N.Mačiulis. VAE – neabejotina paskata Lietuvos ekonomikai

Martyno Nagevičiaus straipsnyje matau nemažai klaidingų prielaidų ir pasvarstymų. Štai, pavyzdžiui, klaidinantis teiginys yra tai, kad Lietuva turi perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus. Elektros energijos gamybos savikaina Elektrėnų elektrinėje yra tris kartus didesnė nei atominės elektrinės (siekia 35 centus už kwh). Ši elektrinė šiuo metu gali atlikti tik vieną funkciją – laikinai (ir brangiai) užtikrinti elektros tiekimą jei staiga sutriktų elektros energijos tiekimas iš užsienio valstybių.

Nepagrįstai baiminamasi ir dėl „nepagrįstai didelio“ galios išnaudojamo koeficiento bei galbūt planą viršysiančių investicijų. Galios išnaudojimo koeficientas gali atrodyti didelis vertinant šiandienos regiono gamybinius pajėgumus ir elektros paklausą. Tačiau nuo šio dešimtmečio vidurio įsigalios ES direktyvos, vis labiau apmokestinančios šiluminių elektrinių taršą, todėl jų tiekiama elektros energija brangs, dalis šių elektrinių bus uždaromos (Estijoje, Lenkijoje, kitose ES valstybėse).

Tuo pačiu metu elektros vartojimas sparčiai augs ir iki 2020-ųjų Baltijos šalyse per metus bus suvartojama apie 30 TWh (gamybiniai pajėgumai sieks tik apie 20 TWh). Atsisakyti investicinio projekto tik dėl to, kad „yra rizika, jog kainuos daugiau nei planuojama“, būtų itin neatsakinga. Remiantis tokiu argumentu, būtų galima atsisakyti bet kokių investicijų privačiame ir valstybiniame sektoriuje. Vienas iš investuotojo pasirinkimo kriterijų buvo gebėjimas nevėluojant ir nekeičiant kainos įgyvendinti projektus. Tuo „Hitachi“ ir pasižymėjo praeityje.

Pasvarstymai dėl latvių ir estų pasitraukimo yra spekuliatyvūs. Dar tikrai neaišku, kiek ir kurios valstybės dalyvaus šiame projekte. Abi šios valstybės turi savo argumentų, kurie netinka Lietuvai. Pavyzdžiui, Latvija 55 proc. elektros energijos pagamina hidroelektrinėse dėl vandeningos Dauguvos upės. Estai turi elektros jungtį su Suomija. Ji, beje, beveik trečdalį elektros pagamina atominėse elektrinėse. Importuodamas elektrą iš Suomijos, gali jaustis šiek tiek saugiau, negu būdamas priklausomas nuo vienos bambagyslės iš Rusijos. Be to, Estija šiuo metu pagamina daugiau elektros nei suvartoja, o Latvija pagamina beveik tiek, kiek jai reikia. Tačiau ir Estija, ir Latvija didelę dalį energijos pasigamina šiluminėse elektrinėse, o šių elektrinių tiekiama elektra ateityje tik brangs dėl vis didėsiančio taršos apmokestinimo. Lietuva apie 70 proc. elektros energijos importuoja, todėl jai ekonominė VAE nauda yra itin didelė.

Aš manau, kad teiginys, jog iš Lietuvos ekonomikos bus „atitrauktos jai labai reikalingos milžiniškos lėšos“, yra iš esmės klaidingas. Lietuva, investuodama į projektą 5 milijardus litų, dar apie 10 milijardų pritrauks iš užsienio investuotojų. Be to, iki trečdalio investicijų darbų galės atlikti Lietuvos verslas. Taigi paskata Lietuvos ekonomikai neabejotina. Nereikėtų užmiršti ir to, kad į Lietuvą ateitų pasaulinio masto kompanija, kuri po sėkmingos patirties galėtų nuspręsti ateityje čia plėtoti kitokius, ne tik branduolinės energetikos, projektus (šiuo metu „Hitachi“ neturi atstovybės nei Baltijos, nei Šiaurės šalyse).

Ką per 10 metų gali Lietuva padaryti su tais 5 milijardais litų? Tai, ką darė iki šiol – subsidijuoti energetinių išteklių importą iš Rusijos. Šiuo metu energetinių išteklių importui Lietuva per metus išleidžia 3,5 milijardo litų ir ši suma ateityje tik augs. Iškyla klausimas – kieno interesams atstovauja teigiantys, kad milijardus geriau skirti energetinių išteklių importui, o ne darbo vietas kuriančioms investicijoms, užtikrinsiančioms energetinę nepriklausomybę bei pigesnę elektros energiją?

Autorius yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.