Nida Vasiliauskaitė. Mokslas, arba naujasis obskurantizmas

Kablelis antraštėje – esminis: rodo, kad juo atskirtos sakinio dalys yra ne dvi alternatyvos, o parafrazės to paties. Tiesa, kalbėsime ne apie mokslą, o apie Mokslą – didžiąja ir kursyvu – kad nesupainiotume su tiriamąja smalsia ir sąžininga aukštos kokybės intelektine veikla.

Mokslu čia vadinsiu tai, ką juo vadina laikraščiai, politikai, aktyvistai, lobistai, influenceriai ir gausybė išsilavinusiais save laikančių išdidžių piliečių, kurie lankė universitetą ir dabar visame kame vadovaujasi Mokslu (mokslininkai įrodė obuolių naudą smegenims, mokslininkai įrodė, kad šunys padeda išgyventi stresą, mokslininkai įrodė, kad keikdamiesi greičiau įveiksite skausmą, mokslininkai įrodė, kad paauglių nenudžiuginsi ledinuku taip, kaip dvimečių, mokslininkai įrodė muzikos poveikį nuotaikai, mokslininkai įrodė, kad šachmatai teigimai veikia loginį mąstymą, mokslininkai įrodė, kad kalbėjimasis su gyvūnais įrodo jūsų protą, – čia tik pirmi Google paieškos „mokslininkai įrodė“ rezultatai).

Nesavanaudiški jie, rūpinasi ne tik savimi, bet ir aplinkiniais: neatlygintinai prižiūri, kad ir kiti vadovautųsi, protina, šviečia, gėdina, tyčiojasi iš tamsuolių, kurie tiki visokiausiais Mokslo paneigtais, Mokslu negrįstais arba su Mokslu nesuderinamais dalykais (kad neištyrinėtos vakcinos galbūt yra pavojingos, kad pustuštėje gatvėje kaukės reikalingumas – abejotinas, kad informacija pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose – nebūtinai patikima ir teisinga, kad ir senose demokratinėse šalyse rinkimai gali būti klastojami, kad viešai deklaruojami politiniai tikslai gali skirtis nuo tikrųjų, kad švietimo sistema yra valstybinės propagandos įrankis ne tik SSSR, kad Stambulo konvencija smurto neišnaikins IR, žinoma, kad Žemė plokščia).

Nesavanaudiški jie, rūpinasi ne tik savimi, bet ir aplinkiniais: neatlygintinai prižiūri, kad ir kiti vadovautųsi, protina, šviečia, gėdina, tyčiojasi iš tamsuolių, kurie tiki visokiausiais Mokslo paneigtais, Mokslu negrįstais arba su Mokslu nesuderinamais dalykais.

Tamsuoliai, be abejo, universitetų nelankė, nemoka anglų, knygų neskaito – gyvena gūdžioje provincijoje, daro daugybę elementarių rašybos klaidų, muša vaikus, pragyvenimui užsidirba prekiaudami turguje, taisydami mašinas arba lakuodami nagus (tai dėl to ir yra tokie tamsūs), moka rusiškai, ne kalba, o rėkia, klykia, spiegia, žviegia, yra seksistai, mizoginai, homofobai, seni (net jei dvimkelių), negražūs ir nestilingi – tikra mūsų valstybės bėda. Visa laimė, kad esama tos pirmosios, šviesios, taktiškos, supratingos, jaunos (net jei šemkelių) piliečių kategorijos, ji – mūsų pasididžiavimas, mūsų ateitis, mūsų viltis.

Susipažinti su abiem kultūringai, be pykčio galima, pvz., čia.

Visur reikia pasitikėti ekspertu, kiekvienoje kasdienybės smulkmenoje – vis labiau tampant neįgaliu, visuomenės ir savo akyse, apie nieką spręsti ir nieko suprasti. Nuo politinių įvykių iki bendravimo su sutuoktiniu, nuo „ar aš laisvai pritariu“ iki „ar aš tikrai blogai jaučiuosi“ iki „ar aš tikrai matau, ką matau“.

Bet kuris paprastas klausimas tampa tokiu sudėtingu, kad pačiam net galvoti apie jį, užuot atsidavus į specialistų rankas, reiškia tamsuoliškumą, bet ne dėl to, kad specialistai išties atskleis lig tol nepastebėtą situacijos sudėtingumą ir paaiškins – nieko jie nepaaiškins, ir nieko neatskleis, tik autoritetingai pasidalins neįtikėtinomis banalybėmis („su vaikais reikia kalbėtis“, „prieš valgį plaukite rankas“, „jei mažai miegosite – pervargsite“, „karantino efektas – daugiau žmonių dirba namuose“...) ir nemažiau autoritetingai diskredituos kiekvieną savarankiškai aptiktą įžvalgą, įspūdį, prisiminimą ar faktą, be argumentų, tiesiog sududendami „reikia žvelgti plačiau“, „pasaulis sudėtingesnis“ ir paberdami „statistikos“, kuri, kaip tokia, akimirksniu tampa nereikšminga aptariamojo dalyko klausimu, jei paaiškėja esanti klaidinga, bet lieka svaresnė už šviną, jei nepaaiškėja.

Dabar perskaitykime aukštesnes pastraipas dar kartą, patikrinkime pastangas primygtinai kurti dvi (būtent taip pasiskirsčiusias, darniai visais savo plūviais sutampančias) Lietuvas socialiniuose tinkluose, ir naiviai, tarsi matydami šitą fejeriją pirmą kartą gyvenime, savęs paklauskime: kas mūsų visuomenėje iš tiesų yra artima miniai, kuri įsivaizduojamuose „viduramžiuose“ yra prastai informuota, patikli, akla, kurčia, aistringa, įsiutusi ir būtinai ką nors užpjudo?

Kaip šiandien atrodo de facto mažaraštis dogmatikas-fanatikas, kurio pagrindinis metodas susivokti „Ar tai – tiesa?“ yra apšniukštinėti saviškių rato skleidžiamus socialinės galios feromonus, o pagrindinis metodas atremti kritiką – apipiešti svetimųjų fotografijas ūsais, ragais, kanopomis ir genitalijomis?

Štai jis, sako: „Ša! Mokslas – su mumis! Kas tu toks, kad būtumei prieš mus? …Mokslininkas, sakai? Turi PhD, ane? A, tai tu vienas toks, tavęs nereikia klausti, tu gadini statistiką. O mes pasiklausime ekspertų, britų mokslininkų. Kiekvienas išsilavinęs žmogus supranta, kad.... Moksliškai įrodyta, kad…“.

Kitaip tariant, šis Mokslas – ne mokslas, o socialinės ir politinės kontrolės įrankis, burnų užčiaupimo ir priežiūros institucija, šarlatanizmo citadelė. Ne daugiau. Ir ne mažiau. Todėl niekada nekeiksnokime „tamsiųjų viduramžių“. Taip pat ir dėl to, kad tai – labai nemokslinė pažiūra (normalaus mokslo akimis).