N.Vasiliauskaitė. Apie smurtą ir moteris

Šešiolika dienų be smurto prieš moteris – kasmet lapkričio 25-ą – gruodžio 10-ą dienomis vyksta tokia pasaulinė akcija. Dabar kaip tik įpusėjo. Lietuvoje šiemet ją mini vietinių įžymybių, nugrimuotų taip, tarsi būtų fiziškai nukentėję, fotografijų paroda.

Tikslas – atkreipti dėmesį į problemą, padaryti ją matoma – be abejo, puikus, tačiau išraiškos priemonės… Deja, mažai ką bendro jos turi su tikslu ir, lažintis galėčiau, nė kiek nepadės jį įgyvendinti. Nes tai, į ką apeliuojama, kokie ir kokia kalba išsakomi argumentai, kaip akcija rengiama ir kaip viešinama, veikiau tik dar labiau pastiprina tas kultūrines nuostatas, kurios ir yra tokių smurtinių situacijų priežastis.

Pradėkime nuo akcijos idėjos – šešiolika dienų [be smurto]. Kam realiai skiriamas šitas paraginimas? Į ką kreipiamasi, kas yra adresatas, pajėgus atsiliepti ir „palaikyti šešiolika nesmurtinių dienų“? Ir kas realiai siūloma? „Dabar pasidžiaukime: NET šešiolika“ (numanomas adresatas – moterys)? O gal „nenuliūskime: juk TIK šešiolika“, greitai prabėgs ir vėl bus galima kaip seniau (numanomas adresatas – smurtaujantys vyrai)? Frazės logika skelbia, leidžia ją girdintiems suprasti ir pasidaryti išvadas, kad šiaip jau smurtas mūsų visuomenėje yra normalu, kasdienybė, mat „šešiolika dienų be jo“ skamba tarsi koks ypatingos ištvermės ir savidisciplinos reikalaujantis žygdarbis „Nagi, pamėginkime!“ (panašiai profesionalus alkoholikas raginamas „ištverti“ savaitę, mėnesį, gal netgi du). 

Nida Vasiliauskaitė

Pradėti vertėtų nuo to, kad kreiptis ne į taip besielgiančius vyrus („nesimuškite, labai prašome“), o į moteris reikėtų, bet ne „netylėkite, skųskitės“ formatu, o „nebūkite tuo, kas leidžia taip su savimi elgtis“.

Taip, smurtas iš tiesų yra plačiai po visus socialinius sluoksnius išsikerojęs reiškinys, toks „normalus“ ir kasdieniškas, kad net nematomas kaip toks (kaip smurtas) ir problema nelaikomas, tačiau kaip tik todėl akcijos, kuriomis rimtai siekiama situaciją pakeisti, turėtų uždėti tam „normalumui“ kabutes, atskleisti tokios kasdienybės ne-normalumą, ne-priimtinumą ir brutalumą, o ne dar labiau ją normalizuoti „šešiolika dienų“ pasiūlant kaip išimtį (kuri trunka tam tikrą laiką, prasidėjo ir baigsis).

O dabar lietuviškos realijos. Kokią, paklauskime, žinią siunčia minėta fotografijų paroda eiliniam pasimušti namuose linkusiam asmeniui ir toms, kurios su jo elgesiu taikstosi? Kad „netgi žvaigždes muša“ (tiesa, niekas jų nemušė, tai tik makiažas, bet dauguma žmonių viešai informacijai skiria tik vienos akies pusę ir penkis neuronus, o populiarių aktorių neskiria nuo jų vaidinamų personažų, tad labai tikėtina, jog priims rimtai ir vaizdus perskaitys kaip tikrą informaciją apie tikrą įvykį). 

Tad ko čia varžytis kokiam Albinui „savo Marės“ atžvilgiu? „Ir Kalpokaitę mušė, nuo vaikystės“, faktiškai skelbia straipsnio apie akcijos dalyvę aktorę Larisą Kalpokaitę antraštė (ir toliau, tekste, „smurtas prieš moteris jai nėra tolimas dalykas“), nors straipsnyje informacija tik ta, kad aktorei teko vaikystėje girdėti už sienos besimušančius kaimynus. 

„Mis Lietuvos“ Gabrielės Martirosianaitės nuotrauka su užrašu “Naujas grožio standartas?” tarsi sako „nemuškite, grožį [„prekinę išvaizdą“] sugadinsite“, t.y. „nemuškite gražių moterų; nemuškite tų, kurios jums gražios“ arba „nemuškite taip, kad matytųsi“. Geras argumentas! „Grožis“ kaip nuo smurto („eilinių moterų dalios“) atleidžianti indulgencija, su potekste, kad susilaikymui nuo smurto REIKIA PATEISINAMOS PRIEŽASTIES (ir dargi būtent tos, kuri aktuali potencialiam smurtautojui).
Ko tokias vaizdais siekiama ir pasiekiama? Sukelti graudulį ir užuojautą „vargšėms nuskriaustoms aukoms“? Parodyti, kokios jos tada pasidaro „negražios“? Kaip joms sunku, kokios jos nelaimingos? Ir taip tikimasi paskatinti paviešinti realius smurto atvejus, nesitaikstyti su jais ir kažką pakeisti? Rimtai? Tarsi kas nors norėtų viešai tapatintis su „vargšės besiskundžiančios aukos“ personažu (taip, „žvaigždės“ susitapatino, bet jos juk tik vaidino, be to, jos – kita svorio kategorija). 

Tarsi apeliavimai į gailestį ir užuojautą „silpnajai lyčiai“ nebūtų blogiausia, ką šiame kontekste galima sugalvoti, alyva į ugnį. Blogiausia, nes tai, į ką apeliuojama – į tradicines „stipraus dominuojančio vyro“ versus “silpnos pasyvios pasiduodančios bailios moters“ tapatybes – ir yra tokio smurto priežastis, iš čia jis ir kyla, dėl to su juo ir taikstomasi. 

Kol neišjudės šita dichotomija ir jos nulemti savęs supratimai, pasikeitimai į gera tebus (jei apskritai bus) tik kosmetiniai. O pradėti vertėtų nuo to, kad kreiptis ne į taip besielgiančius vyrus („nesimuškite, labai prašome“), o į moteris reikėtų, bet ne „netylėkite, skųskitės“ formatu, o „nebūkite tuo, kas leidžia taip su savimi elgtis“. Antraip tokios akcijos bus tik dar viena smurto skatinimo ir legitimavimo programa. Gerų norų, deja, nepakanka.