Nida Vasiliauskaitė. Kas man atsitiko

Jau kokie penkeri metai sklando gandai (pasitaiko ir su didžiule nuostaba atsibundančių kasdien, lyg tų penkerių metų nė būti nebuvo), kad Nidai Vasiliauskaitei „kažkas atsitiko“, „nudreifavo į dešinę“, „Naujoji kairė tapo Naujaja dešine“ ir t.t., ir pan. Tai, gal, sakau, metas paaiškinti, kas būtent „atsitiko“, kas ir kodėl pasikeitė, o kas anaiptol nepasikeitė.

Pradėkime nuo to, kad ne, „nepraregėjau“, „nesuaugau“ ir neišbridau iš „radikalaus kairumo“ – t. y. anarchizmo, trockizmo, maoizmo ar bolševizmo – dėl tos paprastos priežasties, kad, priešingai tyčia skleistiems prasimanymams, niekada ten nebraidžiojau ir nieko panašaus nemaniau.

Jokia kairiąja radikale nebuvau: pastarieji, pvz., reikauja panaikinti privačią nuosavybę, nori gyventi komunose, pinigus pakeisti natūriniais mainais, buto nuomą vadina išnaudojimu, intymumą – buržuazine nesąmone, o nesubendruomenintą individą – priešu, reikalauja lygybės ne tik prieš įstatymą, bet ir visame kame, pvz., neskirstyti žmonių į asmeninius draugus ir šiaip pažįstamus, neįgalumą pripažinti „kitaip įgalumu“, kiekvieno kūrybinę „saviraišką“ laikyti lygiaverte tam, ką daro Pablo Picasso, o logiką – smurtu.

Prieš kairės vajų „viską drausti“, protinti ir pjudyti „nediskriminacijos“ ar #MeToo priedangoje, individą atiduodant ganyti valstybei.

Nida Vasiliauskaitė

Ir, žinoma, gaminasi Molotovo kokteilius, nes taikosi smurtu paimti valdžią. Marksizmas (ne tik tas, prisimenamas iš SSSR praktikų, bet ir kaip solidi filosofinė paradigma) irgi niekada nebuvo my cup of tea (analizuoti seminaruose K. Marxo tekstus NĖRA tas pat, kas būti marksistu; kaip ir mechaniškai nesiplūsti išgirdus tą vardą ir nemanyti, kad nieko ten skaitytino, NĖRA tas pats).

Taip, paaiškėjus dalykams, kurie tada anaiptol nebuvo aiškūs, kai kuriais konkrečiais atvejais nebereaguočiau taip pat, ir rinkčiausi kitą žodyną.

Taip, leidau save asocijuoti su grupele, pasivadinusia „Naujoji kairė 95”, nes tuo metu atrodė svarbu ginti individo laisves ir viešos erdvės racionalumą nuo iš dešinės ateinančių iniciatyvų „viską drausti“ (pvz., įvedinėti cenzūrą nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio priedangoje).

Arba dalį visuomenės žeminti ir įžeidinėti (pvz., etniniu pagrindu kaip „netikrus lietuvius“, moteris, garsiai samprotaujant apie jų „vietą“ ir „prigimtinį nukreiptumą“, puldinėti LGBT kaip „iškrypėlius“ ar „ligonius“, arba žemesnei kategorijai priskyrinėti išsiskyrusius asmenis, ne santuokoje gimusius vaikus ir jų tėvus – prisiminkime R. Dagį ir jo „bambalius“).

Nuo tuščių parazitinių frazių (kaip kad „bendražmogiškos vertybės“ ar „prigimtinė šeima“), nuo katalikiško patoso prisiskirti sau bemaž civilizacijos išradimą, nuo pamokslaujančio, niekinančio, kvaziautoritarinio konservatorių tono.

Ir dabar esu prieš visa tai. Bet lygiai taip pat (ir tada, bet tada tiesiog Lietuvoje dar nebuvo progos pasireikšti šiai pusei, kai aiškiai pasireiškė – ir atsiribojau) ir prieš kairės vajų „viską drausti“, protinti ir pjudyti „nediskriminacijos“ ar #MeToo priedangoje, individą atiduodant ganyti valstybei (kuri dabar nuspręs, ką jam žiūrėti, skaityti, valgyti, kaip elgtis pasimatyme, su kuo miegoti ar kaip auklėti vaikus).

Dėmesio: tai TAS PATS gestas ir tas pats siekis, nesvarbu, dešinės ir kairės vardu. Būtent jis mane kadaise mobilizavo priešintis kairėje, o vėliau – prieš kairę.

Buvau prieš jį dar iki NK95, be jokio pastarųjų įgaliojimų ir patarimų, ir be atsižvelgimo į juos: tai jie prie manęs, o ne aš prie jų prigravitavo.

Leidau save asocijuoti, nes jie vieninteliai tada man pritarė, o kam jie dar pritaria ar ko iš tiesų siekia – nelabai domėjausi, nes nemaniau, kad turėčiau: nei jie man bendrapartiečiai, nei autoritetai, nei mąstymo mokykla, nei asmeniniai draugai, nei aš ką nors daugiau nei palaikymas minėtais klausimais ketinau kartu veikti ar įsipareigoti.

Ir netikėjau tada, kad leidimas kam nors šalia tam tikru metu atsistoti yra publikos akyse lygus tapatumui.

Ne, religine prasme irgi „neatsiverčiau“, nes (a) ateizmo, nei nuosaikaus, nei, tuo labiau, to karingo, neišpažinau ir neskelbiau (kritikuoti popiežiaus ištarmes, LKB politiką, Maldos pusryčių idėją ar net arkikatedros kryžiaus simetriją Seimui NĖRA joks ateizmas ar „neapykanta religijai“, jei kas šių dalykų neskiria – jo ar jos bėda), (b) krikščione irgi nebuvau ir nesu.

Iš esmės mano pozicija – individualisto, liberalo plačiąja, kultūrine prasme. Svarbu, kad valstybė būtų palanki, t. y. netrukdanti erdvė „užsiimti savimi“, taigi, nesugintų mūsų į tapatybių getus, nepriskirtų mums psichikos pagal formalius fizinius požymius, jėga nepirštų „vertybių“ (jokių: nei krikščioniškų, nei islamiškų, nei ateistinių, nei natūralistinių, nei „tautinių“, nei multikultūrinių…) ir nevaidintų filosofo, būdama, viso labo, buhalteriu, ūkininku, sargu ir policininku.

Nelaikytų mūsų nepilnamečiais, protiškai neįgaliais, pagal priskirtas tapatybes administruojamais statistikos objektais, „minia“, ištekliais, ganoma banda ar „gamta“.

Dabar tą akivaizdžiau ir intensyviau už bet ką dešinėje daro eksdraugai iš kairės (arba vakarykščiai dešinieji, kažkaip žaibiškai suleftistėję): štai kas iš tiesų pasikeitė – todėl pasikeitė ir mano laikysena jų atžvilgiu. Ir dar vienas dalykas: jie pasirodė išvis nieko nemanančiais pėstininkais, svetimų direktyvų vykdytojais, o aš – ne tas žmogus, kuriam galima liepti ar nurodinėti.

Pasaulėžiūros pardavinėtojų man nereikia, ir atsiklausti „ar teisingai manau“ pagal naujausią madą „Briuselio“ koridoriuose, progresyviuose workshopuose, JAV feminisčių bloguose ar žurnale TIME.com neketinu.

Taip pat nebemanau, jog pažiūros, viešumoje priskiriamos „visuomenei“, iš tiesų yra būtent „visuomenės“ ar jos daugumos (šitai irgi tikrai pasikeitė).

„Nudreifavau“? Dreifuoja atsirišę valtys arba „prieangiai be šeimininko“ – man nereikia nei kairės, nei dešinės prieplaukų, globos ar įgaliojimų: gal ir neįprasta, bet būna, matote, ir tokių, kurie patys plaukioja. Kur nori.