Tai reiškia, kad ponia Degutienė ir kompanija homoseksualizmą laiko jei ir ne nusikaltimu, tai baisia nedorybe ir – to negana – psichofizine liga (nors JAV psichologų asociacija prieš trisdešimt metų homoseksualizmą išbraukė iš psichinių sutrikimų sąrašo), pavojingu užkratu, kuris plinta netgi informacijos apie jį būdu: pamatai Pedro Almodovaro filmą, perskaitai laikrašty Eltono Johno biografiją – ir jau esi infekuotas.
Jeigu bet koks pozityvus homoseksualizmo paminėjimas (ar neslėpimas) yra “propaganda” (agresyvus tam tikro gyvenimo būdo piršimas kitiems), tai, pasak šios logikos, infekcijos mūsų infantili visuomenė išvengtų tiktai tuo atveju, jeigu prie žymaus homoseksualaus režisieriaus, rašytojo, muziko, mokslininko ar tiesiog eilinio homoseksualaus piliečio pavardės žurnalistai kiekvieną kartą pridėtų po sufalsifikuotą istoriją apie laimingą “tradicinę šeimą” arba po epitetą “niekšas”, “iškrypėlis”, “degeneratas”, “psichinis ligonis” – taip, reikia manyti, vaikučiai būtų apsaugoti nuo klaidingo įspūdžio, kad gėjai ir lesbietės gali būti (ir dažnai būna) talentingi, šaunūs, įdomūs, protingi, žmonės, kad jie nėra jokie monstrai, kad orientacija nepadarė jokios žalos nei jų intelektui, nei “psichiniam ar fiziniam vystymuisi”. O tai – kokia netvarka: tik pamanykite, žiūri darni šeimyna televizorių, o ten rodo kažkokį savimi patenkintą gėjų, kurį nei sąžinė kamuoja, nei publika pirštais bado! (Deja, tokie vaizdai lietuviškoje žiniasklaidoje ir taip nėra dažni – be jokių pataisų).
Informacija be moralo esą griauna “tradicinę šeimą”: įdomu, kaip? Kur pataisos rengėjai ir rėmėjai skaitė apie gėjus, agituojančius dorus piliečius ar jų vaikus palikti savo “tradicines šeimas”, mesti savo “tradicines vertybes”, užgniaužti savo heteroseksualumą ir pamėginti “gyventi gėjiškai”?
Jei ir galime šiame kontekste kalbėti apie propagandą, tai tik apie hetero: būtent tipiški “tradicinės orientacijos” atstovai visais kanalais mums perša save kaip etaloną, o savo pomėgius kaip vienintelius socialiai priimtinus. Būtent jie savo gyvenimo būdą skelbia universalia, visuotine, privaloma norma ir reikalauja įstatymais suvaržyti viską, kas į ją netelpa.
Beje, keistas dalykas: plačioji publika, atrodo, yra tvirtai įsitikinusi savo “normalios orientacijos” trapumu – tereikia menkiausios pozityvios užuominos apie homoseksualizmą ir “normalumui” iškyla baisus pavojus. Gėjai (tenka daryti išvadą) kur kas atsparesni: nuo vaikystės maudosi heteroseksizmo jūroje, o kažkaip neužsikrečia ir nesusigundo. Nors institucionalizuotos homofobijos neigiamą poveikį patiria (jei nuo ko reikia saugoti nepilnamečius, tai pirmiausia nuo jos).
Panašu, jog Seimo psichinio, intelektinio, fizinio ir moralinio “vystymosi” ekspertai savo personomis neabejotinai demonstruoja puikų pavydėtino įvairiapusio išsivystymo pavyzdį: kas drįstų ginčytis, kad jie (visi kartu ir kiekvienas atskirai) neabejotinai protingesni ir šaunesni individai ne tik už eilinius homoseksualus, bet ir už, tarkime, kokį nors Oskarą Wilde’ą, Sergejų Paradžanovą, Liudviką Wittgensteiną ar Piotrą Čaikovskį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.