Laisvė nuo prievartinės fizinės intervencijos į savo kūną prilyginama vairavimui girtam (iš „elfų“ paruoštukų šis sąmojis nužengė tiesiai į šviesuomenės galvas: nagi tikrai, visai kaip girtam, o mes – visai kaip automobiliai, o politiniai sprendimai – visai kaip kelių eismo taisyklės: protingi, naudingi, apgalvoti bendram labui, tik kvailys nepaisytų). Tavo kūnas – nebe asmeninių laisvių, o visuomenės intereso klausimas (čia citata vieno inflūencerio viename pagrindinių portalų, bet necituosiu – ne jis jos autorius, jis nieko nemano – jis kartoja).
Nors, kad „Atsisakydamas skiepytis, žmogus kelia grėsmę likusios visuomenės tiek sveikatai, tiek finansams“, mediciniškai niekaip niekur NĖRA įrodyta (o jei ir būtų – vis tiek tavo kūnas pagal galiojančius įstatymus ir vakarietišką teisės tradiciją yra klausimas BŪTENT asmeninių laisvių, ir „visuomenės interesu“ taps tik tada, kai sutiksime, kad galima jį pasidalinti organams, priversti reprodukuotis, testuoti nežinomiems preparatams ar utilizuoti kaip tuščiai eikvojantį finansus – tai yra, kai sutiksime, kad neturime jokios teisės sutikti ar nesutikti, kad nesame sutikimo subjektai, tik kūnai, kurie priklauso „visuomenei“, o ši jau su pavaldžiais biologiniais resursais tepasitvarko savo nuožiūra.
Laisvė gauti visą relevantišką informaciją ir savarankiškai ją vertinti viešai pavadinama „sapaliojimu“, nes nesapaliojantys viešo žodžio samdiniai (todėl jie taip plūstasi vos laisvę paminėjus, TODĖL) neša prievolę skelbti tiesos gimimo vietą: tai tamsūs politiniai koridoriai – ko siekia ten, tas ir yra tiesa. Kas jis toks, tas pilietis, „paprastas“ ar „nepaprastas“, kad nesileistų įtikinamas šarlatanų autoritetu, nemokamais cepelinais ir loterijomis?! Kas gi jam leido? Pasakyta, kad reikia – vadinasi, reikia. Pasakyta, kad padeda – vadinasi, padeda. Neklauso vis tiek? Ne kitaip, kaip labai kvailas: tuoj paruošim botagą.
Pvz., „neini vakcinuotis ir, jei susergi sunkesne COVID-19 forma, dėl kurios tave reikia hospitalizuoti, pagal nustatytus įkainius apmoki savo gydymą“ (dar vienas jorkšyriškas ėjimas iš paruoštuko, visiškai neteisėtas pagal galiojančius įstatymus, bet net ir pavykus tokį įteisinti daugumai piliečių racionalumas ir empirinė faktologija pašnibždėtų, jog kur kas protingiau vakcinuotis neiti: tikimybė susirgti ta sunkesne forma absoliučiai daugumai yra nykstamai maža, lengvesnės ir taip persergamos savo lėšomis namie geriant paracetamolį, o štai už vakcinacijos pasekmes vakcinų gamintojai iš anksto išsirūpino teisinę neliečiamybę; klausimas, ko jie bijo, jei tai – tik sutapimai ar labai reti atvejai; jei sutapimai – bylas teismuose laimės, jei labai reti atvejai – išmokėtų kompensacijas, bet ne!).
Ką reiškia šita baisi ir kasdien septynmyliais žingsniais baisėjanti retorika? Ką daryti su grėsmę keliančiais tuo, kad sveiki ir todėl nenori nei peties už laisvę atstatinėti nei įrodinėti teisės gyventi, vis dar piliečiais, jau ir „virusų veisyklomis“ ar tarakonais išvadintais? Patriarchas Vytautas V. Landsbergis sako kol kas nepaskelbti kriminaliniais nusikaltėliais („kol kas“ – originalus, jo), nes „mes“ (kas „mes“?) – labai geri.
Rasa Juknevičienė dar geresnė – kol kas siūlo tik nebendrauti. Spėkite, po kelių savaičių, mėnesių, o gal dienų, kuris iš jų pasiūlys perkelti visus surinkus į kokią darbo stovyklą miškely, o po to – į griovį? Ne, čia ne slippery slope („slidi nuokalnė“). Čia – tiesioginės šios retorikos implikacijos, viena po kitos pildosi. Rudenį buvo „slippery slope“, kad karantinas lapkričiu nesibaigs, o gal ir išvis nesibaigs (tik persivadins), pavasarį – kad vakcinacija taps sąlyga dirbti, prieš porą mėnesių – kad „galimybių pasas“ įvestas anaiptol ne mėnesiui, kaip iš pradžių žadėta, o tam, kad neišvestų.
Taip, ji reiškia TĄ. Nebent mes (ne patriarcho „mes“, o tie, kuriems laisvė – ne keiksmažodis, o būtina žmogaus gyvenimo sąlyga) neleisime. Kas krizena iš laisvės – būtent tas tegul ją sau ir apriboja, arba tegul ją jam apriboja kiti: jis net nepastebės, nes nei kada buvo laisvas, nei žino, ką tai reiškia, nei brangina.