N.Vasiliauskaitė: Kas švenčia Kovo 8-ąją?

Tulpės, gvazdikai, raudonos (ir neraudonos) rožės, kaspinėliai, blizganti folija, celofanas. Saldžios dainelės („cukraus pudra su razinomis“), jausminga santechnikų poezija melžėjoms (tai žanras, o ne veikiantys asmenys: de facto adresantu gali būti Seimo narys, o adresate – jo kolegė arba tiesiog „eilinė Lietuvos moteris“), plakatai, koncertai, proginės kalbos, „mielos dovanėlės“.

Laimingos kvadratinės poniutės (jų nepamiršo – jos gavo tulpę!), blondinės tušu aplipusiom blakstienom, apglėbtos per visą gatvę išsikėtojusių gezų, megztiniuoti taksistai, tarnautojai ir lyriški interneto rašeivos – visi jie švenčia.

Ką? „Moters dieną“. Kokios „moters“? Kaip „moteris“ gali turėti dieną ir kam norisi (arba nesinori) ją švęsti?

Savo dienas paprastai turi mokytojai, gaisrininkai, kariai, paštininkai. Arba reikšmingais laikomi įvykiai. Arba socio-politiniai judėjimai, į kuriuos norima atkreipti dėmesį.

Judėjimui (feministiniam) pažymėti kažkada sumanyta ir Kovo 8-oji. Kažkada. O šiandien ji žymi ką kita (juk nemanysime, kad būsimos ir esamos namų šeimininkės ir jų – ne namų, o šeimininkių – šeimininkai, kurių, konservatorių džiaugsmui, ilgai nepritruks mūsų patriarchalinėje šalyje, draugiškai švenčia lyčių lygybės deklaraciją).

Ne, tie macho ir jų globotinės atvirai keikia feminizmą ir švenčia savąjį status quo: taip jie džiaugsmingai patvirtina išmoktus socialinius vaidmenis ir neleidžia numirti stereotipams (kaip smagu „būti vyru“ ir galėti „pastatyti moterį į vietą“ – mūsų visuomenėje būtent tai ir sudaro „buvimo vyru“ žavesį, bet tam būtinos „moterys“ – tradicinės, „normalios“, dėkingos už dėmesį ir tulpę, už leidimą nusipirkti tortą ar naujus batus, net neįsivaizduojančios sau jokios kitos „vietos“ išskyrus tą, į kurią jas „pastatė“; stulbinančiai naivų ir atvirą tokių samprotavimų pavyzdį galima perskaityti čia .

„Moteris“, kurią taip trokštama „pagerbti“ Kovo 8-ąją, nėra savarankiškas, pats savo „vietą“ kuriantis subjektas. Ji neužsiima branduoline fizika, nevadovauja korporacijoms, nepretenduoja tapti prezidente. O net jei tai ir daro, tai tarsi nenoromis, nes, kaip ir dera „moteriai“, netrokšta karjeros, neieško šlovės, neturi ambicijų ir niekada nepamiršta, kad pagrindinė jos vieta – namie, pagrindinė misija – vaikučiai, o tapatybę apibrėžia santykis kokio nors vyro atžvilgiu („žmona“, „mama“, „meilužė“).

Už tai ją ir „myli“ (o ji privalo tuo džiaugtis). Tulpė, ketureilis ir Kovo 8-oji puikiai primena šias tiesas, tad kaip čia nešvęsi...

Todėl „Moters diena“ seniai žymi nebe judėjimą, o kažką panašaus į profesinę šventę: kaip ir viduramžiais, „moteris“ postsovietiniame pasaulyje reiškia socialinį statusą, luomą, užsiėmimą (socialinių vaidmenų sąrašas à la „teologas, valstietis, studentas, prekijas, aludaris, senjoras, moteris“ tada atrodė visiškai homogeniškas, nejuokingas), būdingą ir privalomą „joms visoms“, o ne tiesiog anatomines charakteristikas. Per „moterį“ jokia kita tapatybė nesimato (ir neturėtų matytis – pridurtų konservatoriai, mat vyras, jų manymu, gali būti daug kuo, o moteris – tik „moterimi“, ar bent jau pirmiausia „moterimi“).

Deja, tokia šios datos prasmės transformacija glūdėjo joje nuo pat pradžių. Juk kas lengviau: suteikti naujas konotacijas žodžiui „moteris“ ar senomis jo konotacijomis nudažyti mėginimus jį pavartoti naujai?

Trumpi plaukai, kelnės, cigaretė, vairavimo teisės ir universitetinis išsilavinimas praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje taip pat reiškė emancipaciją, bet dabar taip gali atrodyti kiekviena „moteriškų žurnalų“ adeptė, šventai tikinti ten išskaitytomis „tiesomis“ ir, kadangi tos „tiesos“ seniai sunaikino sugebėjimą galvoti kitaip, besimėgaujanti jai skirta „vieta“. Tradicija gali praryti ženklus, simbolizavusius jos griovimą.