Nida Vasiliauskaitė. Kampanija „Palaikyk“: reklama prieš visuomenę

„Teisėjau, kaltini smurtą patyrusią moterį – palaikai nusikaltėlį“, – sako rezonansinė socialinė reklama, dėl kurios, kaip įžeidžiančios nemažą dalį visuomenės, Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė aiškinasi Seime, o kampanijos entuziastai, kartu su Lietuvos žmogaus teisių centru, skelbia ją (ne reklamą, o kontrolierę) persekiojama auka, politinę išraišką įgavusį nepasitenkinimą reklamą vadindami pasikėsinimu į žodžio laisvę.

Kas tiksliai nutiko? Kampanijos versija: Tik bandome padėti smurtą artimoje aplinkoje patyrusioms moterims, agituodami palaikyti jas (bent išklausymu), užuot abejojus jų liudijimais, spaudus susitaikyti su padėtimi arba diskretiškai nepastebėjus mėlynių po akimis. Mūsų tamsi visuomenė moteris laiko pusiau žmonėmis, o smurtą – norma, todėl drįsta pasipiktinti reklama: nori smurtauti, o reklama neduoda! Visuomenės susierzinimas yra aiškus įrodymas, kad šitokių reklamų reikia dar ir dar, kuo daugiau.

„Mes matome šią socialinę kampaniją kaip visuomenės kvietimą diskusijai, o ne konkrečių institucijų ar juo labiau asmenų kaltinimą ar įžeidinėjimą. Dėl šių priežasčių reiškiame palaikymą socialinei kampanijai „Palaikyk“, – sako Lietuvos moterų įgalinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė“.

Diskusijai? Kokiai diskusijai? Pvz., diskusijos, ar ši reklama paveiki, ar gera, jei ne, tai kas joje kliūva ir kas keistina, kaip tik ir atsisakoma.

Dar kartą pakartojant nediskutuotinas tiesas apie visų, tokia komunikacija nepatenkintų, tamsumą ir mizoginiją. Kažkas (tiesą sakant, gana daug kas) įsižeidė ir tą sako? – O mes manome, kad įsižeisti neturėjo teisės! „Diskusija“, kuriai kviečiama, tegali turėti formą „Oi ačiū, ačiū, kad bent kažką darote!“

Bet grįžkime prie reklamos. Prie teisėjo.

Kuris „kaltina moterį“ ir tuo „palaiko smurtautoją“. Tikrai? Atkreiptinas dėmesys, kad teisėjas jam priskirtoje pavyzdinėje „kaltinimo“ frazėje anaiptol moters nekaltina, jis viso labo išsako abejonę, jog ši situacija (tiesą sakant, mes, reklamos adresatai, NEŽINOME, kokia ji – jokių faktų vaizdo įraše ar plakatuose mums nepateikta, teisėjas veikiausiai informuotas geriau) skubiai spręstina skyrybomis, ir bando padėti (galbūt nevykusiai, galbūt šiuo atveju išties nebėra tartis su kuo ir dėl ko, galbūt netaktiškai, bet tai, ką jis sako, pagal jokius kriterijus kaltinimų nėra): „Ar būtina ardyti santuoką? Ką, negalite su vyru susitarti?“

Jei čia – „kaltinimas“, tai į klausimą „Kur artimiausias bankomatas?“ atsakymas „Nežinau. O kam jums dabar bankomatas?“ – ginkluotas užpuolimas.

Tuo tarpu išspausdinti jo žodžius smulkučiu šriftu, priskirti apibendrintai „teisėjams kaip tokiems“ ir stambiomis raidėmis aprėkti „teisėjų atstovą“ kaip „palaikantį nusikaltėlį“ – jau išties yra kaltinimas, ir gana rimtas.

Pala, o kaip čia apskritai atsirado „nusikaltėlis“? Tą Raimį iš reklamos, kuris, pasak jo žmonos prasitarimo kavinėje, „smurtauja“ (kaip – ji nedetalizuoja), gal ne tik apkaltino, ne tik ištyrė visas aplinkybes, smurtavimo įkalčius surinko, bet jau ir nuteisė? Ne, „nusikaltėliu“ tampi, nes apkaltintas, be teismo, be įrodymų.

Viskas, ką žinome apie situaciją, tėra „Raimis smurtauja!“ – ir to (vieno šio sakinio plius išplėstų akių) turėtų visiškai pakakti SUPRATIMUI, jog „Raimis“ – kruvinas nusikaltėlis, nuo kurio privalu bėgti kuo toliau, kuriuo turi skubiai užsiimti teisėsauga ir kurio kaltumu net iš principo niekam negalima nė akimirkai suabejoti (kas abejoja arba deklaruoja kol kas nežinąs, kaip ten yra – „palaiko smurtautoją“).

O kaip kaltina, kaip smurtautoją palaiko reklaminė draugė? „Sunkumų yra visur. Man regis, tu čia sutirštini spalvas“.

Pažinodama „Raimį“, kaip, matyt, gana padorų žmogų, ji privalėjo iškart patikėti, jog tas žmogus iš tiesų – monstras (gerai, tarkime, tikrai smurtauja: kaip tiksliai? Spardo, šonkaulius laužo, laiko per naktį pririštą prie radiatoriaus, grasina užmušti ar viso labo iškėlė pavydo sceną arba nepritarė jos sprendimui vakare nueiti į kiną? Jokio skirtumo, atsakytų reklama: smurtauja ir viskas!).

Mama, policininkas, kunigas, medikas, socialinė darbuotoja – visi jie ne kokį kitą motyvą turi, neabejoja (pagrįstai, esamos informacijos pagrindu), ar „smurtas“ yra tinkamas žodis įvardinti tam, kas nutiko, ar skyrybos – tikrai abiems geriausias sprendimas, o tik kaltina auką ir palaiko smurtautoją, nes, matyt, nuoširdžiai tiki, kad daužyti iki sąmonės netekimo savo artimą yra gerai, nes, matyt, tokią moralę išpažįsta „dauguma” (Kokiu pagrindu reklama apie „daugumą“ taip nutarė? Nagi pagrindu personažams priskirtų pasamprotavimų. Rimtai).

Bent aš niekada nesutikau nei vieno tiesiog taip galvojančio žmogaus. Juo labiau – „visuomenės“.

Platesniame kontekste tezė apie tokią „mūsų“ moralę bando remtis tyrimais, šio pobūdžio: „Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2017 m. atliktame tyrime net 85 proc. apklaustų Lietuvos gyventojų sutiko arba iš dalies sutiko su teiginiu, kad „jei nori, moteris visada gali nutraukti santykius / išsiskirti su smurtaujančiu vyru“. Tačiau pačių moterų pranešimai rodo, kad išsiskirti trukdo ir finansinės sąlygos, ir visuomenės nepalaikymas. [...]2016 metais atliktas „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad lietuviai visoje Europos Sąjungoje labiausiai pateisina seksualinį smurtą prieš moterį“.

Dar kartą: kokiu pagrindu pasidaryta išvada apie smurto pateisinimą ir aplink esą vešinčią mizoginiją?

Nagi tokiu, jog minėti 85 proc. respondentų nemano, jog moterys mūsų visuomenėje pagal apibrėžimą (vien todėl, kad moterys) yra bejėgės aukos, neturinčios kitos išeities kaip tik gyventi engiamos – nemano, kad „be vyro“ apskritai arba be jų smurtaujančio vyro konkrečiai jas bado mirtis, užmėtymas akmenimis arba prostitucija ištiktų.

Netgi, o siaube, šitiek daug žmonių Lietuvoje yra įsitikinę, jog kitų išeičių nei minėtosios tikrai, jei tik ieškoma, beveik visuomet yra, o nėra nebent visai kitose kultūrose, kur santuoka – vienintelis būdas pragyventi, o už „nepaklusnumą“ baudžia ir atsiriboti draudžia įstatymas.

Aš irgi priklausau tiems 85 procentams (vadinasi, „pateisinu smurtą“), nes, ne, nemanau, kad finansinės sąlygos (kokios? mažesnė gerovė, jei anas smurtautojas buvo turtuolis? ar čia daroma prielaida, kad Lietuvoje moterims susirasti kitą pragyvenimo šaltinį nelegalu?) ar aplinkinių nepalaikymas yra tolygios „negalėjimui nutraukti“, jei tai to išties norima.

Dar daugiau: manau, kad jei kažkas negali vienaip ar kitaip pasielgti nepalaikomas aplinkinių ar maino šonkaulių sveikumą į sukneles, pinigus ar „solidumą“ giminės baliuje, tai čia jau nebe aplinkinių ir „mūsų kaip visuomenės“, o vien jo (jos) reikalas, džiaugsmas, atsakomybė ar bėda.

Dar daugiau: žmogus, kuris kažką nutraukia dėl to, kad „aplinkiniai skatina“ (ar reklama ir laikraštiena spaudžia), yra ne labiau savo sprendimo autorius nei tas, kuris nenutraukia, nes „aplinkiniai nepalaiko“, o jo („apgintasis“) interesas pirmu atveju yra ne labiau „jo“ nei antru. „Visuomenei“ čia apskritai nėra ką veikti.

Grįžkime prie reklamos. Mažų mažiausia, kas apie ją pasakytina – jog stereotipą „pati kalta“ ir konvencinius patarimus (išsakytus personažę bent šiek tiek pažįstančių veikėjų, kurie, beje, „pati kalta“ netvirtina) stengiamasi pakeisti stereotipu „nusikaltėlis jis baisus“ (išsakytu žiūrovų, kurie išvis ničnieko apie tųdviejų santykį nežino) ir gerokai radikalesne „tarnybų“ intervencija.

Kas išties ką nors (brutaliai, piktavališkai, tendencingai) kaltina – tai tokie tyrimai ir reklamos. Praktiškai visus, visą visuomenę kaip socialinių vaidmenų koliažą.

Visi paaiškėja esą „nusikaltėlio bendrininkais“, taigi, nusikaltėliais: teisėjai, poilicininkai, kunigai, medikai, mamos, draugės, kolegos, kaimynai. Ką su tokiais daryti? Nuteisti? Ne, ne, kam teisti. Visa esmė, kad teismui laiko gaišti nebereikia: iškart į kalėjimą visus.

Išgelbėkime „moterį“, kuri, beje, galbūt visai nenorėjo būti taip išgelbėta (net entuziastingiausios kovos su smurtu NVO darbuotojos pripažįsta, jog daugeliu atvejų labai sunku įtikinti „aukas“, jog jos – išties aukos, ir prikalbėti „gelbėtis“: paverkia, pasiplūsta, paprašo pagalbos, o tik užsisuk – ir jau viską neigia, grįžta atgal pas savo „smurtautoją“).

Maža, ko jos nori!

Atimti iš jų teisę atleisti arba apsigalvoti – kas vyksta, NVO žino geriau. Už privačius asmenis apie jų privačius reikalus, o taip pat geriau ir už pačią „visuomenę“, kurią privalu atakuoti atgrasiomis reklamomis nepaisant pasipriešinimo.

Su visuomene nebesiderama. Maža, ką ji mano.