Į bandymus filosofuoti nedera atsakinėti visokiausiais „dabar jau XXI amžius“, „o aš didžiuojuosi įvairove“, „skirtingi, bet lygūs“, „uždrausti nebepavyks“, „mylėti nesuderinama su drausti ir bausti, o katalikai mylėti privalo“, „Mokslas įrodė“ arba spalvingais plunksnų kostiumais ir nepraustaburniškomis ateisto patyčiomis. Galima, bet nepatartina, nes rezultatas bus tik apsiaustas iš lėkštybės, ne „tamsuolius“, o būtent mąstančius žmones pastūmėjantis į konservatyvumo ir netgi tradicionalizmo glėbį.
Niekaip neatsakyti irgi nepatartina, nes duonos ir žaidimų jokiai visuomenei nepakanka – reikia dar ir konceptualizacijos, rišlaus pasaulio vaizdo, gairių, kas gera ir teisinga, ir kodėl. Jei tokį pateiks tik Vatikanas – jam ir pralaimėsite. Juoktis iš jo šūkaujant „Valgykite ir gerkite, nes rytoj mirsite!“ reiškia nesuprasti, kodėl jis, Vatikanas, apskritai yra, o nesuprasti reiškia užleisti vietą tiems, kurie supranta.
Taigi, kuo problemiškos katalikiškai pozicijai yra vadinamosios „Lyčių teorijos“ (ne „genderizmas“ – nėra tokio daikto, nėra, atkakliai vartoti šį pačių pasigamintą konceptą yra garbės nedarantis nesupratimas; mūsų čia aptariamas dokumentas to ir nedaro)?
Tuo, kad jos esą numato „kultūrinę ir ideologinę revoliuciją“, motyvuotą reliatyvizmo, ko pasekmės, savo ruožtu, būtų dar ir teisinė revoliucija, kadangi (cituoju) „tokie įsitikinimai reikalauja specifinių teisių individui“, o tai suardytų visuomenės socialinę struktūrą („across society“: veikti „skersai visuomenės“, t. y. nepaisant susiklosčiusių santykių vertikalių).
O šitai blogai ne todėl, kad bet kokia revoliucija – blogai, o bet koks status quo – gerai, o kad atmeta pačią šiuolaikinės (pabrėžiu: šiuolaikinės) katalikybės „žmogaus“ sampratą, kurią pastaroji laiko esmingai dualia lyties pagrindu: „Yra poreikis vėl įtvirtinti metafizinį seksualinį skirtumą ir antropologiškai atmesti pastangas neigti žmogaus kaip patino-ar-patelės prigimties dualumą (the male-female duality of human nature), iš kurio atsiranda šeima.
Šio dualumo užginčijimas ne tik panaikina žmogiškų būtybių kaip kūrimo akto vaisiaus viziją, bet sukuria idėją žmogaus asmens kaip tam tikros abstrakcijos, kuri „pati pasirenka savo prigimtį“.
Kitaip tariant, čia ir dabar būti kataliku – tai visų pirma smerkti socialinį konstruktyvizmą ir ypač jo implikacijas filosofinei antropologijai dėl to, kad jos teigia (a) individualizmą (t. y. individo teisę atsisakyti būti plyta sienoje; nepainioti su „egoizmu“), (b) reliatyvizmą, (c) universalios, perspektyvos ir biologinėms funkcijoms nesubordinuoto gyvenimo galimybę, (d) potencialą būti savęs paties (per)kūrėju. Kadangi tai esą nesuderinama su (a) žmogaus laisve, (b) orumu, (c) faktine būkle („prigimtimi“), (d) visuomenės interesais (visuotinė prokreacija), (e) Dievo planu.
Kai ko iš šių dalykų socialinis konstruktyvizmas nedaro. Kai ką daro – ir gerai. Kai ką jo vardu veikiantis LGBT aktyvizmas kaip tik ardo – ir blogai. O naujoji katalikiškoji mintis tuo tarpu susiduria su savo deklaruotų ginamų interesų prieštaringumu ir atstovauja pozicijai, kuri galop numato „pasaulį, nevertą gyventi“ (netrukus patikslinsiu).
Pradėkime nuo reliatyvizmo. Pirmiausia, reliatyvizmas – ne blogio sinonimas ir ne keiksmažodis, o tam tikra galima teorinė laikysena (galinti turėti daug konkretizacijų), tad plūstis vos išgirdus nereikia. Antra, socialinis konstruktyvizmas reliatyvizmo būtinu būdu dar niekaip nenumato, o biologinio seksualinio skirtumo kaip totaliai psichiką determinuojančio metafizinio veiksnio teigimas niekaip nuo reliatyvizmo neapgina: atvirkščiai, jei žmogus viską visada daro ir mąsto tik „kaip vyras“ arba „kaip moteris“, uždarytas savo hormonuose ir gainiojamas reprodukcinės kūno sistemos, tai jis ar ji yra tik vargšas animal irrationale, nepajėgus būti niekuo daugiau nei toji reprodukcinė sistema.
Cituoju: „Faktiškai, būtent iš savo [biologinės] lyties žmogiškasis asmuo gauna charakteristikas, kurios, biologiniame, psichiniame ir dvasiniame lygmenyse, padaro tą asmenį vyru ar moterimi, ir taip labiau nei visa kita sąlygoja jo ar jos brendimo progresą ir vietos susiradimą visuomenėje“.
Jei taip, tai žmogiškas pasaulis yra negrįžtamai padalintas į dvi neredukuojamas viena į kitą stovyklas ar perspektyvas: viskas yra arba „vyrišku požiūriu“, arba „moterišku“ (kurie alternatyvūs, radikaliai skirtingi ir, kaip dokumentas rutiniškai pabrėžinėja, lygūs), bet niekada tiesiog žmogišku, niekada nešališku, niekada universaliu. Kitaip tariant, būtent šioje, katalikiškoje, paradigmoje VISKAS RELIATYVU, priklauso nuo suvokėjo ir kalbėtojo konkrečių duočių ir vietos, iš kurios anas suvokia ir kalba.
Tik, manding, blogai čia ne reliatyvizmas pats, o šis konkretus jo pavidalas, numatantis žmonijos biologizavimą ir padalinimą į du bemaž nesusikalbančius socialinių vaidmenų, laikomų „gamta“, „getus“. Kaip tokia pozicija gina žmogaus orumą ir laisvę? Ogi niekaip. Leisti gyvenimą kartu su kažkuo tik todėl, kad tas kažkas yra kitos lyties ir tinkamas reprodukcijai (ignoruojant subjektyvų prisirišimą) – kraštutinai nežmogiška ir visiškai teisėtai papiktintų bet kurį neandertalietį, netgi, veikiausiai, bet kurį gyvūną.
Galima sutikti, kad nelabai laisve ar individualizmu dvelkia ir šio katalikiško komunikato taikinio – „Queer bendruomenės“ – pusėje, bet ne ji čia svarbu. Mat būtent laisvė ir individualizmas – galop, Renesanso pasaulėžiūra – yra tikrasis komunikato kritikos taikinys, Lyčių teorijos tik paskleidė iliuziją lyg atstovautų Pico della Mirandolą (būtent šiam XV amžiaus autoriui priklauso garsioji „Oratio de hominis dignitate“: prakalba apie žmogaus, kitaip nei gyvūnų, prigimties neapibrėžtumą ir todėl potencialą tapti pačiai savu kūriniu). Nors... kieno akyse paskleidė?
Norėčiau, kad šis katalikiškas nuogąstavimas dėl Renesanso dvasios prezencijos „mūsų visuomenėje“ būtų pagrįstas. Deja, Lyčių teorijos ar LGBT judėjimai jos agentais tikrai nėra.