Ir vardina įvairius „nešiaurietiškus“ politinius gestus, kaip slinkimo įrodymus, tarsi patys savaime jie liudytų ne tiesiog skirtį nuo Šiaurės šalių, bet atsiskyrimą: tarsi anksčiau Lietuva išties būtų buvusi ar bandžiusi būti „kaip Skandinavija“ kokiu nors kitu būdu nei tariamai uždeganti cliché kelių politikų lūpose.
Čia klaustina taip: pirma, kas yra „noro būti šiauriečiais“ subjektas (kas tie „mes“, kurie „nori“); antra, ką tiksliai reiškia bei kokią funkciją viešoje erdvėje atlieka pats (politinis, ne geografinis) „Rytai vs Šiaurė“ konstruktas? Klaustina, nes tai kur kas svarbiau ir įdomiau, ir kur kas labiau reikalinga pa(si)aiškinimų nei konstatavimai, kad dabartinė Lietuvos politinė valia – „nešiaurietiška“ (tiesa, tiesa), ir liūdesiai dėl jos.
Paliūdėjimuose ir pabarimuose įprasta apsimesti, kad yra atvirkščiai: kad atsakymai akivaizdūs ir aiškūs, kad „mes“ – tai Lietuvos gyventojai (kurie ne tik „nori“, bet dar ir atitinkamai „jaučiasi“: Gritėnas cituoja taip sušnekusią ambasadorę lyg duomenis apie Lietuvos gyventojų būklę, matyt, tikėdamas, kad politikai yra grynoji nacijos „jausmo“ išraiška), kad „Rytai“ – tingumas, kvailumas, atsilikimas, skurdas, atskirtis ir demokratijos stoka, „Šiaurės šalys“ – gerovė, lygybė, švietimas, klestėjimas, pažanga, laimė ir žmogaus teisių triumfas, todėl orientuotis į pastarąsias ir skleisti melus apie nesamą kultūrinį-istorinį bendrumą – kiekvieno susipratusio išsilavinusio viešo asmens etinė prievolė.
Visi patikinimai „norime kaip Skandinavijoje“ gimė ne gatvėse ir virtuvėse, o TV, laikraščiuose ir politikų tribūnose: „iš viršaus“, ne „iš apačios“ (visai nedemokratiškai, t. y. „neskandinaviškai“). Kaip ir pats „Skandinavijos“ mitas, tolimas realiai Skandinavijai (nei joje nežinomas seksizmas, nei visi draugiški LGBT, nei turtingi, nei laimingi, nei lygūs, nei kairieji).
Kaip ir „Rytai“, aprašantys ne realius Rytus ir tuo labiau ne realius „(post)sovietikus“. Kadaise išrasti (tas išradimas vadinasi „orientalizmu“) pateisinti kolonializmo praktikoms, o XX amžiaus pabaigoje sėkmingai perimti organizuoti patyčioms iš ką tik subirusio sovietinio bloko gyventojų: iš arabų, indų ar kinų – nepateisinama ir nebemadinga, bet galima iš rumunų, lenkų, rusų ar lietuvių, nes gi jie – „postsovietikai“ (ne etniniu pagrindu, ne, mes gi ne kokie rasistai, mes – labai demokratiški laisvojo normalaus pasaulio gyventojai, mes tik iš „mentaliteto“, tik kad paskatintume juos pasikeisti, kad patikimai atkabintume nuo rusiškos įtakos sferos, tik...).
Fantastinis „rytietiškumas“, kaip paniekos ir neapykantos, nuo kurios būtina žūtbūt atsiplauti, objektas, tokiu būdu de facto puikiai dera su progresyvumu, kuris pirmasis kadaise pagrįstai prakalbo apie orientalizmą.
Šiandien mus „Rytų“ priešybėn „Skandinavijon“ kviečia būtent kairės riteriukai, matydami save jos, „Skandinavijos“, ambasadoriais tamsiame atsilikusių barbarų krašte. Na, arba kad įtiktų „vakariečiui“, kuris pats teegzistuoja devyniolikto amžiaus fantazijose ir pirmiausia pačiuose Vakaruose seniai yra blogas skonis (jei jau skonis – kriterijus).