Jį bandoma kreipti ne į esmę, ne į kokybinį pokytį, bet į siaurų interesų tenkinimą ir bandymą išlikti. Liūdniausia, kad šių interesų įtakai pasiduoda ir dalis politikų.
Vyriausybė padarė sprendimą. Jį visuomet galima kritikuoti, bet tai yra tvirtas žingsnis į priekį. Tebūnie ne idealus, tebūnie neišbaigtas, bet tai yra realus bandymas situaciją keisti iš esmės. Stiprieji universitetai palaiko šią kryptį. Tačiau kai universitetų tinklo optimizacijos planas pasiekė Seimą, ėmė vykti labai keisti dalykai. Šiandien Seime yra keliolika reformos siūlymų, dalis kurių iš esmės iškraipo pagrindinę pertvarkos idėją – siekti kokybinio proveržio aukštajame moksle.
Siūlymų atsiradimo tikrai nevertinu savaime neigiamai. Priešingai, tai, kad siūlymų yra daug, rodo, kad aukštojo mokslo padėtis yra iš tiesų probleminė ir rūpinti daugeliui. Nerimą kelia tai, kaip tie siūlymai gimsta. Tai – labai svarbus momentas.
Vyriausybės sudarytą darbo grupę, kuri parengė aukštųjų mokyklų pertvarkos planą, bandoma visais būdais sumenkinti, parodyti ją kaip neva nekompetentingą, nematant ar nenorint matyti, kad grupė, rengdama pertvarkos planą, atliko didelę analizę, rėmėsi patikrintais faktais, diskutavo ir taip gimė konkretus siūlymas.
Tuo metu Seime siūlymus pradėjo teikti visi, kas tik nori, nesivargindami savo siūlymus pagrįsti faktais, analize (jau net nekalbant apie elementariausią kaštų-naudos analizę). Buvo atidarytos durys siaurų interesų protegavimui, ir visi suskubo tuo pasinaudoti.
Esu įsitikinęs, kad visi siūlymai, prieš juos teikiant Seimo švietimo ir mokslo komitetui, turėtų būti „prasijoti“ per kokybinius kriterijus, per pridėtinę vertę, įvertinant, kokį rezultatą galėtų duoti jų įgyvendinimas – pradedant kaštų-naudos analize ir baigiant įvertinimu, ar toks siūlymas bus naudingas valstybei, o ne vienai institucijai.
Nenoriu sakyti, kad tai yra sąmoningas reformos sabotavimas. Neteigiu, kad tai yra piktybinis kenkimas. Šią situaciją pats sau aiškinu atsiremdamas į žmogišką prigimtį: paprastų paprasčiausia – tai yra savisauga, apsigynimas, išlikimo instinktas. Tokį elgesį diktuoja baimė, „kas bus, jei manęs neliks?“, nekreipiant dėmesio į naudą valstybei. Štai čia ir yra silpniausia prasidėjusios pertvarkos vieta.
Kai kas, užsimerkdamas prieš atsakomybę visos šalies aukštojo mokslo dabarčiai ir ateičiai, šiandien labai neblogai gyvena. Jie tikisi, kad ir toliau taip gyvens, gaudami finansavimą ne už kokybiniais kriterijais vertinamą veiklos rezultatą, o dėka draugysčių. Viliamasi, kad bent penkerius metus tokia situacija ir toliau galėtų tęstis.
Atsakomybę atsisakyti tik savų interesų prisiėmė didieji universitetai. Jie nori prisiimti atsakomybę ne tik už savo institucijas, bet ir už visą Lietuvos aukštojo mokslo ateitį.
Neskubu kaltinti tų, kurie galvoja tik apie savo patogų gyvenimą. Dalis kaltės dėl esamos švietimo sistemos situacijos tenka valstybei, kuri leido taip gyventi, kuri nesudarė aiškių tikslų, kriterijų aukštajam mokslui. Vadinamoji „krepšelinė“ studijų finansavimo sistema skatino žūtbūt išsaugoti net ir nepažangius studentus, nes kiekvienas jų reiškia pinigus. Tokia sistema ydinga, nes yra orientuota į kiekybę, o ne kokybę. Tuo buvo pasinaudota.
Turtingesnės šalys tai išsprendė pasitelkdamos finansinius išteklius. Pavyzdžiui, Danijoje tiems, kurie po aukštojo mokslo pertvarkos liko už sistemos borto, buvo įsipareigota dar dvejus metus, kol žmogus susiras naują darbą, mokėti buvusį atlyginimą, todėl pasipriešinimo pokyčiams iš esmės nebuvo. Vien tik argumentais apie kilnius valstybinius siekius sunku paveikti žmones, nes jiems natūraliai rūpi jų ateitis.
Kolegos elgiasi negarbingai, sakydami: „junkitės prie mūsų ir niekas nesikeis – turėsite šimtaprocentę autonomiją“. Jei taip iš tiesų niekas nesikeistų, kam tuomet apskritai tokie jungimai reikalingi? Kokią atneš pridėtinę vertę valstybei?
Kodėl silpnieji nenori su KTU jungtis? Todėl, kad siekiame kokybinio rezultato, o ne pseudo jungimosi, kurio tikslas – tiesiog gauti finansavimą.
Tą patį – neatsispyrimą siauriems interesams – galima pastebėti ir ne vieno politiko elgesyje. Ir tai dar labiau nuvilia, nes akivaizdžiai matyti, kad jų siūlymams akivaizdžiai įtaką daro kai kurių akademinių bendruomenių interesai.
Jei universitetų lygmeny norą išgyventi, kaip žmogišką instinktą, dar galima pateisinti, Seimo narių pasidavimas siauriems interesams – išties stebina. Seimo nariai privalo į aukštojo mokslo pertvarką žiūrėti valstybiškai.
Kai kurie siūlymai yra akivaizdus grįžimas atgal ar konkretaus universiteto „gelbėjimo“ planas. Žinoma, yra ir vertų dėmesio pasiūlymų. Turime ieškoti kompromisų, tačiau viena sąlyga būtina bet kuriame siūlyme – kokybinių kriterijų taikymas.
KTU yra pasiruošęs ir jungtis, ir nesijungti – nėra svarbiausia, kas su kuo jungsis. Svarbiausia – kokia studijų ir mokslo kokybė bei kokia pridėtinė vertė valstybei bus gauta. Daugumoje Švietimo ir mokslo komitetą pasiekusių siūlymų tai neįvertinta, tad jei jų tikslas tiesiog išgelbėti kokio nors mirštančio universiteto vardą – mes tam nepritariame.
Sako, tegul akademikai sprendžia, kam su kuo jungtis. Apeliuojama į „akademinę laisvę“. Tačiau 27 metus sprendimus priiminėjo būtent akademikai ir mes atsidūrėme ties praraja. Ne akademikų norai, o kokybiniai kriterijai turi sudėlioti, kam su kuo jungtis.
Akademinė autonomija yra susijusi su mokslu ir studijomis, tai – šventas, nekvestionuojamas dalykas, bet kai kalbame apie ekonominius dalykus, sprendimą turi priimti valstybė. Gyvename ir iš mokesčių mokėtojų pinigų, todėl valstybė turi teisę paklausti, kokių rezultatų aukštosios mokyklos pasieks. Negalima sakyti: „Duokite pinigus, o akademinė bendruomenė pati žinos, ką daryti“. Valstybė turi pasakyti, ko ji tikisi iš mūsų.