Galai žino, kuo čia, tiesą sakant, dėtas Egiptas ir Mozė – bet juk didinga ir gražu.
Pagaliau, kodėl ne? Argi ne visos kelionės laisvės link yra anos istorijos parafrazės? Kodėl nepasiūlius nacijai jos nuotykius čia ir dabar įprasminančios – ir taip padrąsinančios (Mozė neprapuolė – neprapulsim ir mes!) – savivokos?
Deja. „Mozės dykumoje“ motyvo būta parankaus anaiptol ne dėl šių priežasčių, o tiksliai dėl savojo turinio: keturiasdešimt metų – ne todėl, kad tiek esą truko nueiti reikalingą atstumą, o kad tiek laiko prireikė idant išmirtų visi, gimusieji dar Egipte – visi, kurie patikėjo Moze ir ryžosi bėgti – ir Pažadėtąją Žemę pasiektų mačiusieji vien dykumą ir Mozę: tik jie bus jos verti, ir tik mirties verti tie, kas gimė ne tada ir ne ten, kas pamena Mozę, kurio neklausė, Mozę, kuriuo abejojo, Mozę, kuris nepasitikėjo savim, bijojo ir nežinojo, kur eina ir kur bando vesti – net jei tai jie Mozę išsirinko vadu, net jei tai jie nuveikė visą didįjį darbą palikti Egiptą ir bėgti.
„Kol neišmirs karta (ar kartos)... Tik jūsų vaikai... Ne visi, o gimę jau po devyniasdešimtųjų... Tie, kur dabar vaikai – et, iš jų nieko gero nebus, jie irgi jau užkrėsti sovietinio sifilio („sifilis“ – reali, gausiai kartota išeivijos sluoksniuose metafora, atskleidžianti, jog ne tik būti tikru, idėjiniu komunistu, bet ir būti „sovietiniu“, t. y. okupuotos Lietuvos lietuviu, nepriklausančiu Sveikame Pasaulyje reziduojančiai išeivijai, pastarosios supratimu, reiškė mirtiną užkrečiamą ligą, nuo kurios vaistų nėra: „užsikrėtusius“ belieka karantinuoti ir laikyti, kol išmirs ar išsigalabins) bacila kaip ir jūs!“ – dudeno viešos erdvės balsai (patys, švelniai tariant, jau tada gerokai pagyvenę).
T. y. naujojo mūsų politinio projekto vardu visiškai rimtai, garsiai ir atvirai, į akis skelbė VISIEMS savo tuometiniams adresatams (kūdikius įskaitant) mirties palinkėjimą ar nuosprendį. O adresatai leido pro ausis palyginimus ir metaforas kaip viso labo kalbos puošmenas ir plojo, užuot pareikalavę valstybės sau, užuot atidavę ją mozėms.
Kodėl tai primenu? Todėl, kad kai ką paaiškina, taip pat ir dabartyje. Pvz., kad ir tokį nieką po dvidešimties metų, kaip vadinamojo „trolibano“ (specifinės kultūros, stilistikos, etikos ir pasaulėžiūros vienijamų etatinių nuomonės formuotojų) funkciją bei egzistenciją, „trolibano“, kuris, kuklaus savo atstovo lūpomis, neseniai ėmė ir išdėliojo (gal netyčia, o gal niekina reikalą slėpti savo ketinimus bei publikos gebėjimą suvokti net tiesmukiausią komunikatą) ant stalo savąjį credo: „Sulig kiekviena trėmimų banga liko vis mažiau norinčių bent mintyse priešintis okupantams – Lietuvos patriotai žuvo, o gyventi ir daugintis liko stribai bei prisitaikėliai. Būtent jiems ir jų palikuonims atgimusi Lietuva niekada netapo sava valstybe.
Galbūt ir netaps, nepriklausomai nuo to, ar bandysime demonstruoti jiems savo jautrumą ir atsisakysime pamatinės Lietuvos valstybės skirties nuo okupantų režimo struktūrų, ar į akis vadinsime juos vatnikais“ (perskaitykite atidžiai dar kartą, dar ir dar – sunku iškart patikėti savomis akimis: taip, būtent taip parašyta).
R. Sadauskas rodo prof. A. Ramonaitei politinį kraštą, už kurio mokslininkams nedera išeiti, pasipiktinęs jos tyrimu apie gyventojų „šių ir anų laikų“ prisiminimus, kurio pagrindu ji formuluoja mintį, kad tyčiotis ir užjuokinėti pastarųjų bandymus išsakyti savo nuoskaudas, akimirksniu redukuojant jas ir juos pačius į istorijos šiukšles, pagalius šaunioje naujosios Lietuvos karietoje ar „homosovietikus“, buvo didžiulė politinė klaida, kurią derėtų kaip nors taisyti.
Štai tiksli A. Ramonaitės interviu citata: „Kiek tik esu dariusi įvairiausių kokybinių tyrimų, kolūkių sugriovimo tema visuomet jų metu iškildavo, tačiau mes Lietuvoje įpratę jos rimtai nevertinti ir netgi iš to pasijuokti. Ir visgi po šios vasaros giluminių interviu apie sovietmetį ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpį labai aiškiai supratau, kad ši tema visai nejuokinga, o veikiau slepia žiaurią žaizdą, kuri dar ir šiandien, po tiek metų, niekaip neužgyja“.
Arba prof. A. Ramonaitė tiesiog teisi, arba teisus R. Sadauskas, ir tada reikia, kartu su juo, plūsti, pravardžiuoti, žeminti ir ūdyti VISUS ESAMUS Lietuvos gyventojus UŽ TAI, kad jie gimė čia, bet nepabėgo ir nežuvo – tuo jie įrodo esą stribai ir prisitaikėliai, tokių vaikai bei anūkai, iš kurių (jei jau tokie tėvai ir seneliai) nieko gero niekada nebus.
Tad kur juos dėti? – kyla klausimėlis. Atsakymas: pjudyti, idant vienaip ar kitaip užleistų šią žemę TIKRIEMS, veisliniams jos savininkams. Ir kas šie būtų?
Gal sugrįžę dipukų palikuonys? O gal...? Tiesa, politinė valia, duodanti darbo „trolibanui“, maloniai sau leidžia patikusius asmenis apdalinti išimties teise: net ir tarp nežuvusių ar nepabėgusių Lietuvos gyventojų bei jų palikuonių vienas kitas padorus ir protingas žmogus pasitaiko! Nesikrimskite – gal konkrečiai jūs vis dėlto būsite pripažinti ta gerąja išimtimi, turinčia teisę nesibarstyti galvos pelenais ir apskritai kvėpuoti.
Žinote, ką aš apie tai manau? Kad tai – viešas įžeidimas kokiems devyniasdešimt penkiems procentams šalies, kurioje patys šios „sifilio“ teorijos išpažinėjai kažkodėl užsibuvo, gyventojų. Žodžiais, kokių bet kuris istorinis okupantas čiabuvių atžvilgiu jei ne pasidrovėtų iš padorumo, tai bent turėtų nuovokos nesakyti.
Už kuriuos politinės garbės reikalas būtų atimti pilietybę, nes tai (ši metai iš metų ne tik nesiliaujanti, bet vis intensyvėjanti vieša panieka ir agresija) – ne laisvi pamintijimai (dėl kurių, esą, ir kovojo partizanai), o politinė niekšybė if there was any. Rimta ir didelė.
Jeigu politinės jėgos, suinteresuotos, jog Lietuvos nebūtų, ką nors užsakytų, tai tiksliai tokią vidinę elgseną – „šulinių nuodijimą“: rutiniškai in corpore visus plūsti, reikalauti, kad bendrapiliečiai staiga imtų įrodinėti nesą tuo ar anuo, apskritai turį teisę kvėpuoti ir, tokiu atveju, nusipelną „išimties“. Ir priešais kokį, kieno įgaliotą Teisingo Lietuvio vardo suteikimo tribunolą?
Prieš šitą? Dievaž… Mozės sekėjų istorija – tikrai ne apie laisvę.