokia socialinė problema ir joks politinis reikalas, besišaukiąs Europos Tarybos reguliavimo.

Tačiau jei Barbora sumanys tapti „seksizmo auka“, jis privalės teisintis (ne jai, o darbdaviui, kolegoms, galbūt netgi medijoms), ir išsiteisinti negalės, nes Barbora yra įsitikinusi, jog ištarmė buvo ne apie ją kaip konkretų individą, o apie ją „kaip moterį“, tik dėl to, kad ji – moteris, remiasi esencialistine prielaida apie „moterų nepilnavertiškumą“ ir nusipelno sankcijų, nes pažemina jos asmenyje „visas moteris“.

Ji jaučia, kad jis vadovavosi tokia „idėja“ (kuo labiau tas apibūdinimas atitiko faktinę Barboros būklę, tuo patrauklesnė Barborai bus ši versija).

Efektas buvo. Ji patyrė žalą. Nubauskite Petrą. Atsargiai kalbėkite, o dar atsargiau galvokite. Europos Taryba žada pasirūpinti, kad Petras su Barbora nesiaiškintų vienu du.