Pareiga tėvynei ir noras gyventi – laisvės kovų dalyvio žmogiškumo paieškos

Pasaulėžiūrinio pasirinkimo psichologija pokario Lietuvoje parodė, kad tradicinės pasaulėžiūrinės sistemos yra bejėgės prieš tiesmukišką jėgą ir smurtą, jos tiesiog neveikia. Pasirodo, ištikimybės savo kraštui jausmą turi ne kiekvienas, o tik tie, kurie savo pasaulėžiūros susilietimo su kasdieninio gyvenimo reikalais ir moralinėmis problemomis taškuose geba susidoroti su grėsmę gyvybei keliančiais iššūkiais. Taip buvo visur ir visada, todėl asmeninių apsisprendimų visuma ir organizuotos kovos mastas bei kokybė ir yra pagrindinis Laisvės kovų kokybės indikatorius.

Leidyklos „Briedis“ pristatoma pirmoji Vlado Vyšniūno-Aušrelės knyga „Ginkluotos rezistencijos eilėse. Eilinio partizano atsiminimai“ iš ciklo „Nuteistieji myriop ne visada numiršta. Pasakojimai, kuriuos sukūrė gyvenimas“ – savotiškas priekaištas visiems, kurie savo bailumą teisina pasakymu „niekas nenorėjo mirti“. Joje autorius atskleidžia partizanų Žaliosios rinktinės gyvenimą 1944–1946 metais.

V. Vyšniūnas (slapyvardžiai Gražvydas, Aušrelė) – mokytojas, statybininkas, rašytojas, partizanas, politinis kalinys Nr. SŽ-877. Buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus tremties be teisių. Atbuvęs bausmę įvairiuose lageriuose, ištremtas į Karagandą. 1961 m. grįžo į Lietuvą.

Bendradarbiavo partizanų spaudoje, parengė mašinraštinį almanachą „Žodžiai iš miško“ (3 numerius). Nepriklausomybės metais antologijoje „Tremtinio Lietuva“, almanachuose „Varpai“, „Baltija“, žurnale „Metai“, kai kuriuose laikraščiuose paskelbė poezijos, prozos partizanų kovų, lagerių tematika. 1995 m. JAV lietuvių Tautinės sąjungos organizuotame novelės konkurse laimėjo premiją už apsakymą „Mindaugas“. Išleido pirmąją Tremties archyvo knygą „Šiaurės eskizai“ (1990), išspausdino apysakų, filosofinių esė. 1997 m. V. Vyšniūnas apdovanotas „Varpų“ literatūrine premija.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Pasiutusiai nesinorėjo mirti sulaukus vos 23 metų. Nuo pat mažens svajojau ką nors nuveikti, sukurti ir palikti kitiems atminimą apie save. Gyvenau ne dėl malonumų, o tik todėl, jog labai mylėjau darbą. Ką nors pradėjęs, galėjau atsiduoti darbui šimtu procentų, nevalgyti pietų ir miegoti ne daugiau kaip šešias valandas. Bandžiau ir mažiau, tačiau tuomet pasijusdavau nedarbingas, nes galva pasidarydavo per daug sunki.

– Kaip manai, kodėl kapitonas neįsako trauktis? – vėl paklausiau Šerkšno.

– Matyt, dar nesugrįžo visi žvalgai, – burbtelėjo jis.

Ir vėl tyla. Mes nežinojome, kad vienas žvalgybos skyrius ties Margavonių miškeliu susikovė su jau spėjusiais išsidėstyti pasieniečiais ir buvo priverstas trauktis ne ton pusėn, kurioje buvo stovykla. Susišaudė su rusų kareiviais ir į pietinį miško pakraštį pasiųsti vyrai. Tik dėl šių priežasčių taip ilgai negrįžo žvalgai.

Skaitant karo laikų apsakymus arba atskirų kautynių aprašymus, kuriuose buvo pasakojama apie kareivių psichologinę būseną apkasuose, man visada rodėsi, jog autoriai dažnai nesusilaiko nefantazavę. Nesinorėjo tikėti, kad dauguma iš jų mirties akivaizdoje galvoja apie dalykus, visiškai nesusijusius su esamu momentu. Dabar aš žinau, kad laukiant mirties iš tikrųjų į galvą skverbiasi daugybė pašalinių minčių, paradoksų ir net piktžodžiavimų prieš Dievą. Gulėdamas miško iškyšulyje, kur kiekvieną momentą galėjo pasirodyti mus sunaikinti pasiųsti kareiviai, aš prisiminiau Horacijaus sentenciją: „Dulce et decorum pro patria mori“ („Malonu ir garbinga mirti dėl Tėvynės“). Tą pačią sekundę pagalvojau, jog didysis poetas išsireiškė labai netiksliai. Jei jis būtų pabuvęs mano vietoje, būtų tą mintį suformulavęs kitaip. Dėl Tėvynės mirti garbinga, tačiau vargu ar kas nors iš čia gulinčių vyrų pasakytų, kad malonu. Jaunam ir gyventi norinčiam vyrui mirti dėl kitų kaltės visada nemalonu, apmaudu ir labai, labai neteisinga. Mes mirsime dėl pareigos, o ne dėl malonumo. Tiesa, atlikti pareigą taip pat yra malonumas, bet ne toks, apie kokį rašė Horacijus. Kažkurį momentą skaudžiai nudiegė širdį mintis, kad visi 120 jaunų vyrų galime tapti lavonais ir dėl to pasaulis net nekrūptelės. Pagailės ir paverks tik tėvai ir artimieji. Tuos, kurie mus nužudys, kažkoks NKVD generolas pristatys apdovanojimams, o pirmasis CK sekretorius A. Sniečkus iškilmingai įteiks galvažudžiams ordinus ir padėkos jiems už dorų jaunuolių nužudymą. Mus nužudys Lietuvos komunistų pakviesti atėjūnai. Žinoma, ir jų kažkiek žus, nes mes priešinsimės.

Bet ko reikia rusams mūsų Tėvynėje? Teritorijos jie turi daugiau negu reikia. Žemės turtų taip pat. Jiems trūksta tik elementarios žmogiškos sąžinės. Tikriausiai tarp mūsų budelių yra ir padorių žmonių, tik nusikaltimus daryti juos privertė kraujo ištroškę niekšai. Nebūtų buvę Hitlerio ir Stalino, nebūtų kilęs pasaulinis karas. Abu diktatoriai turėjo milijonus bendraminčių ir pagalbininkų. Kas jie? Ar juos galima vadinti žmonėmis?

Aišku, ne. Tai tik iš išorės į žmones panašūs patologiniai padarai. Tai – žmogystos, žmonių antipodai. Keista, kaip jie geba užgrobti valdžią ir nebaudžiamai daryti nusikaltimus, nors jų kelis kartus mažiau negu žmonių. Paradoksas? Valandėlę sutrikau, susidūręs su šiuo klausimu, tačiau netrukus smegenis nušvietė šviesos spindulys. Pamaniau, jog atradau labai didelę tiesą, kurią ateities mokslininkai įrodys fiziologiškai. Suvokiau, jog homo sapiens rūšį sudaro žmonės, žmogystos ir žmogėnai. Pastarieji yra komunistų vadinamoji „liaudis“, o rašytojai juos vadina banda. Jų daug, kur kas daugiau negu žmonių ir žmogystų kartu paėmus, galimas dalykas, tiek pat, kiek azoto ore. Žmogėnai maitina ir sodina į sostus žmogystas, kraujo ištroškusius diktatorius. Hitleris ir Stalinas – tai bandos išugdyti monstrai. O viso to priežastis yra tai, kad banda turi besotį pilvą, bet neturi galvos.

Gaiduką liečianti ranka, ilgai buvusi vienoje padėtyje, nutirpo. Aš atitraukiau plaštaką ir pradėjau mankštinti pirštus. Šerkšnas tebegulėjo nejudėdamas, priglaudęs prie peties kulkosvaidžio atramą. Ant jo kaktos tupėjo musė, bet jis jos, matyt, nejautė. Geležinis vyras. Norėjosi jo paklausti, kas per sutvėrimai yra stribai? Žmogystos ar žmogėnai? Susilaikiau, nes jis, ko gero, būtų pataręs prieš mirtį pasimelsti, o ne galvoti apie visokius niekus. Šerkšnas buvo uolus ir labai doras katalikas, tik tolerantiškumu nepanašus į kitus. Jis puikiai žinojo, jog esu laisvamanis, bet pats pasirinko mane antruoju kulkosvaidžio grandies numeriu.

Rankai atitirpus, vėl padėjau dešinįjį smilių ten, kur jis privalėjo būti, ir grįžau prie nutrūkusios minties. Be abejo, stribai yra bjauresni ir pavojingesni tautos priešai už rusų kareivius, nes jie parenka aukas ir atiduoda jas sadistams. Niekas jų nevertė stoti į naikintojų batalionus, jie savo noru tapo galvažudžiais. Taip gali elgtis tik žmogystos, kurios dėl šito patologiško „malonumo“ nepaiso, kad ir patys gali žūti.

Staiga pirštas pats prilipo prie gaiduko, kairė akis užsimerkė, o dešinė prigludo prie „V“ raidės formos išpjovos taikiklyje. Iš už tolimojo krūmo išlindo susikūprinęs rusų kareivis su automatu rankoje. Jis stabtelėjo, pastovėjo keletą sekundžių ir perbėgo pievelę iki arčiau mūsų esančių krūmų. Čia vėl stabtelėjo, apsižvalgė ir atsisukęs pamojo ranka. Netrukus iš paskos atbėgo dar septyni automatininkai. Šerkšnas pašnibždėjo:

– Atidengsime ugnį tik tada, kai jie įeis į kitą tarpą. Taikyk į paskutinį. Pirmieji mano.

Laukti teko neilgai. kitas tarpas tarp paupyje augančių krūmų buvo platesnis už kitus, ne mažiau kaip dešimties metrų. Iš pradžių jį perbėgo tik du kareiviai ir Šerkšnas praleido juos. Tačiau kai pasirodė likusieji, miško tylą perskrodė aštri mūsų BRNO serija. Kažkokią sekundės dalelę vėliau iššoviau ir aš, o dešinėje sutratėjo Strazdo automatas. Akies krašteliu pastebėjau, jog ten, kur pastebėjome pirmuosius rusų kareivius, pasirodė dar trys enkavėdistai. Vienas iš jų nešėsi degteriovką. Akies mirksniu pasukau į jį karabiną ir pokštelėjau du kartus, tačiau man pasirodė, jog kulkosvaidį nešęs kareivis paleido jį ir nugriuvo kokią tai sekundės dalelytę anksčiau, negu paspaudžiau gaiduką. Tikriausiai Strazdas pastebėjo juos anksčiau už mane.

Tą pačią minutę uraganinė ugnis pasigirdo iš kvartalo, kuriame buvo išsidėsčiusios pagrindinės rinktinės pajėgos. Nežinau, į ką jie šaudė, nes mūsų pastebėti enkavėdistai po pirmųjų šūvių griuvo lyg pakirsti dalgiu ir taikinio nebesimatė, tačiau manau, kad kitą stebėjimo lauką turintys vyrai aklai nešaudė. Partizanai visada brangina šovinius. Netrukus šaudymas nutilo. Šerkšnas pasisuko ant šono, išsiėmė iš kišenės nosinę ir pradėjo šluostytis ausį.

– Ak tu, rupūže, – pasakė jis garsiai.

Pamaniau, kad jį grybštelėjo priešo kulka, ir paklausiau:

– Ar tave sužeidė?

Šerkšnas piktai atsakė:

– Pasislink pirmyn, o nepyškink palei ausį. Tu mane apkurtinai.

– Labai atsiprašau, – pasakiau mašinaliai, negalvodamas.

Jis pasikeitė apkabą, numetė man pustuštę ir tarė:

– Ne atsiprašinėk, o kimšk šovinius.

Aš atsisegiau duonmaišį ir vikriai įvykdžiau įsakymą. Miške vėl viešpatavo tyla. Žvilgtelėjau atgal ir išvydau kitame kvartale ties pušų kamienais gulinčius ir stovinčius vyrus. Jie taip pat nebematė taikinio, todėl nešaudė. Felčeris klūpojo ant vieno kelio ir kimšo šovinius į dešimtuko apkabą. Šalia jo už kito medžio stovėjo kapitonas ir pro žiūronus stebėjo paupį.

Praėjo gal penkios, gal kiek daugiau minučių, ir aš pajutau kažkokį nuovargį. Matyt, nuo įtempto laukimo.

– Kaip manai, ką dabar daro čekistai? – paklausiau Šerkšno.

– Aš ne Viešpats Dievas, kad viską žinočiau, – burbtelėjo jis.

– Jie tikriausiai supa mūsų kvartalą. Netrukus į kitą biržės galą atitempia maksimą, o automatininkai užeis mums už nugaros. Tada mūsų dainelė sudainuota, – pasakiau jam tai, ką galvojau.

– Taip tikriausiai ir atsitiks.

– Tada mums reikia nedelsiant pasitraukti iš čia. Dar po penkių minučių gali būti vėlu.

– Kai gausime įsakymą, tada pasitrauksime, – ramiai atsakė Šerkšnas.

Man norėjosi nusikeikti. Mano įsitikinimu, pakeisti poziciją reikalavo sveikas protas ir tam nereikėjo kokio nors specialaus įsakymo. Perbėgtume per plynai iškirstą biržę, kol dar galima, ir vėl sugultume. Taip galvojau, tačiau tylėjau. Nesinorėjo pasirodyti bailiu, be to, gerai žinojau, kad šito geležinio studento perkalbėti neįmanoma. Kita vertus, galėjo atsitikti ir kitaip, negu aš maniau. Čekistai galbūt laukė pastiprinimo. Kai atvyks pagrindinės jėgos, galimas dalykas, puls frontaline ataka, kaip tai darė Kalniškių miške 49. Savo kareivių jie negaili. Tokiu atveju čia gulėdami pavaišintume juos kryžmine ugnimi.

Žodžiu, teko gulėti ir laukti nežinios. Laikas ėjo labai lėtai. Man pasirodė, jog praėjo daugiau negu pusvalandis, nors iš tikrųjų laukėme vos dešimt minučių. Pagaliau pasigirdo pratisas švilpimas – ženklas trauktis. Širdis atlėgo, nes niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad mus supa. Visi trys pakilome ir po vieną laimingai perbėgome plačią biržę. Nepasigirdo nė vieno šūvio. Vos tik prisijungėme prie būrio, rinktinė pakilo ir vorele patraukė tilto link. Enkavėdistai nešaudė, nors, be abejo, mus matė. Negalėjo būti, kad juos visus būtų pakirtusios mūsų kulkos. Galbūt jie laukė mūsų puolimo, bet mes net negalvojome tai daryti. Mus puolė ne keli šimtai, o keli tūkstančiai kareivių. Mes privalėjome trauktis, nepalikdami pėdsakų.

Mūsų laimei, prie tilto rusų dar nebuvo, tačiau negalėjome žinoti, kas dėjosi kitame jo gale. Antroje upės pusėje miškas stūksojo vos keli žingsniai nuo vandens. Jį dengė tankus pomiškis ir niekas negalėjo žinoti, ar jame neguli rusų kareivių. Galima buvo tik spėlioti. Tačiau, nepaisant to, mums būtinai reikėjo persimesti į Mažuolių mišką, kuriame buvo žymiai didesnės manevravimo galimybės. Liaudiškių miške nebuvo galima ilgiau pasilikti. Viskas rodė, kad rusų kareiviai visame ruože nuo geležinkelio iki Beržės upės, išsidėstę žmogus šalia žmogaus, šukuoja mišką, ieškodami mūsų rinktinės. Miškas siauras ir tam tikslui pakanka nepilno tūkstančio kareivių. Kiti gi ramiai laukia sugulę pamiškėse prie sunkiųjų kulkosvaidžių. Jie suvarpytų kiekvieną, kuris bandytų pasitraukti laukais. Tankai tik ir laukia pasirodant didesnio partizanų būrio. Mes buvome maiše, tad privalėjome bet kokia kaina ištrūkti iš jo.

Vienintelė tokia galimybė buvo tik persikėlus į Mažuolių mišką. Deja, tai nebuvo paprasta. Iki šiol negrįžo Knaro žvalgai iš vakarinės Mažuolių pamiškės, ir nenoromis piršosi išvada, kad jiems sutrukdė kitame tilto gale išsidėstę rusų kareiviai. Prieš šturmuojant tiltą, būtinai reikėjo tai sužinoti. Išsidėstėme daugiau negu šimto metrų ruože ir pradėjome stebėti pamiškę kitoje upės pusėje. Mūsų kulkosvaidžio grandžiai teko vieta dešiniajame sparne, tiesiai prieš skarotą medį, išsiskiriantį iš kitų aukščiu ir vešlumu. Šerkšnas atsigulė šalia kulkosvaidžio ir, pasirėmęs ant alkūnių, prilipo prie žiūronų. Jis išgulėjo nejudėdamas keletą minučių, paskui perdavė juos man sakydamas:

– Esu įsitikinęs, kad bent prieš mus esančiame ruože, į dešinę nuo šito galiūno medžio, nėra nė vieno ruso. Pažiūrėk, kas dedasi į kairę nuo jo. Tavo akys geresnės už manąsias.

Savo akimis niekam nebuvau pasigyręs, tačiau draugai jau buvo spėję įsitikinti mano fenomenaliu regėjimu. Iš savo namų Radviliškyje be jokių žiūronų matydavau ne tik ant stiklo fabriko įtaisyto perkūnsargio vielą, bet ir ant jos nutūpusį žvirblį. Iki stiklo fabriko buvo du kilometrai. Prigludau prie okuliaro ir sustingau. Po keletos minučių Šerkšnas paklausė:

– Na, kaip?

– Manau, kad pomiškyje nėra nė vieno kareivio. Kapitonas tikriausiai įsakys užimti placdarmą tyliai, be šūvio.

– Tikriausiai. Tyla šiuo metu yra geriausias mūsų ginklas.