N.Vasiliauskaitė. Smurtas ir neokonservatyvi dešinė, arba kaip praktikas grindžia teorija

Perfrazuojant vieną klasiką, po Lietuvą klaidžioja šmėkla – ta pati, „radikalios kairės“. Niekas Lietuvoje jos nematė (jokių maoistų, jokių teroristinių Raudonųjų Brigadų, jokių Molotovo kokteilių, Stalino portretų ir proletariato diktatūros ilgesių), bet šmėklos tuo ir pasižymi, kad jų pamatymui matymas (ir mąstymas) nebūtinas.

„Radikaliu kairumu“ čia gali būti (ir būna) pavadintas netgi ne šiaip kairumas, o tiesiog palaikymas demokratinių mechanizmų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (kuriai įsipareigota) bei trivialių konstitucinių tezių (tokių kaip visuotinė piliečių lygybė prieš įstatymą ar valstybinės religijos nebuvimas), kitaip tariant netgi tai, kam demokratinėse šalyse bent atvirai pritaria visos įstatymų ribose veikiančios politinės jėgos (ir dešiniosios, žinoma). 

Bet dabar ne apie tai, ne apie kairumo laipsnius ir šmėklų realumą, o apie smurto ideologinę „vietą“. Mat kairei ir netgi nekairei priskiriamas „kairysis radikalumas“ paprastai asocijuojamas su ekstremistiniais išpuoliais ir smurtiniais veiksmais. Kartu Lietuvos viešoje erdvėje nutinka dar vienas trumpas sujungimas: bet koks bet kieno politizuotas smurtas atpažįstamas, įvardijamas kaip toks ir pasmerkiamas tik per jo priskyrimą mistinei „radikaliajai“ kairei (tipiškas pavyzdys). 

Nida Vasiliauskaitė

Konsevatyviame flange atvirai pripažįstama, jog ne smurtas pats savaime yra problema, o jo viešinimas ir nesitaikstymas.

Jei smurtauja radikali dešinė, kuri, skirtingai nuo radikalios kairės, Lietuvoje tikrai egzistuoja, tai čia ne smurtas, o Patriotų Žygis ar šiaip menkas buitinis nesusipratimas; net Konstitucinio Teismo politinis išvadinimas „chunta“ nėra kėsinimasis į demokratinės valstybės sąrangos pagrindus, pats tikriausias chuntos be kabučių vertas veiksmas – atvirkščiai, daugumai „patriotų“ regisi, kad taip jie nuo teisės viršenybės gina patį demokratinį teisės viršenybės principą.

Tačiau dar įdomiau pasidaro tuomet, kai tos pačios, politiškai motyvuotą smurtą smerkiančios jėgos, priverstos prabilti apie patį tikriausią smurtą, kuriuo pulsuoja nupolitinta (ar, veikiau, dar nesupolitinta) kasdienybė, pradeda beveik atviru tekstu teigti, jog (tam tikras, tam tikrų subjektų atitinkamų objektų atžvilgiu vykdomas) smurtas yra ne tik kad beveik „nieko tokio“, bet netgi kertinis sociumo pamatų akmuo.

Tarkime, svarstant dabar jau priimtą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, jam priešinęsi konservatoriai nedviprasmiškai ne kartą leido suprasti, jog abstrakti „šeimos išsaugojimo“ (bet kokia kaina) idėja yra nepalyginamai svarbesnė už realų klimatą toje šeimoje, jos narių fizinę ir psichinę sveikatą: pvz., pasak konservatoriaus Donato Jankausko, „tuo atveju, jeigu nekyla grėsmė nukentėjusio asmens gyvybei, sveikatai ar laisvei, policijos pareigūnai smurtautoją tik oficialiai įspėtų“ (o ne iškeldintų, kaip numato įstatymo projektas) – vadinasi, smurtas iki tam tikros (sveikatą, gyvybę, laisvę rimtai sutrikdančios) ribos yra visai normali šeimyninė praktika, verta, geriausiu atveju, nebent oficialaus įspėjimo (na, ką reiškia išmuštas dantis ar kelios savaitinės mėlynės palyginus jas su didingu „normalios šeimos“ šeimos statusu bei jo teikiamu visokeriopu gėriu?).

„Nepalikdami tokios galimybės tik įspėti, manau, kad mes suvaržome teises tų, kurie nori geranoriškai susitaikyti“, – argumentavo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, vedinas, be abejo, kilniausių ketinimų apginti smurto teisę turėti tęsinį (vienas žmogus juk tik eilinį kartą primušė kitą, po to geranoriškai, vardan „pilnos šeimos“, jam bus atleista ir abu susitaikys).

Arba dar: tų pačių konservatorių ir valstietės liaudininkės Rimos Baškienės siūlymu, įpareigojimas išsikelti ir kitos priemonės būtų taikomos, tik jei smurtas šeimoje pasikartotų, arba „nukentėjęs asmuo yra nėščia moteris, neseniai pagimdžiusi moteris, senyvo amžiaus asmuo, neįgalusis“. Kitaip tariant, jaunus, įgalius ir nenėščius asmenis mušti – bent kartą – GALIMA. Smurtas, pasak šios logikos, anaiptol nėra blogybė per se – bent iki tam tikros ribos ir bent tam tikros (gana gausios) asmenų grupės atžvilgiu jį praktikuoti leistina.

Konservatoriaus Egidijaus Vareikio nuomone, geriausiai nuo nepasitenkinimo smurtu gelbsti... bažnyčios lankymas ir „savo vietos“ žinojimas („tradiciškai pasiskirstant pareigas šeimoje“), o visų svarbiausia, kad moteris „turėtų vyrą“ ir kad „jos ir jos vaikų biografijoje” nebūtų įrašyta, kad “vyras ir vaikų tėvas sėdėjo už smurtą” (nesvarbu, kad smurtavo, svarbu, kad nebūtų įrašyta).

Kaip matome, konsevatyviame flange atvirai pripažįstama, jog ne smurtas pats savaime yra problema, o jo viešinimas ir nesitaikstymas. Nebelaikymas “normalios daiktų tvarkos” dalimi. Taip pat – smurtas prieš tuos, prieš kuriuos ta tvarka smurtauti neleidžia (smurtas prieš smurtautoją).

Štai čia daug kam kyla nuostaba: kaip?? Kokiu būdu taikumas, lygybė, santykių grindimas ne smurtu ir prievarta, o artimo meile, nepritarimas neteisybei bei stovėjimas šalia tų, kurie atsidūrė blogesnėje padėtyje (šalia „kenčiančių, nuskriaustų ir pažemintų“, šalia esamos socialinės tvarkos atstumtųjų) – tas paradigminis krikščioniškas gėris – tapo, krikščioniškomis vertybėmis mojuojančios neokoniškosios dešinės rankose, „radikaliai kairei“ deleguotu blogiu, o smurtinės tvarkos legitimacija išvirto į paties Dievo palaimintą? Kodėl ultrakonservatyvioji dešinė netgi ne patyliukais, o visa puse lūpų sako smurtui ir prievartai “FIAT”? Atsitiktinis sutapimas, realpolitik, ar tiesiog ryškėja ideologiniai tokios laikysenos pagrindai?

Ką gi: pagrindinės chrestomatinės ideologinės šios laikysenos prielaidos – HIERARCHIJA ir TVARKA. Kaip vertybės savaime. O Hierarchija ir Tvarka (universali kosminė-socialinė, galutinė ir neapskundžiama), apie kurias čia kalbama, steigiama ir palaikoma (ne, ne lygių ir laisvų subjektų kontraktu hipotetinėje pirminėje pozicijoje) smurtu ir prievarta. Ta hierarchija ir ta tvarka, kurią kuriame MES ir kuriai privalote paklusti JŪS, nes būtent mes sėdime Dievo Tėvo dešinėje ir būtent todėl mums tas Dievas Tėvas toks politiškai parankus, kaip Galutinės Instancijos Imprimatur (svajoja neokonservatorius).

Turint šitai omenyje - ar dar vis naiviai stebina tasai „FIAT“?