Nacija yra tiek konstruktas, tiek spontaniškas procesas. Žinoma, kai kurie dalykai buvo išrasti, tačiau tai nepaaiškina nei konkrečių nacijų (tautų) susiformavimo, nei nacionalizmo įsigalėjimo. Kaip žymus nacionalizmo tyrinėtojas A. D. Smith sako, nacionalizmas yra ir dar kurį laiką bus socialiai
funkcionalus, politiškai būtinas ir istoriškai įsišaknijęs.
Suprasti skirtumą tarp pilietinio ir etninio nacionalizmo padeda masinės armijos, kaip kariavimo organizavimo būdo, svarbos suvokimas šiai įsigalint XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiuje. Šis veiksnys lėmė didesnę etniškumo politinę svarbą nei ankstesnėse epochose. Etninis valstybės vienalytiškumas stiprino valstybės karinę galią ir tapo reikšmingas vyriausybių išskaičiavimuose.
Žmonėms psichologiškai lengviau rizikuoti gyvybe, kai jie žino, kad likę užnugaryje piliečiai yra (tikrai ar tariamai) jų artimesni ir tolesni bendra kilme susieti giminaičiai. Todėl kurtos ir propaguotos nacionalistinės doktrinos, taip pat imtos vykdyti valstybinio masto indoktrinacijos bei asimiliacijos programos per mokyklą, kariuomenę, bažnyčią.
Bendriems tėvynės, tautiečių vaizdiniams ir etninio bendrumo simboliams propaguoti pasitelkta imitacija, operandiniai ir klasikiniai sąlyginiai refleksai, kuriais etniškumą buvo stengtasi asocijuoti su valstybės interesais.
Kita vertus, masinės armijos reikšmės didėjimas karyboje įgalino prispaustų tautų žmones kolektyviai siekti politinės autonomijos ar valstybinės nepriklausomybės, t. y. savo grupinio statuso pakeitimo valstybės viduje arba tarptautinėje sistemoje.
Žmonės priešinosi ir priešinasi svetimšalių jungui todėl, kad etniškai vienalytėse valstybėse išnaudojimas yra mažesnis, nes valdantieji sluoksniai negali be galo išnaudoti savo etnoso narių, su kuriais juos sieja, tikėtina, vidutiniškai didesnis giminingumas nei su kitataučiais, netiesiogiai neišnaudodami pačių savęs.
Kartu išnaudojimą ne taip skaudžiai išgyvena valdomieji, kadangi vis dėlto „savi“ nusavina išteklius.
Nacionalistinių siekių pasidarė nebeįmanoma ignoruoti: imperijų išlaikymas – per brangus, o nacionaliniai sukilimai jau yra nebe tokie beviltiški. Taip gimsta dvi nacionalizmo ir nacionalistinių judėjimų atmainos: pilietinis-valstybinis ir etninis. Tautų apsisprendimo principas tapo etninio nacionalizmo legitimacija.
Tad pilietinė tautos samprata senosios Europos valstybėse maskavo savo asimiliacines programas, kai dominuojančios etninės grupės primetė savo tapatybę kitiems. Pilietinės tautos sąvokos šerdyje taip pat slepiasi dominuojančios grupės etninė tautos samprata. Geriausias tinkantis pavyzdys – Prancūzija.
Prancūzų pilietinės tautos tapatybės branduolį sudaro ištikimybė Prancūzijos revoliucijos respublikoniškiems idealams, pasaulietiškumas bei prancūzų kalba. Prancūzijos
revoliucijos ideologijoje ir praktikoje pilietybė buvo svarbiausias dalykas. Prancūzijos revoliucija, iškeldama vienos ir nedalomos tautos, sudarytos iš teisiškai lygių individų, turinčių tiesioginį ryšį su valstybe, idealą, reikšmingai prisidėjo prie nacionalinės valstybės kūrimo.
Dar 1790 metais abato Gregorio atlikti tyrimai parodė, kad tuo metu trys ketvirtadaliai Prancūzijos gyventojų mokėjo prancūzų kalbą, tačiau tik viena dešimtoji prancūziškai kalbėjo idealiai. Netgi 1863 metais, pagal oficialius duomenis, maždaug ketvirtadalis Prancūzijos gyventojų nekalbėjo prancūziškai.
Trečiosios respublikos gyvavimo laikotarpis buvo lemiamas, galutinai asimiliuojant mažumas. XIX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą buvo įvestas visuotinis
privalomas pradinis švietimas, o 1914 metais pradinėse mokyklose – privalomas standartinis prancūzų kalbos mokymas. To paties buvo reikalaujama ir kitose valstybinėse įstaigose.
Civilinis ir karinis (berniukams) mokymas pakeitė religinį švietimą. Vėliavos, „Marselietės“ ir Bastilijos paėmimo dienos simbolika padėjo tvirtinti prancūzų piliečių tautos identitetą. Moterims balsavimo teisė buvo suteikta tik 1945 metais. Pradėjus tiesti geležinkelius, naujus kelius, atsiradus
naujoms komunikacijos priemonėms, Prancūzijos rajonai pasidarė mažiau izoliuoti, patobulėjo ir kaimo gyventojų prancūzų kalba. XIX–XX amžiuje Prancūzijos valstybė asimiliacija pasiekė savo tikslų, išskyrus imigrantų musulmonų atžvilgiu.
Musulmonų integracija – nesėkminga dėl kultūrinio ir fenotipinio skirtingumo bei etninių getų susikūrimo. Pagal 2008-2009 m. atliktos skaitlingos apklausos (22 000 respondentų) duomenis, pusė imigrantų, turinčių Prancūzijos pilietybę, ir ketvirtadalis jų palikuonių jautė, kad prancūzai jų nelaiko prancūzais dėl kalbos (akcento), odos spalvos, pavardės ir kitų faktorių.
Iš tiesų, paskiri individai kartais renkasi etnines ir tautines tapatybes, bet dauguma ne. Pirmieji yra išimtys, susiklosčius tinkamoms sąlygoms. Paprastai žmonės gimsta etninėse grupėse ir vėliau (iki paauglystės) jie turi patvirtinti savo tapatybę arba ją atmesti ir pakeisti kita, t. y. asimiliuotis (jei turi pasirinkimo galimybę).
Asimiliacijos rezultatas priklauso nuo dviejų priešpriešinių tendencijų: individų etniškai įcentrinio polinkio remti ir mėgti tuos, su kuriais sieja tariamai bendra kilmė, ir etnoišcentrinės tendencijos gerinti savo gyvenimo perspektyvas kitais būdais, galiausiai vedančiais į akultūraciją ir asimiliaciją.
Paprastai, asmenys renkasi kitą nei savo etninę tapatybę (asimiliuojasi), kai priklauso politiškai ar (ir) ekonomiškai subordinuotoms etninėms grupėms, ir kai dominuojanti grupė leidžia asimiliaciją. Valdančiosios mažumos asimiliuojasi, kai nesugeba išlaikyti savo dominavimo.
Dominuojančios daugumos vyriausybės leidžia asimiliaciją, kai mažumos egzistavimas graso valstybės saugumui ar efektyviam administravimui. Bet abi puses gali vilioti suvienyto junginio dydžio teikiamos fizinės apsaugos garantijos bendro pavojaus akivaizdoje ir naujos ekonominės galimybės. Juk dažnai grupės nariai patiria panašų likimą karo metu ar priešiškų etninių grupių apsuptyje.
Iš principo, etninės socializacijos procesus galima kryptingai kontroliuoti. Politiniai veikėjai (elitas, partijos, biurokratija ir kiti) gali manipuliuoti giminystės simboliais, kad pasiektų piliečių klusnumą, ištikimybę ir pasiaukojimą.
Politiniai veikėjai gali sąmoningai panaudoti įgimtas žmonių savybes. Kaip jau buvo minėta, XIX–XX amžiais valstybės kūrė ir propagavo nacionalistines doktrinas, vykdė valstybinio masto indoktrinacines ir asimiliacines programas per mokyklą, kariuomenę ir bažnyčią. Bendros tėvynės, standartizuotų tautiečių vaizdinių ir bendros kilmės mitų ir simbolių propaganda, kurių dėka etniškumą buvo stengiamasi sieti su valstybės interesais, tapo įprastine valstybių legitimacinės veiklos dalimi.
Iš tiesų, labai įdomūs ir sudėtingi etniniai procesai vyko buvusios LDK žemėse. Po 1863 metų sukilimo veikiant politinėms carinės priespaudos aplinkybėms, ne tik sustiprėjo lietuvių tautinis atgimimas, kurio neišvengiami palydovai buvo lietuvių rusinimas ir lenkinimas, bet ir lietuvių lenkakalbės bajorijos tradicinio identitetogente Lituanus, natione Polonus skilimas XIX amžiaus antrojoje pusėje.
Ši tapatybė susikaidė į tris tapatybes – senųjų lietuvių (starolitwini), kraštiečių (krajowcy) ir paribio lenkų (kresowcy). Tradicinei bajorų, tokių kaip Kirkoras, Kraševskis, Syrokomlė ar Chodzko, tapatybei buvo būdingi pilietiniai (unijos su Lenkija) ir kultūriniai bendrumo su lenkais elementai, tuo pat metu suvokiant skirtingą savo kilmę nuo „karūnos“ lenkų (lenk. koroniarzy) ir sentimentus LDK kraštui, istorijai, gamtai, žmonėms.
XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje dalis bajorijos išlaikė tradicinį dvigubą identitą: dvikalbystę, katalikiškumą, unijos ir pagarbos lenkų kultūrai tradicijas, bendros istorijos, kilmės pojūtį su lietuvių liaudimi ir meilę LDK kraštui. Dažnai tokios tapatybės publicistams ir politikams, kaip L. Domeyko, B. Jeloweckis, M. Rymkiewiczius, R. Skirmuntas ar K. Skirmuntt, buvo prilipinama „senųjų lietuvių“ etiketė.
Visiškai priešingas lenkiškumo supratimas buvo būdingas endekų (tautinės demokratijos stovykla) atstovams Lietuvoje (J. Obstas, J. Hlasko, W. Studnickis, L. Czarkowskis, G. Brzowskis, M. Wankowiczius). Jų raštuose atsispindi visiškai kitokia kilmės ir tėvynės samprata. Pirmiausiai, jie aiškiai save skyrė nuo lietuvių ir baltarusių, įvardydami pastaruosius kaip atskiras etnines grupes. Save vadino pakraščių lenkais, palikuonimis lenkų, migravusių ankstesniais amžiais. Jiems tėvynė buvo Lenkija, o Vilnija tik gimtinė, neatskirama Lenkijos dalis, panašiai kaip Mozūrija ar Silezija. Jie suvokė save kaip lenkų subetnosą.
Trečiasis lenkakalbių tapatybės tipas buvo būdingas vadinamiesiems kraštiečiams (M. Rėmeris, L. Abramowiczius, T. Wroblewskis, Krzyzanowskis). Nors kitų politinių pažiūrų lenkakalbiai politiniai veikėjai, kaip G. Narutowiczius, ar publicistai, kaip A. Rondomanskis ir S. Meysztowiczius, taip pat išreiškė panašią tapatybę. Skirtingai nuo paribio lenkų, jie išlaikė skirtingumo jausmą nuo „karūnos“, tačiau tuo pat metu nesitapatino su lietuviais kaip „senieji lietuviai“. Dažniausiai save vadino lietuviais-lenkais (litwino–polacy), arba tuteišiais.
Lietuvos lenkus jie suvokė kaip atskirą bendruomenę, besiskiriančią savo kilme, psichologine sankloda ir kultūra. Galima būtų šios tapatybės bruožus interpretuoti kaip naujos etninės grupės atsiradimo požymius. Šis procesas buvo sustabdytas dėl Lietuvos-Lenkijos konflikto ir Vilnijos okupacijos. Tad LDK bajorų tapatybės dezintegracija buvo trejopas procesas – ir etninė segmentacija (senieji lietuviai), ir asimiliacija (paribio lenkai), ir net etnogenezės pradžia (kraštiečiai).
Lietuviai XIX amžiuje nesirinko tarp pilietinės ar etninės tapatybės – jie tiesiog priešinosi polonizacijai ir rusifikacijai. Jie puoselėjo lietuvišką tapatybę remdamiesi „Aušra“ ir „Varpu“. O I pasaulinio karo metu susidarius palankioms politinėms aplinkybėms, valstybiškai atsiskyrė tiek nuo Rusijos imperijos, tiek nuo Vokietijos reicho, tiek nuo naujosios Lenkijos. Štai ir viskas.
Todėl atsakant į profesoriaus E. Nekrašo klausimą, kodėl reikėtų vadovautis XXI amžiuje Lietuvoje viešpataujančia etninės tautos samprata, atsakymas būtų toks: galima bandyti nesivadovauti, bet ji tiesiog yra, nes tokia intersubjektyvi realybė, kad ir kaip ji kam nors nepatiktų.
Todėl, nors ir kitas etnines grupes Lietuvoje „pripažinę <...> lietuviais, atgausime tai, ką visai be reikalo dažnai atiduodame kitiems – ne tik 16, be Mindaugo, karūnuotų lietuvių valdovų, bet ir ne mažiau Lietuvoje gimusių, augusių ir save lietuviais laikiusių iškilių vyrų ir moterų – ne tik Adomą Mickevičių, bet ir Žaką Lipšicą su Emanueliu Levinu ir Česlovu Milošu“, kartu rizikuojame prarasti daugumos kitų Lietuvos tautų pagarbą bei lojalumą (ir, tikriausiai, gausime kaltinimus etnine asimiliacija), nes tapatybė yra dualistinis reiškinys – ne tik kuo pats save laikai, bet ir kuo tave laiko kiti, ir atvirkščiai.