Nida Vasiliauskaitė. Petras Cvirka, arba nereikia kasyti ten, kur neniežti

Maždaug prieš dešimtmetį Vilniaus autobusais ir troleibusais važinėdavosi pikta bobutė ir po kiekvieno stotelės pavadinimo garsiai, blerbiančiu balsu paskelbdavo senąją, sovietinę, jo versiją: „Pylimo“? Kokio dar „Pylimo“?! „Komjaunimo“! „Geležinio vilko“? Nesąmonė! „Tarybų“! Ir t. t., ir pan.

Keleiviai juokdavosi, sukiodami prie smilkinių pirštus. Arba tyliai smerkdavo „sovietinę atgyveną“, linkėdami šiai Laisvos Lietuvos priešei kuo greičiau virsti dulkėmis.

O su dulkėmis ji ir jautėsi kovojanti: su užmarštim, su vakardienos neturinčia šiandiena, su nebeatpažįstamu tapusiu miestu, su kažkuo, kas atėmė iš jos erdvę ir laiką. Lygiai taip, kaip ir tie, kurie anksčiau kentėjo dėl naujųjų sovietinių gatvių ir todėl džiaugsmingai skubėjo atvadinti jas atgal.

Gerai, kad pervadino. Gerai, kad nebe komjaunimo. Bet esama kažko itin atgrasaus tame „Virsk dulkėmis ir nebūk buvusi!“ juoke.

Kaip ir būklėje konvertito, metai iš metų vis karščiau pasakojančio savąją įsibridimo į Tiesą istoriją: buvau bejėgis ir pasiklydęs, o dabar (ačiū Partijai, ES arba Tėvynei) viską žinau, galiu ir matau! I once was lost, but now I see! Buržuaziniai nacionalistai mus engė, o dabar tu kuo tik nori būt gali laisvoj tarybinėj šaly, sovietai mus engė, savo nuomonę draudė turėti, o dabar tu kuo tik nori būt gali, manyk į sveikatytę, dirbk ir turėsi! Vis karščiau, nes vis mažiau pats betiki.

Pasakoti negana – reikia nugriauti, ištrinti, sunaikinti, uždrausti minėti, uždrausti prisiminti bet ką, kas priklauso kitai, ankstesnei nei MŪSŲ ŠI DIENA, paradigmai ir liudija ją savu nepadoriu styrojimu.

Kaip ta bobutė. Kaip Žalio tilto skulptūros. Kaip bronzinis Petras Cvirka: dabar jo eilė. Beveik trisdešimt nebesovietinių metų niekam nekliuvo seniai beveidžiu ir bevardžiu tapęs žmogus tarnautojo sermėga aikštėje tarp medžių, bet, štai, priaugo partinio jaunimo šviesiomis akimis generacija ir, kažkam švilptelėjus, apsižiūrėjo: vajetau, čia gi juk P. Cvirka!

Tautos išdavikas! Raudonas tarybinis! Kaip dabar pro šalį praeiti neinterpeliuotam? Kaip praeiti ir laisvam išlikti?

„Priminsiu, kad būtent šis paminklas stovi ne P. Cvirkai rašytojui, o P. Cvirkai kolaborantui. Tuomet, kai paminklas buvo statomas Vilniaus širdyje – vienintelis okupantų tikslas buvo parodyti gyventojams, kad P. Cvirkos pavyzdys talkinant ir ruošiant dirvą sovietinio režimo įsitvirtinimui yra sektinas ir vertas atminimo.“ Negalima jo taip palikti.

Demontuoti tučtuojau. Ir pastatyti kitą paminklą, teisingam rašytojui: „Visų pirma galime prisiminti tuos iškilius kūrėjus – rašytojus ir poetus, kurie nepaisant sudėtingų aplinkybių, persekiojimo ar net grėsmės gyvybei išliko patriotais ir toliau kūrė Lietuvai.“

Arba net ne rašytojui, o, pvz., Tikram Lietuviui Ronaldui Reaganui!

Tik yra maža, autorės netrikdanti, problemėlė: valia statyti paminklus rašytojams ne už tai, kad jie gerai rašė, bet už tai, kad tiko, patiko ir įtiko savojo meto politinei konjunktūrai, yra tiksliai TA PATI, iš kurios atsirado nekenčiamas paminklas P. Cvirkai, ir kuri ankstesnėje citatoje, keliais sakiniais aukščiau, buvo jos pačios pasmerkta (vis dėlto, skirtumo esama: paminklas P. Cvirkai anuomet statytas ne vien kaip sistemai tikusiam, bet ir kaip pakenčiamai rašiusiam – vien tikti sistemai nepakako, „rašytojas“ buvo svarbi legitimuojanti korta – sistema nesijautė pajėgi bet ką, mainais už lojalumą, paskelbti rašytoju: šis turėjo bent pusėtinai rašyti, būti skaitomas ir mėgstamas, antraip jo legitimacinė vertė būtų buvusi nulinė).

Beveik trisdešimt nebesovietinių metų niekam nekliuvo seniai beveidžiu ir bevardžiu tapęs žmogus tarnautojo sermėga aikštėje tarp medžių, bet, štai, priaugo partinio jaunimo šviesiomis akimis generacija ir, kažkam švilptelėjus, apsižiūrėjo.

Nida Vasiliauskaitė

Na, nebūtinai R. Reaganui: „[…] vilniečiai patys turėtų apsispręsti, kas galėtų atsirasti skvere, kur šiuo metu išdidžiai stovi P. Cvirka.

Bet tam, kad kas nors naujo atsirastų, būtina pašalinti dar okupantų paliktą „paveldą“, – primena mums, kad gyvename demokratijoje, autorė. Taip, taip, patys turėtų.

Patys. Apsispręsti. Bet teisingai: kad būtina pašalinti. Nes nešalinti vilniečiai apsispręsti negali: jei kartais apsispręs, tai paaiškės, jog jie – nebe vilniečiai, na, arba ne patys.

Ne, neturiu nei simpatijų konkrečiai P. Cvirkos kūrybai (nebuvo jis didis autorius; tačiau tam tikras autorius, ne grafomanas), nei troškimo būtent jį matyti toje aikštėje. Meninė paties paminklo vertė? Taip, nedidelė. Tačiau ir ne įžeidimas akiai.

Kur kas didesnė nei, tarkime, paminklo šiandien vienareikšmiškai teigiamam herojui, kunigui Broniui Laurinavičiui Kalvarijų gatvėje (kuris, žinoma, niekuo dėtas, kad patriotai jį taip „pagerbė“) ar stogus nutūpusių gipsinių angeliukų. Šiuo kriterijumi matuojant, pristatyta Vilniuje kur kas blogesnių dalykų.

Bet jei prieš miestą smurtaujama statymu, tai gal pakaktų tą daryti dar ir griovimu?

Pirma, paminklus jau griauna kairieji, surasdami moralinių kliaudų bemaž kiekviename bet kokio kalibro herojuje: Immanuelis Kantas – eurocentristas, Larsas von Trieras – filonacis, konfederatų generolas Robertas E. Lee – rasistas, Vincas Kudirka – antisemitas, Šarūnas Bartas – smurtautojas, o ta – homofobė, o tas – seksistas, o ta – socialiai nejautri klasistė, o tie... jie... visi.

Jei dar ir dešinieji prisijungs, nebeliks akmens ant akmens. Antra, tai būtų gražus politinis pareiškimas nemedžioti rašytojų, mokslininkų, menininkų už dabarties konjunktūros akimis nederamą to meto politinę laikyseną. Padorumo aktas.

Tiesiog. Trečia, manifestas, jog praeitis praėjo, o laisvė yra vis dėlto kai kas kito nei remtis Švietimo ministerijos instrukcijomis ir ploti, kai kalba „valdžia“.

Ketvirta: miestiečiai seniai gyvena ne tiek mieste, kiek internete, tad užmačia sužiūrėti jų sielas fizinių erdvių „valymu“ ir teisingais monumentais – smarkiai pavėluota.

Penkta, konservatoriška dorybė: „konservuoti“ yra priešybė „griauti“. Netaisyti, kas nesugedę. Neeskaluoti, ko neskauda. Ir nekasyti, kur neniežti. Na, ir šešta: tas metalinis P. Cvirka seniai yra paminklas nebe P. Cvirkai, o tai autobuso bobutei. Ji nusipelno.