Ir prasidėjo: aktyvisčių fotosesijos kryžmai lipnia juosta užklijuotomis burnomis, pareiškimai, kad šis elgesys – įrodymas institucionalizuotos paniekos moterims kaip tokioms, draudimas joms kalbėti apskritai, kalbėti apie politiką, kalbėti Seime, o taip pat – baisios padėties ir privatybėje, šeimoje, kurioje moteris esą savo statusu prilygsta… benamei katei (socialdemokratės Vilmos Vaitiekūnaitės vaizdinija).
Jei taip ir toliau – greit net parlamentarių į Parlamentą nebeįleis, nes moterys jos, ir net nenėščios (užuomina į ankstesnį skandalą). Neįtikėtina, siaubas, kraupu, grįžtame į „tamsiuosius viduramžius“, nepaisant už lango besišypsančio XXI amžiaus!
Kas iš tiesų atsitiko?
Uždraudė?
Ne, nukėlė, atidėjo. Nes kalbėti ketino moteris?
Ne, nes atidėjusieji galvojo, kad jos pranešimo temai turėtų būti skirtas kitas laikas nei „šeimos vertybių“ šventė (atidėti paprašė taip pat moteris – LLRA-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos vadovė Rita Tamašunienė).
Ar turėjo teisę taip padaryti? Turėjo. Ar pažeidė protokolą? Nepažeidė.
Ar prof. D. Leinartė dėl to prarado galimybę pasisakyti Seime?
Dar kartą: nei prarado, nei nepasinaudojo – diskusija tik atidėta, ji dar bus, o konkretus numatytasis profesorės pranešimas tą pačią dieną tame pačiame Seime jau perskaitytas, tik kitoje salėje – ne Seimo (kurioje tuo metu dominavo ultrakonservatyvios nuotaikos: tas nedžiugina, bet visiškai teisėta – jeigu tokių pažiūrų parlamentarų tuo metu susirinko daugiau, jie ir dominuoja: diskusija nukelta 65 balsais „už“, 12 balsų „prieš“ ir 13 susilaikius), o Seimo spaudos konferencijų.
Kitaip tariant, Seimas didelis, renginių – daug, tad gal nereikėtų labai stebėtis, jog konservatyvios šeimos sampratos švęsti susirinkę politikai ir politikės nepanoro gadintis džiaugsmo kalbomis apie buitinį smurtą (ne, jie jo neteisina – niekas jo neteisina – jie tik nemano, kad, pvz., dviratininkų šventė yra tinkamas metas išklausyti ataskaitą apie išvažinėtus gėlynus ar aptaškytus praeivius) ir stebėti, kaip jų pasaulėlis peikiamas.
Toliau: ką bendra turi šis nutikimas su mizoginija, seksizmu, „moterų tildymu“ ir panieka joms kaip viešos erdvės dalyvėms?
Visiškai nieko. Kaip ir pernykščio „valstiečio“ Povilo Urbšio prašymo liberalams pakeisti savo įstatymo projekto pristatytoją, besilaukiančią Viktoriją Čmilytę-Nielsen, kitu asmeniu prasmė vis dėlto buvo ne ta, kad besilaukianti moteris esą negalinti Seime projektų pranešinėti, kaip kad tyčia apsimetė liberalai ir jų apsimetimą plačiai paskleidė žiniasklaida (visiškai nesvarbu, kad tiek „valstiečiai“ apskritai, tiek jų pozicija ano projekto atžvilgiu atskirai pagrįstai kelia didelę antipatiją – ne mažesnę antipatiją turėtų kelti ir tai, kad atgrasiojo politinio priešininko žodžius „gerajai pusei“ leistina ramiausiai iškraipyti).
Kaip ir bjaurėjimasis Eurovizijos nugalėtojos Nettos daina pasirodytų mizoginiškas tik tokiai sąmonei, kuri pati moteris tapatina su būtent tokiais turiniais ir tokia raiška: ploti jai, NES ji moteris, tolygu sakyti „Kaip kvaila ir šlykštu. Bet suprantu: tai – moteriškumas. Jos, moterys, kitaip negali. Aš – liberalus žmogus, prieš diskriminaciją, už lygias teises, todėl sakysiu, kad patinka. Jei nesakysiu, tai dar ir antisemitu išvadins...“
Tad kur skandalas?
Jo – kaip ir problemos – tiesiog nėra.
Yra tik kita problema – ydinga logika, tyčinis įžūlus aukos vaidinimas tiesos ir situacijos supratimo sąskaita, progresyvių pažiūrų sukabinimas su atitinkama, garbės nedarančia, laikysena, panikos kėlimas ten, kur nereikia (jei taip ir toliau – sukelti nepavyks, kai/jei iš tiesų reikės).
„Beteisių moterų“ šiuo hiperbolizuotu pasipiktinimu gaminimas ten, kur nieko panašaus nėra: pasijusti tokia Lietuvoje kam nors įmanoma išimtinai tik prisiklausius šito triukšmo, o svetima gėda „lyties pagrindu“ ne vieną apninka nebent bežiūrint į tas lipnia juosta užklijuotas lūpytes.