Kažką labai panašaus antradienį išgirdo Seimo posėdyje dalyvavę balsavimo dėl Konstitucijos pataisos, reglamentuojančios šeimos sampratą (siūlyta pakeisti bei papildyti I skirsnio 38 straipsnį taip, kad santuokos ir šeimos sąvokos būtų sutapatintos) stebėtojai. Mat Konstitucijos pakeitimui reikalinga 94 Seimo narių dauguma, o jos pritrūko: „už“ pasisakė tik 91. Seimo pirmininkė akimirksniu nutarė, kad čia „nesusipratimas“ ir pasiūlė... balsuoti dar kartą. Keletas „pagaliau apsisprendė“ arba pabudo, bet „už“ vis tiek nepakako – tik 93.
Ką gi, viskas baigta. Šventė neįvyko, meilės šeimose nepadaugėjo (perfrazuoju Egidijaus Vareikio lyrinį pasažą), pataisai nepritarta, tačiau iniciatoriai neatrodė linkę su tuo taip paprastai susitaikyti. Atsistoja premjeras: „Man atrodo tikrai labai rimtas, labai vertingas balsavimas, bet yra vienas esminis klausimas, kur yra Petras Gražulis? Aš frakcijos vardu siūlau pusės valandos pertrauką ir po to reikės perbalsuoti, nes jeigu P.Gražulio salėje nėra, šitas klausimas negali būti sprendžiamas“.
Šiaip ar taip, pasak neoficialios informacijos, beveik surasta dar viena gudri išeitis: prisiminta (kaip tik dabar, ankstesniems balsavimams ši aplinkybė įtakos neturėjo ir neturės), jog vienas Seimo narys neseniai mirė, tad Seimas sumažėjo, ir, jei taip, daugumos beveik (keistai apvalinant) turėtų pakakti. Tik štai kas: pagal galiojančius įstatymus, parlamentarui mirus oficialus Seimo narių skaičius automatiškai dėl to nesumažėja iki 140, miręs teisiškai (kol į jo vietą bus perrinktas kitas) prilyginamas nedalyvaujančiam.
Kad ir kiek Seimo narių mirtų, 93 balsai nesudarys dviejų trečdalių daugumos, reikalingos įregistruoti Konstitucijos pataisai. O niekšingiausia konservatorių sumanyme „pasiekti savo“ – apeinant, arba ad hoc (tik tada, kai naudinga) taikant įstatymus, fantasmagoriškai interpretuojant Konstituciją (esą nariui mirus, dauguma sumažėja) – tai, kad tasai miręs narys, socialdemokratas Justinas Karosas, šiuo klausimu turėjo aiškias pažiūras ir, iš visa ko sprendžiant, būtų balsavęs „prieš“. Nedalyvaujančio Gražulio „taip“ labai norėtųsi įskaityti, bet tik ne nedalyvaujančio (tegul dėl kitų priežasčių) Karoso „ne“.
Kaip rodo ši istorija, balsavimas dėl konkrečios Konstitucijos pataisos yra kai kas daugiau nei partinė „šeimos politika“, tiksliau, jis neblogai atskleidžia, kas iš tiesų, kokia bendra politinė vizija tą „šeimos politiką“ grindžia – t.y. atskleidžia autoritarinį, antidemokratinį jos lyriškųjų šalininkų potencialą (ir kaip čia neprisiminus žodžio „chunta“, kurį vienas tų lyrikų anksčiau nepasivaržė nukreipti į Konstitucinį Teismą, kai šis kvalifikuotai išaiškino, jog esama Konstitucijos redakcija šeimos ir santuokos netapatina). Beje, ironiška tai, kad šiuo atkakliu siekiu pakeisti Konstituciją konservatoriai pagaliau de facto PRIPAŽĮSTA, kad, Konstitucinis Teismas buvo teisus, kad pagal esamą minėto 38 straipsnio redakciją, šeima ir santuoka NĖRA tapačios ir, Konstitucijos nepakeitus, niekaip negali būti sutapatintos.
Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties(1) tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“), su privataus gyvenimo neliečiamybe (II skirsnio 22 straipsnis: “Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
/.../ Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“), galiausiai su I skirsnio 1 straipsniu, kuris teigia, kad “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika(2) “. Kitaip tariant, konservatorių ketinimas vienus socialinius statusus oficialiai įtvirtinti kaip pranašesnius už kitus ir, atitinkamai, susituokusius žmones paskelbti teisingiau pasirinkusiais bei moralesniais, yra būtent ketinimas nedemokratiškai kištis į privatų gyvenimą bei diskriminuoti pagal socialinę padėtį.
Bet „Ar tikrai ginti šeimą gali tik visiški retrogradai?“, - retoriškai klausia Mantas Adomėnas (tas pats, kuris jo lūkesčių nepateisinusį Konstitucinį Teismą išvadino... „chunta“) . Taip, tikrai, jei ginti šeimą čia reiškia įsitikinimą, kad tą šeimą („mano šeimą“ ir „šeimą-apskritai“) kažkas (pvz., nesusituokę kaimynai) „puola“ ir „gynimu“ vadinama agresija kitų gyvenimo formų atžvilgiu. Ne, netikrai, jei „ginti šeimą“ neleistinai sutapatinama su „noru gyventi šeimoje“ ar manymu, kad „šeima“ nelygu „santuoka“. Būtų miela, jei šis komiškas aliarmas, ši naivuolių paieška, ši kova su pačių prasimanytomis šmėklomis ir zoomorfiniai oponentų pravardžiavimai „ūbautojais“ (vėl Adomėnas) pagaliau liautųsi.
„Savo ruožtu liberaliosios kairės argumentai prieš šeimą pagrįsti giliai deterministine žmogaus samprata: kad žmonės negali elgtis geriau, negu bendras žemiausias gyvūniškas vardiklis, kad neįmanoma išugdyti – todėl ir nereikia ugdyti – tokių dorybių kaip kad ištikimybė (nepaleistuvauti) ir santūrumas (nemušti žmonos ir vaikų)“ – demonstruoja politinių teorijų išmanymą tas pats asmuo. Į ką tegalima šyptelėti ir atsakyti: simply false. Nes nieko panašaus liberali kairė neteigia, atvirkščiai, tai ultradešinė itin pesimistiškai vertina žmogaus prigimtį ir baisiai bijo, kad, neapvilkta tramdomaisiais marškiniais ir nesuburta į ganomą kaimenę, ji staiga pratrūks pačiais asocialiausiais pavidalais.
Dar daugiau, tikrai sudėtinga būtų surasti išsilavinusį kairįjį ar liberalą, kuris, kaip ką tik cituotas politikas, būtų rimtai įsitikinęs, jog troškulys mušti žmoną ir vaikus kyla ne iš specifinės tradicionalistinės (patriarchalinės) visuomenės sanklodos, o glūdi „žmogaus prigimtyje“ (atkreipkime dėmesį į subtilų niuansą: „žmogus“ šiame į liberalią kairę suprojektuotame samprotavime apibrėžiamas per žmonos ir vaikų „turėjimą“, t.y. „žmogus“ a priori suprantamas kaip žmoną-ir-vaikus-turintis-vyras: išdavikiškas konservatoriaus lapsus linquae) ir suvaldytinas tik... „santūrumu“.
1. Kursyvas mano – N.V.
2. Kursyvas mano – N.V.