Nida Vasiliauskaitė. Rytai, Vakarai, sovietmečiai ir feminizmai

„Anot jos [prof. Dalios Leinartės], paskutiniu metu mūsų supratimą apie lyčių lygybę labiau formuoja Rytai nei Vakarai, tačiau emigruojantys lietuviai visgi veržiasi į šalis, kur lyčių lygybė ir moterų teisės turi giliausias tradicijas: Norvegija, Airija, Anglija, Ispanija, Švedija, Vokietija. […] Lietuva yra kažkur per vidurį tarp šių dviejų skirtingų kalbėjimų, tarp Rytų ir Vakarų. Norėtųsi, kad eitume į priekį ir nesižvalgytume į Rytus.“

Rytai, Vakarai, eikime į priekį... Skaitau aš šį interviu, skaitau... Dievaž, kokį priekį? Bet pirmiausia, kokie „Rytai“?

Gal čia sakoma, kad „mūsų“, t. y. lietuvių, supratimą formuoja Kinija, Kazachstanas, Kambodža arba Saudo Arabija? Argi ne su tokiomis šalimis mus sieja bendra istorija ir kuo glaudžiausi kultūriniai kontaktai?

Įdomi tezė, bet pasakyti, matyt, norėta kitką: Rusija! Ji! Su ja tikrai kontaktų būta daugiau nei pageidauta, tačiau tezė vis tiek ne mažiau įdomi.

Nes Rusija, priminsiu, nors ir kiek kartų mus okupuotų, nors ir ką blogo padarė ar dar padarytų, buvo ir yra krikščioniškos Vakarų civilizacijos dalis (gerokai anksčiau ir aiškiau nei Lietuva, jei ką), ne „totoriai“ ir ne „azijatai“, kuriais taip mėgta nemirkčiojant ir neraustant plūstis sąjūdinės epochos gatvėse ir laikraščiuose.

„Rytai“ ji nebent pažodine geografine prasme, pagal kurią „rytiečiais“ ispanai galėtų paskelbti prancūzus ir vokiečius (jau neminint mūsų), o portugalai – ispanus.

Na, gerai. Tarkime, slystelėjo liežuvis (lapsus linguae), tarkime, rytietiška ar ne, bet Rusija vis tiek kalta dėl nepakankamos lyčių lygybės Vilniuje ir Prienuose.

Tik kaip jai pavyksta tą mūsų supratimą „paskutiniu metu“ monopolisto teisėmis formuoti? Kokiu „paskutiniu metu“?

Nejau dabar, XXI amžiuje, tipiški jauni lietuviai ir lietuvės fiziškai ar virtualiai keliauja pasisemti „supratimo“ labiau į Rusiją, nei, pvz., JAV, Ispaniją, Vokietiją ar Britaniją?

Ką tik pati profesorė paliudijo priešingai. Iš interviu visumos sprendžiant, „paskutinis metas“ gali reikšti nebent sovietmetį, o jei taip, tai pavadinti jį „paskutiniu metu“ galima tik manant, kad jis nesibaigė ir nieko kokybiškai naujo po jo neįvyko (o jei taip, tai likti ar nelikti Sovietų Sąjungoje – jokio skirtumo, nes arba ji pati niekuo nesiskiria nuo likusio pasaulio, arba mes tokie sovietiški, kad nepajėgiame būti jokiais kitokiais).

Rusija, priminsiu, nors ir kiek kartų mus okupuotų, nors ir ką blogo padarė ar dar padarytų, buvo ir yra krikščioniškos Vakarų civilizacijos dalis.

N. Vasiliauskaitė

Išeitų, būtent tada lemtingai formavosi „rytietiška“ Lietuvos buitinė kultūra, kuri, tokiu atveju, būtų arba contra naturam virusas iš išorės, svetimas „iš tiesų vakarietiškam“ lietuviškumui (pastarasis, nors iš tiesų vakarietiškas, taip niekada ir negaudavo progos SAVIMI pabūti, nes Rusija!), arba, priešingai, natūraliai būdinga čionykštei populiacijai, kurią dabar privalu dirbtinai „suvakarietinti“. Abu variantai didžiai keisti. Labai norėčiau pamatyti išskleistą MOKSLINĮ jų pamatą.

Kol kas tik mandagiai priminsiu, jog marksizmas (taigi, ir „sovietiškumas“) – taip pat vakarietiškas, ne Čingischanas ir ne tutsiai jį išrado. Filosofija priklauso „Vakarų civilizacijos“ pačiai šerdžiai, yra sena (nelabai garbinga) tradicija netgi teigti, kad niekur kitur filosofijos išvis nebuvo ir nėra.

Filosofijos kanonui neabejotinai priklauso toks Georgas Wilhelmas Fiedrichas Hėgelis. O dabar spėkite, kuris mąstytojas padarė didžiausią įtaką Karlui Marxui? Teisingai, šis. Tad neigti pastarojo „vakarietiškumą“ įmanoma nebent vienu būdu: akcentuojant Marxo (o taip pat – dalies įtakingų jo sekėjų ir revoliucionierių) nekrikščioniškas „semitines šaknis“. T. y. užsiimant ne kuo kitu, o paprastuoju antisemitizmu. Keistai dera su progresyvumu, ar ne?

Bet ir čia įdomybės nesibaigia: pati interviu pateikta istorinė medžiaga liudija, jog lyčių nelygybės Lietuvoje kur kas daugiau nei sovietmečiu būta XIX amžiuje arba tarpukary (nebent, pvz., moterų neraštingumas arba atleidinėjimas iš darbo nelaikomi svarbiais nelygybės faktoriais ir indikatoriais).

„Akivaizdu, kad išsilavinę XIX amžiaus tautinio atgimimo lietuvių veikėjai vertino moteris tik kaip reprodukcines sistemas, nepatikint joms net vaikų auklėjimo“, – sako prof. Dalia Leinartė. (O šitai, beje, anaiptol neakivaizdu: jie taip manė apie jas ne todėl, kad jos – moterys, o jie – mizoginai, o todėl ir tik todėl, kad lietuvės tuo metu buvo neraštingos, tad niekuo kitu ir negalėjo anuometinio tautos kūrimo entuziasto sudominti).

Ir ką? Ir nesvarbu. Vis tiek kaltininkas aiškus: „Prof. D. Leinartė pabrėžė, kad sovietinė lyčių lygybė per visą sovietinės valdžios laikotarpį neturėjo nieko bendro su tarptautiniais standartais ir tuo metu egzistuojančiu Vakarų feminizmu.“

Tikrai nieko? Visiškai nieko? Cituoju: „Esminis skirtumas tas, kad Vakarų demokratijose feminizmas septintajame dešimtmetyje keitė pačias visuomenes – vyrus ir moteris, jų vaidmenis, tarpusavio santykius, jų požiūrį į moterį šeimoje ir darbo rinkoje.“

O sovietmetis juk irgi blogas tuo, kad keitė, tik per grubiai, vien formaliai ar nepakankamai? Per mažai?

Bet „per mažai“ yra laipsnio, kiekybinis skirtumas, o ne esminis. Tai keitė ar nekeitė? Visiškai nieko bendro, ar šį bei tą bendro, esmingai?

Imkimės „Vakarų“. Kokios gilios tradicijos? Airija? Rimtai, gūdžiai patriarchalinė (abortus ir ištuokas draudžianti, nesantuokinių vaikų susilaukusias merginas į vienuolynus prievarta „perauklėjimui“, t. y. skalbimui ir daržų ravėjimui, uždarinėjusi) per visą XX a. Airija pateikiama pavyzdžiu?

Šveicarija, kurioje banko sąskaitą be vyro leidimo dar XX a. antroje pusėje atsidaryti nebuvo galima? Ispanijoj, Anglijoj, Prancūzijoj, Vokietijoj padėtis XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje labai skyrėsi nuo to meto lietuviškosios ar rusiškosios?

Rusijoje tuo metu nebūta išsilavinusių moterų, netgi pasaulinio garso poečių? Mažiau nei Suomijoje? Kita vertus, Švedija su Norvegija turbūt kaip tik ir nėra to, kas paprastai laikoma Vakarų civilizacija, centrai ar lopšiai.

Ir pabaigai: engiančių moteris, atsilikusių despotiškų Rytų diskursas yra klasikinis orientalizmo pavyzdys. Norėčiau išgirsti progresyvumą atvirai pasisakantį už jį. Jei orientalizmas šiandien yra toks pat blogas tonas kaip ir pamokymai apie „moters vietą“, tai ką vis dėlto girdime čia?

Ne, Lietuva nėra tarp Rytų ir Vakarų, nes pirmiausia niekur nėra ir nebuvo nei tokių Rytų, nei tokių Vakarų. Ir jokio istorijos „priekio“, kurį reikėtų vytis.

Sovietmetis baigėsi. Ir jei kokia nors forma tebetvyro, tai būtent šių „istorinės pažangos“, „atsilikimo“ ir „pasivijimo“ idėjų pavidalu, kurios yra ne „rytietiškos“ ir net ne išimtinai sovietinės, o priklauso tam, kas vadinama modernybe. Sukūrusia šiuolaikinius „Vakarus“.