Panašiai jie galvoja ir apie „masių“ imlumą idėjoms: jei populiari įžymybė pasisakys prieš seksualinį priekabiavimą, homofobiją ar naminį smurtą, ir užsidės grotažymę #MeToo, tai seksualinis priekabiavimas, homofobija ir naminis smurtas akimirksniu liausis buvę (prieš tai, be abejo, buvę) populiarūs, o nemytiuinti taps gėdinga.
Tereikia įkalbėti tam įžymybę. Įžymybes. Kuo daugiau įžymybių. Taip pakeisime visuomenę. Padarysime ją geresne.
Kitaip tariant, pasak šios (keistosios, naiviosios) antropologijos, egzistuoja trijų tipų žmonės:
(a) „masės“ – padarai, nepajėgūs nieko pamanyti patys, absoliučiai abejingi turiniams, tačiau kuo imliausi aplinkybei, jog tuos turinius siunčia jiems svarbi „ikona“; padarai, kurių vienintelis veikimo būdas ir į kurių širdis bei protus vienintelis kelias – mechaniškas pakartojimas, parinkus tinkamą kanalą ir dažnį;
(b) „ikonos“ – tušti, dar neišnuomoti reklamos stendai užrašyti žinutėms, kurios ištransliuotinos „masėms“;
(c) „viešumos specialistai“, kurie šitai supranta (kaip pliką socialinės gamtos faktą, kurį, aklai judėdami, apčiuopė savo jutikliais: „Taip jau yra!“ – nustato tarakonas, ūseliais apčiuopęs šilumą ir oro virpesius, – „Grobis ten!“) ir (tik!) prisitaiko, parinkdami reklamos stendams žinutes.
Suprasti, tiesą sakant, nesupranta, mąstyti nemąsto niekas, niekad ir nieko, netgi jie patys: tėra „stimulas/atsakas“, ne žmonės, o signalai, bangos ir bandos.
Bet gal kartais publika įžymybės pareiškimui pritaria todėl, kad įžymybė įgarsino tai, ką ir taip visi galvoja (galbūt – seniai galvojo), o ne ėmė galvoti, NES įžymybė liepė?
Ne, ką jūs, taip nebūna: publika gi negalvoja, bent neliepta negalvoja!
Kodėl?
Todėl, kad tokią galimybę privalu iš anksto atmesti, netgi vien kaip teorinę. Laiko gaišimas. Jei vis dėlto kažką galvoja, bet tas kažkas, pasak šaunių „darbo su visuomene“ specialistų, šiuo metu nelabai galvotina garsiai – padės klasikinis metodas (jis, tas metodas, turi vardą).
Įjungiate kameras, prikviečiate reporterių, pasamdote minios linksminimo ekspertą (tiks ir reklamos stendas), idant kreiptųsi maždaug taip: „Mielieji, jūs – Lietuvos elitas, gražūs, nauji, jauni, cool, išsilavinę, vakarietiški, nuostabiai sąmojingi, nepranokstamai protingi, viltis, ateitis! To įrodymas – kad susirinkote čia, paremti manęs. Ačiū! Ar žinote, kokie esate?
Nepamanipuliuojami! Ne taip, kaip tie, kurie čia neatėjo ir man neploja: neabejotinai „valstiečių“ rėmėjai, beraščiai, vargetos, patvoriniai, pašalpiniai, vatnikai, kuo-juos-dar-pavadinus… Fe!
Mėgstu bendrauti su laisvais, kurie sprendžia PATYS!“ (šią akimirką pravartu minioje – pvz., internetinių komentarų minioje – inicijuoti spontaniškus plojimus). Ir publika susigūžia. Ploja. Tik anaiptol ne dėl to, kad nesupranta, kas vyksta, o dėl to, kad nepajėgia ar nebemato prasmės priešintis.
Taip atsiranda „įtakingiausiųjų“ sąrašai. Taip atsiranda reitingai. Taip atsiranda netgi prezidentai. Iš pradžių, žinoma, kandidatai į juos, o dar anksčiau – kandidatai į kandidatus: po gausybės „diskusijų“, „atsiklausus visuomenės“.
Ji, „visuomenė“, esą mano, kad reikia jai kurio nors iš sąrašo – Gitano Nausėdos, pvz., arba Žygimanto Pavilionio, o gal Sauliaus Skvernelio – gerbia, myli, pasitiki labiau nei bet kuo kitu šalyje, geresnio nemato – ir iškelia savo lyderį.
Ateina apklausėjai – apklausia. Prisėda sociologai – pritaiko statistinius metodus, suskaičiuoja. Ir turime realių politinių simpatijų išklotinę, tikrųjų publikos numylėtinių svorį gramais?
Ne, veikiau taip: publika mėnesiais, savaitėmis atakuojama informacija, jog ŠTAI ŠIE (dalis jų dar vakar politine prasme neegzistavo ir atsirado „iš niekur“ specialiai rinkimams, kiti tačiau jau senokai buvo medijų „kažkas“ – visomis progomis ekranuose kalbantys kostiumai) yra GALIMI kandidatai į kandidatus, taip gauna SĄRAŠĄ, susitaiko su gamtine neišvengiamybe, išaugusia kaip grybai po medžiu, ir, paprašyta, naviguoja jame.
O tada… Tada žiniasklaida paskelbia: jei rinkimai vyktų po mėnesio (po savaitės, rytoj…), tiek ir tiek procentų respondentų remtų tą ar kitą; išsilavinę, pasiturintys jauni didmiesčių gyventojai – labiau tą, o štai nelabai išsilavinę, vyresni, varganesni, provincijoje – labiau aną. Tu juk išsilavinęs, nesenas, ne koks provincialas ar skurdžius – susiprask! (Antraip tavo trapus socialinis statusėlis dar ims ir susvyruos).
Ai, o dar yra įžymybės (svajojai paauglystėj būti į jas panašus?) – jos, pvz., remia TĄ. Arba: „Literatūros ir meno“ viršelį puošia tik vienas iš kandidatų į kandidatus (kultūringas žmogus, matyt) – o tu juk priklausai tikrajam elitui, tiems, kurie skaito kultūrinę spaudą ar gal netgi patys ten rašo. Nagi!
P.S. Viena teorija teigtų, jog šalį valdo ne prezidentas, ne parlamentas, ne įstatymai ir ne piliečiai, o Sąrašas, bet protingi nepamanipuliuojami žmonės iš jos labai juoktųsi.