Oficialus šio formato tikslas yra siekis gilinti bendraeuropinę integraciją – skatinti ekonomikos augimą ir gerovę regione. Tačiau viešajame diskurse galime aptikti daug geopolitinių šio formato kūrimo ir stiprinimo motyvų.
Prieš ketverius metus Dubrovnike šį formatą inicijavo 12 valstybių: Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Čekija, Slovakija, Vengrija, Austrija, Slovėnija, Kroatija, Rumunija ir Bulgarija. „Trijų jūrų“ pavadinimas pasirinktas prisiminus tarpukaryje J. Pilsudskio sugalvotą ir plėtotą „Tarpjūrio“ geopolitinio bloko idėją.
Istoriškai 3SI iniciatyvos šalis jungia ne tik komunistinė praeitis, bet daug gilesni istoriniai bei kultūriniai saitai. Šio formato branduolį sudaro iš Austrijos-Vengrijos imperijos ir Abiejų Tautų Respublikos palikimo susikūrusios valstybės, kurios iš esmės sudaro vieną iš Europos geopolitinių subregionų – Vidurio Europą – erdvę tarp Vakarų Europos ir Rusijos.
Nors šis subregionas vienu ar kitu pavidalu egzistavo dar nuo viduramžių, tačiau dabartinius kontūrus įgavo po Antrojo pasaulinio karo, kai Vidurio Europoje įtaką pasidalijo Vakarai ir SSRS.
Istoriškai šiam subregionui būdingos pastangos vienytis politiškai, stengiantis atlaikyti tiek Rytų, tiek Vakarų spaudimą. Tačiau išorinės jėgos ir vidinės traukos silpnumas čia, kaip ir Baltijos valstybėse, lėmė, kad subregione nepavyko sukurti savarankiško geopolitinio organizuoto darinio.
Ir šiandien šis projektas yra ne tik ekonominis, bet ir geopolitnis: Lenkijos dešiniųjų politikai, apžvalgininkai ir analitikai pasisako gana proamerikietiškai, kiti dar ir prieš ES ir Vokietiją. Tai tarsi demonstruoja dabartinio Lenkijos valdančio elito užmojį politiškai suburti Rytų ir Vidurio Europą, kaip atsvarą ir Rusijai, ir jos interesus „suprantančiai“ Vakarų Europos daliai. Taip pat 3SI būtų barjeras Kinijos skverbimuisi į Europą. Ši perspektyva itin svarbi amerikiečiams.
Todėl JAV demonstruoja didelį susidomėjimą šia iniciatyva. JAV palaikymas reiškiasi aukščiausiu politiniu ir diplomatiniu lygmeniu – D. Trumpo administracija ir Kongresas remia „Trijų jūrų“ iniciatyvą. JAV yra 3SI partnerė, planuoja paremti 3SI finansinėmis injekcijomis ir bendrai finansuojamais projektais. 2020 m. vasario mėnesį JAV paskelbė skirianti 1 mlrd. JAV dolerių 3SI valstybių energetiniam saugumui didinti ir ekonomikos augimui skatinti.
3SI iniciatyva Jungtinėms Amerikos Valstijoms yra ne tik Rusijos ir Kinijos sulaikymo strategijos instrumentas, bet ir JAV ekonominės darbotvarkės dalis. JAV yra suinteresuota naujomis rinkomis savų energetinių resursų eksportui. Kartu būtų ribojama Rusijos įtaka energetinio saugumo ir ekonomikos srityse.
3SI yra reikšminga ir NATO, nes apima tam tikrus infrastruktūros projektus („Rail Baltica“ geležinkelis, „Via Carpathia“ regioninė magistralė, Lenkijos oro uosto projektas „Solidarity Transport Hub“), kurie stiprina NATO pajėgumus karinės logistikos srityje.
Vokietija ir Prancūzija 3SI iš pradžių vertino kaip iniciatyvą, didinančią Europos Sąjungos fragmentaciją bei JAV įtaką Vidurio ir Rytų Europoje. Atitinkamai ir Europos Komisija vertino šią iniciatyvą atsargiai. Tačiau 2018 metais Komisija pripažino energetikos ir transporto sąsajų tarp Šiaurės ir Pietų svarbą ir numatė tikslingą finansavimą. Taip pat Vokietija, norėdama pakreipti 3SI sau priimtina linkme ir harmonizuoti ją su bendraeuropiniais tikslais, išreiškė norą tapti 3SI nare.
JAV ir 3SI iniciatyvos narės tikisi, kad veržlus 3SI regiono šalių ekonominis vystymasis veiksmingiau užtikrins šių šalių ir saugumo interesus. Tikimasi, kad didesnis prekybos ir paslaugų suaktyvinimas tarp formato šalių ir su kaimyninėmis valstybėmis sukurs didesnį šio regiono konkurencingumą, didesnį investuotojų susidomėjimą. Nes lyginant su Vakarų Europos šalimis, 3SI šalių vidutiniai ekonomikos augimo tempai daugelį metų yra aukštesni.
Taip pat Rytų ir Vidurio Europai, kaip ir visam Europos žemynui, reikia daugiau šiaurės-pietų energetikos ir transporto jungčių, kad būtų baigta kurti vidaus rinka. Energetika yra ne tik strateginė ekonomikos plėtros, bet ir saugumo problema. Todėl 3SI šalių noras kurti gerai veikiančią energijos rinką, sudarančią galimybes ir laisvę rinktis tiekėjus, užtikrins geresnį regiono aprūpinimą energijos ištekliais ir taip padidins energetinį saugumą.
Kita svarbi infrastruktūros plėtros sritis regione yra skaitmeninės komunikacinės technologijos. Jų plėtra reikalauja nemažai investicijų ir apima intelektualių, duomenų mainų sprendimų kūrimą ir efektyvesnį informacijos naudojimą.
3SI regionas dar žymiai atsilieka pagal ekonominio išsivystymo lygį nuo turtingiausių ES branduolio valstybių. Nors regione gyvena 24,5 proc. ES (be JK) gyventojų, jo nominalusis BVP sudaro tik 13,4 proc. nuo viso ES BVP (10,6 proc. jei neskaičiuojame Austrijos). Šis atotrūkis nuo 2008 m. tik nežymiai sumažėjo (tais metais regiono dalis bendrame ES BVP siekė 12,1 proc.). BVP, tenkančio vienam gyventojui, santykis su ES vidurkiu vis dar yra pakankamai nedidelis, nors ir žymiai išaugo per pastaruosius 10 metų.
Vis dėlto nereikia nuvertinti 3SI ekonominio svorio. Pagal savo BVP (1,9 trln. eurų) regionas prilygsta Italijai ir žymiai viršija Rusijos BVP (apie 1,5 trln. eurų). Regiono eksporto apimtys beveik tris kartus viršija Rusijos eksporto apimtis. Todėl 3SI iniciatyva kartu su kitomis finansinės paramos priemonėmis (visų pirma iš ES biudžeto) yra matoma kaip galimybė mažinti šį atotrūkį.
Istorinės aplinkybės lėmė, kad regione trūksta tarpusavio energetinių jungčių. Dauguma esamų dujotiekių buvo skirti tranzitui tarp Rusijos ir Vakarų Europos.
Taip pat galima pastebėti, kad dauguma 3SI valstybių iki šiol yra labai priklausomos nuo dujų tiekimo iš Rusijos (Rusijos dalis importe – daugiau nei 50 proc., o daugumoje atvejų yra tarp 75 ir 100 proc.).
Sėkmingai diversifikacijai reikalingi tiek nauji LNG terminalai, tiek ir jungtys tarp regiono valstybių, užtikrinančios bendros dujų rinkos funkcionavimą (ir lankstumą).
LNG terminalų ir dujų jungčių statyba pilnai atitinka JAV interesus, kuri siekia tiek sukurti rinką savo suskystintų dujų eksportui, tiek ir sumažinti regiono priklausomybę nuo tiekimo iš Rusijos. JAV galimą savo 1 mlrd. JAV dolerių kontribuciją į 3SI fondą planuoja investuoti išimtinai į energetinius projektus.
Regionui taip pat akivaizdžiai trūksta šiaurė-pietūs krypčių transporto jungčių. Iki šiol didžiausias dėmesys buvo skiriamas transporto jungtims su Vakarų Europa (ir kai kuriais atvejais su Rusija ir Ukraina). Tai lemia, kad kelionės ir krovinių pervežimai regione trunka 1,5 kartus ilgiau nei Vakarų Europoje. Kita vertus, ekonominiai ryšiai tarp regiono valstybių šiuo metu yra pakankamai silpni (išimtis – kaimyninės valstybės). Pavyzdžiui, Lenkijos eksportas į Vokietiją yra žymiai didesnis nei į visas 3SI regiono valstybes.
Taigi, idealiu atveju papildoma infrastruktūra sukurtų paskatas šių horizontalių ryšių intensyvėjimui. Išplėtota transporto infrastruktūra leistų užtikrinti ir greitesnę karinę logistiką.
Lenkijos konsultacinės kompanijos „Spotdata“ 2019 m. atlikta studija rodo, kad 3SI regionui iki 2030 m. reikės 1,1 trln. eurų investicijų į infrastruktūrą. Turint omenyje, kad ES parama minėtu laikotarpiu tik mažės, valstybės susidurs su būtinybe rasti šių investicijų finansavimo šaltinius. Transporto sektoriui reikės 290 mlrd. eurų, energetikos – 87 mlrd., skaitmenizacijai – 160 mlrd. eurų. Akivaizdu, kad net jei ir pavyktų pritraukti į 3SI fondą 5 mlrd. eurų, jis galėtų finansuoti tik mažą dalį šių išlaidų.
Apžvelgus 3SI siūlomų 48 projektų sąrašą, galima aiškiai pastebėti, kad dauguma jų yra tiesiog projektai, kuriuos valstybės apskritai norėtų įgyvendinti ir bando gauti jiems finansavimą iš įvairių šaltinių (įskaitant ES lėšas). Dalis projektų apskritai menkai ekonomiškai pagrįsti ir vargu, ar galėtų uždirbti lėšas bent savo išlaikymui, jau nekalbant apie atsiperkamumą ar galimybes mokėti tikrai aukštas palūkanas 3SI fondui. Kai kurie Lietuvos pateikti projektai jau turi finansavimo šaltinius. Pavyzdžiui, LNG laivo išpirkimas, Elektros tinklų sinchronizacija, „Rail Baltica“.
Lietuvai svarbu nevertinti projektų iš siauros ekonominio atsiperkamumo pozicijos. Akivaizdu, kad dauguma infrastruktūrinių projektų vargu, ar gali užtikrinti aukštus atsiperkamumo rodiklius, tačiau reikėtų prioritetą skirti projektams, kurie gali pagerinti karinio mobilumo infrastruktūrą – t.y. greitam NATO pajėgų perkėlimui tiek iš Vakarų Europos ir JAV, tiek ir 3SI regiono viduje. Lietuvai būtų prasmingas dalyvavimas projektuose, kuriuose būtų kuriama bendra saugi skaitmeninė infrastruktūra (5G technologijų pagrindu, be Kinijos technologijų).
Tačiau kol kas 3SI formato teisinis reguliavimas ir valdymo struktūra yra nepakankamai formalizuoti. Pagrindiniai dokumentai – kasmetinių susitikimų metu skelbiamos bendros deklaracijos. Aiškiau reguliuojamas yra tik būsimojo 3SI fondo valdymas ir veikimas. Tokia neformalizuota struktūra yra patogi, kadangi tinka visoms 12 iniciatyvos valstybių iš esmės per daug iš jų nereikalaudama. Tačiau jei ir toliau taip tęsis, 3SI formatas išliks vienu iš daugelio regioninių diskusinių formatų be realių ambicijų ir įtakos.
Siekiant suvokti 3SI projekto ateitį ir Lietuvos vietą jame, būtina atsakyti į konceptualius klausimus. Kokia yra šio formato tapatybė ir tikslas? Gal dalyvaujančios valstybės mano, kad tai turi būti tik ekonominio bendradarbiavimo projektų jungimas, paremtas siekiu pritraukti JAV bei ES paramą įvairiems infrastruktūriniams, skaitmenizacijos ir kitiems projektams?
Ar tai valstybių, kurias, visų pirma, vienija bendri užsienio ir nacionalinio saugumo politikos prioritetai, bendruomenė? Bendruomenė, kurią sieja stiprus transatlantinis ryšys, siekis sulaikyti Kinijos ir Rusijos ekspansiją, vengiant tapti šių tarptautinių veikėjų forpostu ES, ir siekis išlikti stabilumo zona bendros pasaulinės saugumo situacijos degradacijos fone?
Regiono stabilumui labai svarbu būtų pramonės stiprinimas. Globalios ekonominės tendencijos povirusiniame kontekste tam palankios, jei būtų jomis kryptingai pasinaudota. Globaliai vyksta keletas svarbių ekonominių procesų: grįžtama prie siekio (at)kurti savo gamybos, technologinius pajėgumus, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo Kinijos ir kitų logistiškai nutolusių šalių, gamybos pajėgumai susigrąžinami ir iškeliami iš Kinijos. Transporto, energetikos ir saugios skaitmeninės ryšių infrastruktūros sukūrimas 3SI sudarytų prielaidas regiono sparčiai reindustrializacijai.
Manome, kad svarbu, jog 3SI būtų pirmiausia geopolitinis formatas su veiksminga ekonomine dedamąja. Prasminga rinktis dvigubos paskirties projektus (transporto projektai, kurie stiprintų karinį mobilumą, bendri mokslinių tyrimų projektai, kurie stiprintų ir regiono valstybių gynybos pramonę, kibernetinio saugumo pajėgumus ir t.t.).
Siekiant efektyvaus projekto tikslų pasiekimo, yra būtina, kad 3SI veiktų panašiai tarptautinę padėtį vertinančios ir projekto paskirtį suvokiančios narės, kad būtų išvengta dirbtinių konfliktų ir susipriešinimų, paraližuojančių formato projektų įgyvendinimą. Deranti vertybinė ir geopolitinė formato šalių orientacija yra pamatinė jo sėkmės sąlyga, užtikrinanti, kad 3SI netaptų eiliniu biurokratiniu, kitus panašius susibūrimus dubliuojančiu regioniniu dariniu.