Kalbos – arba dažnai vaizdo įrašo ar kalbų ištraukos – internete peržiūrimos daugybę milijonų kartų. Kalba dar nebuvo tokia įtakinga, mat televizija ir internetas vyrauja kaip niekada, o štai „senoji“ žiniasklaida – ypač laikraščiai ir patikimiausi naujienų kanalai – pavojingai nyksta. Kol kas visa tuo geriausiai pasinaudoja autokratai ir populistai, apeidami tradicinę žiniasklaidą ir kreipdamiesi tiesiogiai į „liaudį“.
Ką tik pasirodžiusi istoriko, rašytojo Simono Sebago Montefiore knyga „Istorijos balsai“ kaip niekad aktuali. Joje – žymiausių politikų, visuomenės veikėjų, valstybių vadovų, karalių, imperatorių, popiežių ir prezidentų kalbos, vienu ar kitu laikotarpiu stipriai paveikusios istorijos eigą. Kaskart prie kalbos pateikiamas ir glaustas istorinis kontekstas.
Daugelis šių kalbų, net jei buvo sakytos prieš daugelį amžių, aktualios ir šiandien: populizmo, „Brexito“ ir trampizmo laikais, kai plačiai plinta nepasitenkinimas ir pasipiktinimas tradiciniais parlamentais ir profesionaliais politikais, nuožmus Cromwellio išpuolis prieš parlamento narius skamba mums labai pažįstamai – jam juk atrodė, kad „nusausina pelkę“.
Kraugeriški lyderiai, tokie kaip Robespierre’as, Leninas ir Hitleris, stebėtinai atvirai kalbėdavo apie savo ketinimus, bet klausytojai, užuot juos smerkę, nekreipdavo dėmesio arba menkindavo jų teiginius, pasidavę nepagrįstoms iliuzijoms, arba pražūtingai tų žmonių neįvertino. Smurto žodžiai ir idėjos padėjo XX a. paversti kruviniausiu šimtmečiu. Gyvendami populizmo, rasizmo, antisemitizmo ir sąmokslo teorijų amžiuje apie politikus privalome spręsti pagal jų žodžius.
Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų iš S. S. Montefiore knygos „Istorijos balsai“:
ADOLFAS HITLERIS. Aš vadovauju stipriausiai armijai pasaulyje
1941 m. gruodžio 11 d. pasakytos kalbos fragmentai.
Deputatai, vokiečių Reichstago vyrai!
<...> 1940 m. sausį britų ministrui pirmininkui ir klikai, kuri jį palaiko ir jam vadovauja, iš naujo atmetus mano pateiktus taikos pasiūlymus, tapo aišku, kad šį karą – neatsižvelgiant į sveiką protą ir be jokios būtinybės – teks kariauti iki galo. Jūs, seni mano partijos bičiuliai, mane pažįstate: jūs žinote, kad visada esu prieš pusėtinas priemones arba neryžtingus sprendimus. Jeigu tokia Apvaizdos valia, kad vokiečių tauta negali išvengti šių kautynių, esu dėkingas, kad ji man patikėjo vadovauti šioje istorinėje kovoje, kuri kitus 500 ar 1000 metų bus laikoma lemiama ne tik vokiečių, bet visos Europos ir net viso pasaulio istorijoje.<...>
<...> Uralas nėra mūsų žemyno siena, veikiau amžinoji riba, skirianti vakarietiško ir rytietiško gyvenimo sampratas. Buvo metas, kai Europa buvo graikų sala, į kurią skverbėsi gentys iš šiaurės, siekdamos uždegti deglą, kuris nuo tada palengva, bet nesustabdomai nušvietė žmogaus pasaulį. Tie graikai atrėmė užkariautojų persų invaziją ir apgynė ne tik tėvynę Graikiją, bet ir pačią idėją, kurią dabar vadiname Europa. Paskui Europos idėja persikėlė iš Graikijos į Romą.
Romėnų mąstymo būdas ir valstybės valdymas susiliejo su graikų dvasia ir kultūra. Buvo sukurta imperija, kuriai iki pat šios dienos savo reikšme ir kūrybine galia niekas neprilygo, o juo labiau nepranoko. Tačiau kai romėnų legionai gynė Romą nuo Afrikos Kartaginos antpuolių ir galiausiai pasiekė pergalę, jie grūmėsi ne tik už Romą, bet už to meto Europą, už graikų–romėnų pasaulį.
Kitas antpuolis prieš šią naujakurę europiečių kultūrą atėjo iš tolimųjų Rytų. Siaubingas srautas barbariškų, nekultūringų ordų plūstelėjo iš Azijos vidurio į Europos žemyno gilumą, degindamas, griaudamas ir žudydamas tarsi tikras Viešpaties rimbas. Katalonijos mūšio laukuose susiformavo Vakarai.
Ant Romos griuvėsių buvo pastatyti Vakarai, ir ginti juos buvo ne tik romėnų, bet ir pirmiausia teutonų [germanų tautų] reikalas. Kitais amžiais Vakarai, apšviesti graikų kultūros, sukūrė Romos imperiją ir kolonizuoti teutonų galėjo pasivadinti Europa. Ar vokiečių imperatorius atrėmė Rytų antpuolį Lecho laukuose, ar Afrika po ilgos kovos buvo išstumta iš Ispanijos – visa tai irgi buvo grumtynės už besivystančią Europą ir prieš visiškai svetimą išorinį pasaulį. Kadaise Roma atliko savo pareigą kūrybiškai gindama šį žemyną, taip dabar ją ginti imasi teutonai. <...>
Tad ne Anglija atnešė kultūrą į šį žemyną, o vokiečių nacijos anglosaksų ir normanų atšakos, kurios persikėlė iš mūsų žemyno į Britanijos salą ir leido jai vystytis, ir tai tikrai unikalu istorijoje. Lygiai taip pat ne Amerika atrado Europą, o priešingai. Ir viskas, ko Amerika nepasiėmė iš Europos, šiai su žydais susimaišiusiai rasei atrodo verta susižavėjimo; o Europa mato čia kultūrinio nuosmukio ženklą. <...>
WINSTONAS CHURCHILLIS. Negaliu pažadėti nieko kito – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą
Didžiosios Britanijos premjero 1940 m. gegužės 13 d. pasakytos kalbos fragmentas.
Praėjusio penktadienio vakarą gavau Jo Didenybės pavedimą suformuoti naują vyriausybę. Parlamento ir tautos išreikšta valia akivaizdžiai byloja, kad ji turi būti formuojama kuo platesniu pagrindu, įtraukiant visas partijas. <...> Svarbiausią šios užduoties dalį aš jau įvykdžiau.
Pakartosiu Rūmams tą patį, ką jau sakiau naujosios vyriausybės ministrams: negaliu pažadėti nieko – tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą. Mūsų laukia itin sunkus išbandymas. Mūsų laukia ilgi mėnesiai kovos ir kančių.
Klausiate, kokia bus mūsų politika? Atsakau – kariauti sausumoje, jūroje ir ore. Kariauti sutelkus visą mums Dievo suteiktą galią ir stiprybę, kariauti prieš siaubingą tironiją, už kurią baisesnės nerasime net tamsiausiuose ir liūdniausiuose žmonijos nusikaltimų istorijos puslapiuose. Štai kokia mūsų politika.
MALALA YOUSAFZAI. Vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį
Pakistano aktyvistės už švietimą ir lygias teises 2013 liepos 12 d. pasakytos kalbos fragmentas.
Taigi čia stoviu aš, viena mergina iš daugelio.
Aš kalbu ne savo, o visų mergaičių ir berniukų vardu.
Aš pakeliu balsą – ne tiek, kad šaukčiau, bet tiek, kad būtų išgirsti tie, kurie balso neturi.
Kurie kovojo už savo teises.
Už savo teisę gyventi taikoje.
Už oraus elgesio su jais teisę. Už teisę turėti vienodas galimybes.
Už teisę gauti išsilavinimą.
<...> Nejaučiu neapykantos į mane šovusiam talibui. Net jeigu dabar turėčiau šautuvą rankoje, o jis stovėtų priešais, nešaučiau. Tik užuojautą, kurios išmokau iš gailestingojo pranašo Mahometo, Jėzaus Kristaus ir Viešpaties Budos. Tai pokyčių paveldas, man atitekęs iš Martino Lutherio Kingo, Nelsono Mandelos ir Muhammado Ali Jinnahos. Tai nesipriešinimo smurtu filosofija, kurios išmokau iš Gandhi Ji, Bacha Khano ir motinos Teresės. Ir tai atlaidumas, kurio išmokau iš savo motinos ir tėvo. Štai, ką man sako siela: su taika ir meile žvelk į kiekvieną.
Išmintis, sakanti, kad „plunksna galingesnė už kardą“, yra tiesa. Ekstremistai bijo knygų ir rašiklių. Švietimo galia juos baugina. <...> Todėl visame pasaulyje stokime į kovą prieš neraštingumą, skurdą ir terorizmą, ir pasiimkime savo knygas su rašikliais. Tai patys galingiausi ginklai.
Vienas vaikas, vienas mokytojas, vienas rašiklis ir viena knyga gali pakeisti pasaulį. Švietimas yra vienintelis sprendimas.
DONALDAS TRUMPAS. Padarykime Ameriką vėl didžia
2015 m. birželio 1 d. kandidato į JAV prezidentus pasakytos kalbos fragmentai.
Mūsų šalį ištiko rimta bėda. Mes nebepatiriame pergalių. Mes patirdavome pergales, bet nebepatiriame. Kada kas nors iš mūsų paskutinį kartą matė, pavyzdžiui, kaip mes įveikiam Kiniją prekybos sandėryje? Jie žudo mus. O aš visada įveikiu Kiniją. Visada.
Kada mes kur nors įveikėme Japoniją? Jie siunčia mums milijonus savo automobilių, o ką darome mes? Kada paskutinį kartą matėte Chevrolet Tokijuje? Žmonės, jų ten nėra. Jie nuolatos mus įveikia.
Kada mes įveikėme meksikiečius prie sienų? Jie juokiasi iš mūsų, iš mūsų kvailumo. Ir dabar jie įveikia mus ekonomiškai. Jie nėra mūsų draugai, patikėkite. Bet jie žudo mus ekonomiškai.
Jungtinės Valstijos tapo visų svetimų problemų sąvartynu.
NIKOLAJUS JEŽOVAS. Nušaukite mane tyliai
Žinodamas, kad bus nuteistas mirti, Stalino pakalikas teisme perskaitė negailestingą išpažintį.1940 m. vasario 3 d. kalbos fragmentai.
Ilgai galvojau, kaip aš eisiu į teismą, kaip elgsiuosi jo metu, ir priėjau prie minties, kad vienintelė galimybė kabintis gyvenimo – viską sąžiningai ir atvirai papasakoti. <...> Per dvidešimt penkerius savo partinio gyvenimo metus aš sąžiningai kovojau su priešais ir juos naikinau. <...> Aš išvaliau 14 000 čekistų. Bet didžiausia mano kaltė ta, kad išvaliau jų per mažai. Mano darbas buvo toks. Aš liepdavau vieno ar kito skyriaus viršininkui atlikti suimtojo apklausą ir kartu galvodavau: tu šiandien apklausi jį, o rytoj aš suimsiu tave. Aplink mane buvo liaudies priešai, mano priešai. Aš čekistus valiau visur.
Aš kaltinamas moraliniu ydingumu asmeniniame gyvenime. Bet kur faktai? Aš dvidešimt penkerius metus stoviu partijos akivaizdoje. Per tuos dvidešimt penkerius metus visi mane matė, mylėjo už kuklumą, sąžiningumą. Neneigiu, kad girtuokliavau, bet ir dirbau kaip jautis. Kur aš sugedęs?
Prašau perduoti Stalinui, kad visa tai, kas nutiko man, yra tiesiog aplinkybių sutapimas ir neatmestina tikimybė, jog prikišo rankas ir priešai, kuriuos pražiūrėjau. Perduokite Stalinui, kad aš mirsiu su jo vardu lūpose.
BORISAS JELCINAS. Mes visi esame kalti
Fragmentai iš Rusijos prezidento kalbos pasakytos perlaidojant caro Nikolajaus II ir jo šeimos palaikus 1998 m. liepos 18 d.
Tai istorinė diena Rusijai. Praėjo aštuoniasdešimt metų nuo to laiko, kai buvo nužudytas paskutinis Rusijos imperatorius ir jo šeima. Mes ilgai tylėjome apie šį baisingą nusikaltimą. Privalome pasakyti tiesą: Jekaterinburgo skerdynės yra vienas gėdingiausių epizodų mūsų istorijoje.
Daugelis šlovingų Rusijos istorijos puslapių susiję su Romanovais. Bet su šiuo vardu susijusios ir karčiausios pamokos: bet koks bandymas smurtu keisti gyvenimą yra pasmerktas nesėkmei.
Mes privalome užbaigti šį šimtmetį, kuris buvo kraujo ir prievartos amžius Rusijoje, atgailaudami ir taikiai, kad ir kokios būtų politinės pažiūros, etninės ar religinės priklausomybės. Tai mūsų istorinė galimybė. Trečio tūkstantmečio išvakarėse mes privalome tai padaryti tiek dėl savęs, tiek dėl ateinančių kartų.
ELIE’S WIESELIS. Abejingumo pavojai
Holokaustą išgyvenusio rumunų kilmės amerikiečių rašytojo 1999 m. balandžio 12 d. pasakytos kalbos fragmentas.
Kas yra abejingumas? Šiuo žodžiu vadinamas atsainus šaltas nesuinteresuotumas.
Keista nenatūrali būsena, kai ima nykti ribos, skiriančios šviesą ir tamsą, aušrą ir sutemas, nusikaltimą ir bausmę, žiaurumą ir užuojautą, gėrį ir blogį. Kur jis veda ir kokie jo neišvengiami padariniai? Ar abejingumas – filosofija? Ar įmanoma įsivaizduoti abejingumo filosofiją? Ar įmanoma abejingumą laikyti dorybe? Ar galima bent retkarčiais jam tiesiog pasiduoti, kad išlaikytum sveiką protą, gyventum įprastą gyvenimą, mėgautumeisi puikiu valgiu ir stiklu vyno, pasaulyje siaučiant šiurpiai suirutei?
Abejingas kančiai žmogus tam tikra prasme tampa nežmogiškas. Abejingumas net pavojingesnis už pyktį ir neapykantą. Pyktis kartais būna kūrybingas. Jo apimtas žmogus gali parašyti didžią poemą ar simfoniją. Pasipiktinęs matoma neteisybe gali dėl žmonijos padaryti ką nors ypatinga. O abejingumas niekada nebūna kūrybingas. Net neapykanta retkarčiais gali sukelti atsaką. Tu kovoji su ja. Tu ją demaskuoji. Tu ją nuginkluoji.
Abejingumas nesukelia jokio atsako. Abejingumas nėra atsakas. Abejingumas nėra pradžia, tai galas. Todėl abejingumas visada yra priešo draugas, nes jis naudingas agresoriui, ne aukai, ir jos skausmas tik dar labiau padidėja, jei jaučiasi pamiršta. Kameroje uždarytas politinis kalinys, alkanas vaikas, benamis pabėgėlis – jei nereaguojame į jų siaubingą padėtį, nepalengviname jų vienatvės vilties kibirkštimi, vadinasi, ištriname juos iš žmonių atminties. O atmesdami jų žmogiškumą mes išduodame savąjį.
Tad abejingumas nėra tik nuodėmė, tai bausmė. Ir tai viena svarbiausių pamokų, kurią mums davė besibaigiančio šimtmečio didieji eksperimentai su gėriu ir blogiu.