Nida Vasiliauskaitė. Individualizmui apginti

„(…) iki kraštutinumo individualizuotame pasaulyje žmonės paprastai mąsto individualistiškai ir sprendžia tik savo atskirus uždavinius. Prie jų žmones pririša jų egocentriški interesai, polinkiai ir skoniai. Todėl ir jų dėmesys daugiausia nukrypsta į asmeniškus, smulkius, menkaverčius, viendieniškus įvykius. (…) bendrieji įvykiai jiems atrodo visai nesusiję su jų kasdieniu gyvenimu, o dažnai net sunkiai suprantami ir todėl jų nedomina“, – liūdi mano buvęs dėstytojas Krescencijus Stoškus ir daugybė visokių kitų.

Pavardės nesvarbu: šį autorių miniu tik kaip pavyzdį populiaraus moralistinio pasipiktinimo „individualizmu“, pastarąjį, daug nesukant galvos, vis skelbiant išskirtine mūsų laikų būkle, ženklu, gal net liga. Kartojant kažką, kas irgi kartojo kažką, kas irgi kartojo nežinia kieno ir kodėl paleistą apyvarton tezę kaip faktą: dabar visi – individualistai, ne bet kokie, o kraštutiniai, ir tai labai (labai!) blogai.

Tarsi būtų atlikę tyrimus ir disponuotų statistika apie tai, kaip „žmonės paprastai mąsto“. Arba kasdien tik su tokiais susidurtų (o susiduria nebent prisijungę TV – ir tai, atitinkamose laidelėse, kur rodo ne individualistus, o vietinių „žvaigždžių“ gyvenimus kaimo alkoholikams). Arba tarsi po eurą kas mokėtų už kartojimą.

„Individualistu“ panašiais atvejais vadinamas anaiptol ne savarankiškas, atsparus socialiniams virusams žmogus, gebąs galvoti ir veikti pats – ne automatiškai iš inercijos, ne įgaliotas, deleguotas, lieptas ar siųstas, ne pagal komandą ir net nepalaikomas jokios bendruomenės, visuomenės, genties, klano ar institucijos (tokio, smerkėjų įsitikinimu, matyt, apskritai būti negali ir nėra). Ne, „individualisto“ titulą (tradiciškai – didžių mąstytojų ir menininkų, pajėgių tapti atskira planeta, su savomis kordinatėmis ir žemėlapiais) čia pelno lėkštas godus primityvus sutvėrimas, kurio akiratis apsiriboja nuosava tvora ir kuris kažkodėl projektuojamas į mus visus, tuo pačiu darant antrą, ne mažiau keistą prielaidą: esą, tik dabar „žmonės tokie“ (visi tokie), o anksčiau tokių nebuvo.

Kuo grindžiami šie grandioziniai apibendrinimai?

Nagi niekuo: esą, „savaime akivaizdu“, „visi žino“ (išsilavinusio autoriaus lūpose „visi žino“ funkciją atlieka „mokslas įrodė“ – nors nieko jis nei rodė, nei įrodė – arba, jei autorius konservatyvus, popiežiaus citata: jei jau anas keiksnoja „individualizmą“, tai „individualizmas“ būtinai turi aplink tvyroti ir būti keiksnotinas).

Mokslas, tiesa, parūpina duomenų, jog „mūsų visuomenė“ nuo kitokių, ypač ankstesnių, skiriasi tuo, jog, pvz., dabar normalu turėti atskirą dantų šepetėlį ir šaukštą, užuot dalinusis vienu visai šeimynai, nesiskolinti drabužių ar netgi jais šokiruoti ankstesnes kartas, gyventi atskirame bute, o ne su dėdėmis, tetomis ir seneliais, patiems rinktis gyvenimo partnerius ir netgi nekartoti tėvų biografinių projektų.

Bet iš to neseka joks „individualizmas“ nei originalia – pajėgumo būti atskiru pasauliu – nei moralistų pamėgta plūstamąja prasme: dėl to žmonės netampa nei egocentrikais, nei smulkmeniškais, nei apolitiškais, nei abejingais viskam, kas tiesiogiai nesisieja su jų kasdieniu gyvenimu.

Jei kartais kas ryžtųsi įrodinėti, kad tampa, privalėtų sutikti, jog ką tik išvardinti dalykai – minimali privati erdvė ir minimali buitinė laisvė – yra blogai, pats individas – tuo, kad jis atskiras kūnas ir atskira sąmonė – blogai, o gėris kyla išimtinai iš individo kontrolės ir pažabojimo, taip pajungiant jį bendruomeninėms struktūroms, kad „aš“ jo žodyne automatiškai reikštų „mes“, o mintis apie mažiausią savarankišką krustelėjimą būtų netgi ne nuodėminga, o net nepamąstoma.

Kontrolės, kuri, kad pati nenusidėtų „individualizmu“ ir būtų GERA, turi kilti iš anoniminio kolektyvinio darinio ir būti vykdoma „Vakarų civilizacijos“, „žmonijos“, „ekosistemos“, „komunizmo“, „tautos“, „šeimos“, „bendruomenės“, „visuomenės“, „protėvių atminties“, „vaikų ateities“ ar panašiais skambiais vardais.

Jei, vis dėlto, po eurą už „individualistų“ keiksnojimą niekas nedalina, tai, norisi paklausti, kur keiksnotojai jiems šį nerimą keliantį reiškinį mato: gal bent viena įtakinga partija, organizacija ar judėjimas skelbia jį sava pasaulėžiūra?

Ne, anaiptol.

Net liberalai taip nedaro. Visi – nuo socialdemokratų iki konservatorių, „valstiečiai“ ir „miestiečiai“, žali, rudi, žydri ir raudoni – prisideda prie keiksnotojų, visi vienaip ar kitaip šaukiasi bendruomenių, visuomenių, genčių ir tapatybių, ir nei vienas – nei vienas! – ne tik nešvenčia ir neadvokatauja jokiam individualizmui, bet individą patį skelbia arba priešu, arba nesančiu.

O gal individualizmo išsikerojimą liudytų partijų, judėjimų, subkultūrų, madų, bangų ir socialinio aktyvizmo šiuolaikiniame pasaulyje stoka?

Nebeliko kolektyvinio veiksmo, bendro reikalo ar pajėgumų jam angažuotis, tapatinantis su kitais, visi išsiskirstė, sulindo į namus ir žaliuzes nuleido? Labas rytas: būtent tokie tapatinimaisi bei rūpesčiai aidi kasdien visais kanalais (na, nebent gyvenate vienas pamiškės sodyboje be interneto).

Bet gal socialiai aktyvūs piliečiai yra vieninteliai užsilikę antiindividualistai ir reaguoja į realią visų kitų žmonių (kurių, vadinasi, nei telkia, nei vienija, nei pažįsta, nei atstovauja) būklę?

Išeitų keistokai: aplink tyvuliuoja tylių, socialiai pasyvių individualistų jūra, kurią rutiniškai smerkia vieša erdvė, sudaranti tik mažą iškilią salelę? Hmm, iš kur mes tada apie juos žinome ir kodėl jie – neįbalsinti, nepateisinti ir neatstovaujami – yra SOCIALINĖ problema?

Ir net visai apolitiški žmonės priima privačius sprendimus – tokius, kaip, pvz., turėti ar neturėti vaikų – paprastai motyvuoja ne asmenine užgaida, o kolektyvine pareiga: rūpintis „tautos (arba žmonijos) išlikimu“, arba nedauginti žmonių skaičiaus planetoje (taip gelbstint ją nuo ekologinės katastrofos).

Nida Vasiliauskaitė

Arba dar galima individualizmo pavidalų paieškoti būtent salelėje: gal kaip tik balsingoji, politizuota viešuma liudija šį epochinį masinio suindividualėjimo pokytį? Tarkime, toks šiuolaikinis tipas kaip veganas?

Betgi ne, pati jo laikysenos ir įsitikinimų esmė ir prasmė – kad jis pasaulyje ne vienas, o integrali žmonijos, gyvūnijos ir gamtos dalis, kad tai, ką jis individualiai valgo ar dėvi, turi globaliais socialines pasekmes ir todėl turi būti iki smulkmenų pertvarkyta kolektyvinio intereso požiūriu, net jei iš pradžių tokia pertvarka sukels nemažai asmeninio diskomforto.

Arba „gyvūnų teisių“, etiško vartojimo, visokiausių ekosąjūdžių, kovojančių už darną su gamta ir kuklią vietą joje aktyvistai, gelbstintys Afrikos vaikus, atogražų miškus, smurtautojų žmonas, seksualinio priekabiavimo ar reklamų aukas? Gal „šiuolaikinių žmonių“ individualizmą rodo imlumas tapatybinių konvulsijų blyksniams, kaip kad #MeToo? Atvirkščiai: šiuos reiškinius įgalina noras ieškoti abstrakčių bendumų, rasti privatybėn netelpantį Didį Reikalą ir veikti jo labui kartu su panašiais kitais, net jei asmeniškai ir neaktualu.

Kaip ir nelabai aktyvų paprastą susipratusį pilietį, kuris rūšiuoja šiukšles, gesina nuorūkas, plastikinius maišelius keičia popieriniais, atsakingai vartoja („tvari mada“), remia smulkų verslą, perka tik „Fair Trade“ lipduku pažymėtas prekes: nebūtinai jis elgtųsi priešingai, būdamas individualistu, bet tikrai ne individualizmas yra šio jo „sąmoningumo“ variklis ir motyvas.

Arba gal neįgalūs bei abejingi nuosavo daržo ribas peržengiantiems bendrumams yra kovotojai su kapitalizmu kairėj ir globalizmu/multikultūralizmu dešinėj? Arba tauta susirūpinę nacionalistai?

Arba „gerovės valstybę“ gaminantys socialdemokratai? Išdidūs LGBT vėliavų kabintojai ir protestuotojai prieš jas „šeimos vertybėmis“? „Vatnikai“ ir jų alter-ego „elfai“?

Ne. Niekaip. Kad ir ką manytume apie bet kurių iš šių įsitikinimų adekvatumą, visi jie liudija gebėjimą ir norą nebūti egocentrikais, įsirašyti į kokią nors socialinę struktūrą, veikti dėl bendro reikalo kartu ir rūpintis dideliais – kaip jie juos supranta – dalykais. Visi turi gausiai šalininkų.

Ir net visai apolitiški žmonės priima privačius sprendimus – tokius, kaip, pvz., turėti ar neturėti vaikų – paprastai motyvuoja ne asmenine užgaida, o kolektyvine pareiga: rūpintis „tautos (arba žmonijos) išlikimu“, arba nedauginti žmonių skaičiaus planetoje (taip gelbstint ją nuo ekologinės katastrofos), arba bent pareiga tėvams parūpinti anūkų. Nei vienas iš jų, taip mąstydamas, nėra individualistas ir nesielgia kaip toks.

Tai gal, sakau, būtų laikas kartoti nesąmones liautis? Ne individualizmas charakterizuoja mūsų epochą, o visais frontais karas prieš jį. Dar niekas nerašė pagiriamojo žodžio jam.