Nida Vasiliauskaitė. Mokytoja Rusija

Kažkokia mokytoja (pasak antraščių) „šokiravo moksleivius“ pagirdama Vladimirą Putiną, kažkokia dėstytoja „pribloškė studentus“ pasvarsčiusi, kad netrukus taps privaloma eutanazija pensininkams: siaubas, siaubas, kuržiūrivaldžia, reikiakažkądaryti! Jei nedarys – dėl tokios mokytojos visa moksleivių klasė rytoj pasiprašys Rusijos pilietybės, o kolegijos studentų seneliams ši žinia atliks eutanaziją infarktu.

Būtinų būtiniausiai privalu kiekvienam mokytojui, dėstytojui, lektoriui, aktoriui išsiųsti draudžiamų sakyti dalykų atmintinę, o klasėse, salėse ir auditorijose pastatyti kameras: leptelės ką neprotingo, neteisingo, negražaus, moksliškai nepagrįsto, su darbdaviais ir ŠMM (dabar: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija) nesuderinto – ką nors „asmeniško“ – tegul aiškinasi šliaužiodami.

Kur tai matyta, kad intelektinio darbo darbininkas pats kažką manytų?

Vienam pasivaidens, kad homoseksualai linkę į kanibalizmą, kitam – kad Donaldas Trumpas valdo ne Gėrio imperiją, trečiam – kad Vilniaus gatvėse matuoti praeivių emocijas yra ne įdomu, pažangu ir moksliškai naudinga, o, veikiau, pagrindas aliarmui, ketvirtai – jau ir kad žiniasklaida mus dezinformuoja arba Europos Sąjunga blogai. Netvarka.

Pats laikas papildomą – Tiesos – ministeriją įsteigti, ir siųsti ten patikrinimui visus viešai kalbėti ketinančių asmenų pasisakymus, surašytus iš anksto į lapelį. Patikrins, uždės antspaudą – galės pakartoti tą lapelį. Jei ką praleis ar pridės, arba palydės iš anksto nesuderintomis grimasomis – po nuobaudą.

Na, arba pilietines teises iš nepatikimų elementų „su vienu vingiu“ smegenyse atimti, ir profilaktiškai, atsargumo dėlei tokiais laikyti visus, kol kursuose neįrodys, kad vingius turi netgi du ir ne, ne, ne, niekada nežiūrėjo jokios Rusijos televizijos nei respublikonų Youtube.

Tik palik akimirkai be priežiūros – niekada nežinai, ką tokie sugalvos ir leptelės, o trys–keturios nežinia, ką tauškiančios pedagogės – jau ir bemaž mirtinas pavojus mūsų laisvai demokratinei valstybei.

„Bet kaip tu nesupranti? Juk mokytoja yra galios pozicija! Tegu tauškia turguje, valydama langus ar prie kioskelio, bet ne jauniems imliems protams: atleisti ir skubiai profesiškai perorientuoti!“ – sako Nepriklausomybės vaikučiai piktais veidukais. Va taip kažkada dvi karves turintis ūkininkas tapo „buože“, o batų taisyklėlės pusrūsy savininkas su vienu pameistriu – kraugeriu kapitalistu išnaudotoju. Ir abu iškeliavo pas meškas.

Kad neformuotų nuomonės, visokioms nupiepusioms buržuazinėms liekanoms (veblenančioms „prie Smetonos buvo geriau“) maloniai buvo pasiūlyta pasitarnauti naujai visuomenei, pvz., kertant mišką. Keista, kad jums, vaikučiai, tie siūlytojai nepatinka.

Jie irgi, kaip ir jūs, neabejojo lemtinga „švietimo“, t. y. politiškai aprobuoto pedagogo žodžio, galia (beje, jei kartais pažįstate bent vieną žmogų, kuris kažkuo ilgam atkakliai įtikėjo, nes mokytoja taip sakė, atsiųskite jį man – noriu ir aš pamatyt).

Jų akys Tėvynei naudingo demaskatoriaus įkarščiu švytėjo lygiai taip pat. Tik mobiliakų jie neturėjo. Gaila.

Laimei, dabar jau XXI amžius: yra ne tik pažangios sekimo technologijos, bet ir naujo tipo žmogiškieji resursai: inflūenceriai su „nusimušusiais moraliniais kompasais“.

Vienas per kitą lenktyniauja lekuodami „mes“ balsais: „mes išgaudysim“, „mes neutralizuosim“, lyg būtų atsibudę NEP‘o laikais, Šarikovo pareigose.

Mes! Patys, patys: mylim tiesą, dar labiau laisvę, savarankiškai mąstom, dar savarankiškiau rašom ir nepakenčiam jokio melo, mes ir Šeimininkas!

Propaganda nėra, ką sako bobutė – kad ir ką ji sakytų, kad ir ko prisiklausiusi. Propaganda niekas neužsikrečia išgirdęs mokytojos samprotavimus ar senuko atsiminimus eilėje prie urologo kabineto. Propaganda nusėda galvose tada, kai nederamų minčių nekyla, kai „kiekvienam protingam ir išsilavinusiam tampa akivaizdu“, apie ką ir kaip galima kalbėti, o apie ką – ne.

Būtent šis skundų, linčiavimų ir prašymų padidinti priežiūrą bei kontrolę vajus yra tikrasis gyrius Vladimirui Putinui, o inflūenceriai (pagrįstai didžiuojasi: jie – ne bobutė, jie nedirba nemokamai) – rožės, lelijos ir oro bučiniai jam.

Yra senas liūdnas moralas: iš pradžių jie atėjo komunistų – bet man kas, aš ne komunistas. Tada žydų – bet man kas, aš ne žydas.

Tada nesusivokiančių pensininkų – bet man kas, aš nei pensininkas, nei nesusivokiantis. Tada – kvailių paprastųjų, bet man kas – nei aš kvailys, nei paprastas. O tada – manęs, bet nebebuvo nieko, kas manytų, jog tai – neteisinga.