Nida Vasiliauskaitė. Laisvės propaganda

Kadaise SSSR medijas tvindė antiamerikietiška propaganda, o JAV – antisovietinė: Šaltasis karas, abiejų poreikis motyvuotas, suprantamas. SSSR seniai nebėra, JAV susirūpino kitais reikalais, bet antisovietinė propaganda benamė bedarbė neliko: rado naują tėvynę – nepriklausomą mūsų Lietuvą, kuri kuo ilgiau ir labiau nepriklausoma, tuo garsiau ir daugiau šaukia ir kovoja, kad tik sovietmetis neprisikeltų (išties, kur jam dar prisikelti, jeigu ne čia? – mąsto elfai).

Gerai, kad jau XXI amžius: dabar nebereikia nurodinėti Karlo Marxo politinės ekonomijos klaidų, pasakoti baisybių apie Stalino represijas ir Sibirą ar gąsdinti ūsuotais bolševikais, kurie „atims ir padalins“ – adekvačios istorinės informacijos režimo bjaurumui pagrįsti kažkodėl nepakanka, propaganda pakilo į naują lygį.

Pavyzdžiui, elfų kontora pagamina eilinį straipsnelį ponioms ir panelėms, kuriame porina, esą „prie sovietų“ moterys plaukus dažėsi rašalu (plaukų dažų nebuvo), kojines adydavo plauku (kojinių beveik nebuvo, siūlų visai nebuvo, o plaukų šiek tiek buvo), lūpdažio likučius gremžė degtuku (Partija, matyt, taip pamokė), drabužius siuvo iš parašiutų (audinių irgi visai nebuvo, laimei, visur mėtėsi nemokami parašiutai – jeigu ne jie, nuogos būtų vaikščiojusios), depiliavosi ugnimi, mušėsi dėl duonos kąsnio kasdien dešimtmečiais ir t.t., ir pan.

Gerai, kad jau XXI amžius: dabar nebereikia nurodinėti Karlo Marxo politinės ekonomijos klaidų, pasakoti baisybių apie Stalino represijas ir Sibirą ar gąsdinti ūsuotais bolševikais, kurie „atims ir padalins“.

Kurių galų? – kyla teisėtas klausimas. Nejau budri akis Tėvynės Sargyboje remiasi prielaida, kad ana epocha jauniausiajai generacijai atrodo Pažadėta žeme (dar ims ir iškeliaus ten, nebent patikėtų, kad nebuvo plaukų dažų ir panašaus gėrio – tada apsigalvos, jog neverta)? Arba prielaida, kad, be intensyvių melų, prasimanytų nesąmonių ir nepagrįstų apibendrinimų atsitiktinės detalės pagrindu (suknelių iš parašiutų pasitaikydavo, bet tik karo ir ankstyvo pokario metais – visur, kur būta karo, kaip ir dilgėlių šilko bei kavos surogatų „prie vokiečių“; sovietmetis čia niekuo dėtas), adekvačiai pavaizduotam sovietmečiui nėra ką prikišti?

O gal prielaida, kad privalu kuo radikaliau socialiai atskirti visus, kurių istorijos žinios apsiriboja nuosavu trumpu biografiniu laiku, nuo likusiųjų, pastaruosius paskelbiant nepatikimais naratoriais, o pirmuosius – pavyzdingais naujaisiais piliečiais, kurių dorybė – neskaityti nieko, išskyrus panašią lektūrą, kikenti pagal įsakymą, o gyvenimo kokybę matuoti dešromis ir lūpdažiais?

Čia mano Feisbuko sieną aplanko Tėvynė Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavidalu ir paaiškina: elfai dirba „Todėl, kad sovietmečio nostalgija yra vienas iš svarbiausių Putino Rusijos propagandos naratyvų – visi tie plombyrai be E iš neva laimingos vaikystės. Gaila, kad mūsų atkirtis ne visada būna profesionalus“. Ne, mūsų atkirtis niekada nebūna profesionalus – mūsų atkirtis vertas tik paniekos, pasibjaurėjimo ir to paties „Putino“ padėkos rožių (patikėkite, matydami „atkirčius“ jie ten labai džiaugiasi – su tokiais priešais, kaip mūsų elfai, ir draugų jiems nereikia).

Ne, mūsų atkirtis niekada nebūna profesionalus – mūsų atkirtis vertas tik paniekos, pasibjaurėjimo ir to paties „Putino“ padėkos rožių.

Pirmiausia, kur ta sovietmečio nostalgija ir ar suprantate, ką tuo vadinate? Kažkieno vaikystės prisiminimą apie skanius ledus? Baisu, ką dar mėgsta žmogus, kuriam (tik pagalvokite) ledai vaikystėje buvo skanūs!

Tik spėk nusisukti – išduos Tėvynę, sugriaus demokratiją, nacionalizuos pramonę, pakabins pašte Vladimiro Iljičiaus portretą ir įves proletariato diktatūrą. Gal ir be E, bet su marksizmo-leninizmo psichotropiniais milteliais: kas kartą tokių valgė – amžinai nepatikimas, tad tegul bijo ir tyli. Mes, savo ruožtu, privalome jį sugėdinti, įtikinti, kad neskanūs buvo ledai, arba atrodė skanūs tik todėl, kad jis pats buvo mažas ir kvailas (o dabar senas ir kvailas – vaidenasi, kad anuomet žolė buvo žalesnė, ha-ha), nieko geresnio nematęs, arba skonio neturi, arba IQ žemas, arba sąmoningai parsidavė priešui.

Nejuokauk taip lengvapėdiškai, įspėja Tėvynės Sargyba. Reikalas rimtas, yra apklausos. O apklausos – šiuolaikinės tiesos institucijos – rodo, kad yra keli procentai prijaučiančių sovietmečiui. Siaubas, net keli! ReikiaKažkąDaryti – duoti atkirtį, bent keliasdešimt procentų medijų turinio užpildyti kontrapropaganda. Demokratinėje šalyje lojalumas režimui privalo būti šimtaprocentinis, jokiam kitam režimui, net seniai mirusiam, negali „prijausti“ nė 0.003 procento gyventojų, jokia forma. Laisvė pavojuje, kol jie „prijaučia“ nepasmerkti ir neužčiaupti.

Pirmoje klasėje (dar „tais“ laikais) mokytoja paprašė pakelti rankas visus, kurie eina į bažnyčią. Pakėlė du ar trys (ne aš, nes ne, nevaikščiojau). „Taip, vaikai, dabar mes iš jų garsiai pasijuokime! Hahaha!“ – pasakė ji ir pradėjo, vaikučiai įkandin, o mane apėmė pasišlykštėjimo ir svetimos gėdos jausmas, ir noras bėgti iš ten neatsigręžiant. Ne į bažnyčią – bet kur. Tiksliai šitai dabar daro elfų kontorėlės visai šaliai. Ir gerai, mano Romas Sadauskas-Kvietkevičius (tiksliau, jo lankstinukas): veikia, pasiteisina, patriotai atsiranda. Ne, neveikia.

Tiksliau, veikia kitaip: SSSR piliečio nostalgija dešrų gausybei ar cukrainėms „prie Smetonos“, jei išsakyta garsiai, galėjo sukelti didesnių ar mažesnių bėdų – todėl „prie Smetonos“ iki šiol išliko kolektyvinėje vaizduotėje aukso amžiumi, tik todėl, o ne kad tas laikmetis iš tiesų buvo nuostabus.

Tie gėdinti, protinti, užjuokinėti „praeities atgyvenos“ (autentiškas sovietinės propagandos terminas), kartu su likusiais, sugriovė SSSR pirmai progai pasitaikius – ir šie nušluos elfų „teisybę“, kai tik galės. Ne iš „prijautimo“ sovietams – iš padorumo. Pasakykite man, ponai elfų šeimininkai, kodėl neturėtų – kuo jūs geresni už šmėklas, su kuriomis kovojate, pagal savo pačių kriterijus? Plaukų dažais ar lūpdažiu?