Neseniai kritusios akcijų rinkos praktiškai visose svarbiausiose pasaulio biržose buvo ryški šio nemalonaus globalizacijos aspekto – padidėjusio užkrato pavojaus – iliustracija.
JAV: krizės sukėlėjas pats recesijos greičiausiai išvengs
JAV ūkis, atrodo, labai greitai mažina apsukas. BVP augimas krito nuo beveik 5 proc. trečiąjį ketvirtį iki 0,6 proc. 2007 m. ketvirtąjį ketvirtį. Kaip ir buvo galima tikėtis, labiausiai nukentėjo su būsto krize susijusios ūkio sritys (statyba, pramonė). Naujų būsto statybos projektų metų pabaigoje sumažėjo beveik 60 proc., palyginti su aukščiausiuoju tašku 2006 m. pradžioje. Pastaruoju metu vienas atidžiausiai nagrinėjamų indeksų „Case-Shiller“ rodo, kad būsto kainos jau nukrito apie 5 procentus. Kai kurie analitikai spėja, kad 2008 m. ištirps dar 10 proc. JAV būstų vertės.
Krintančios būsto kainos ir netikrumo dėl ateities lemtas akcijų rinkos smukimas verčia amerikiečius jaustis ne tokius turtingus, su visais dėl to atsirandančiais padariniais. Įvairių vertinimų vidurkis rodo, kad jei vidutinio amerikiečio būsto vertė sumažėja 1 JAV doleriu, jis sumažina vartojimą 8 JAV centais.
JAV vyriausybės mokesčių lengvatomis ilgą laiką skatino piliečius turėti savo būstą. Pastarieji tinkamai reagavo į šias paskatas, ir dabar apie 70 proc. JAV namų ūkių gyvena nuosavuose būstuose, o ne nuomojasi juos. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad JAV finansų sistema leidžia nesunkiai pasiskolinti, užstatant didesnę savo būsto vertę, ryšys tarp būsto kainų ir ūkio ciklo JAV yra bene stipriausias pasaulyje. Tačiau šis sąryšis veikia abi puses. Tą amerikiečiai, atrodo, buvo pamiršę – būsto vertė, atrodė, tik didės, ir didės. Šis vienpusis požiūris, beje, iš esmės ir lėmė antrarūšių būsto paskolų krizę.
Atsižvelgę dar ir į bankų nuostolius, JAV politikos vykdytojai ėmėsi ryžtingų ūkio gelbėjimo priemonių. JAV centrinis bankas sumažino palūkanas 1,25 proc. per savaitę, rinkos tikisi dar 0,5 proc. palūkanų mažinimo kovą. Be to, valdžia pasiūlė 152 mlrd. JAV dolerių iždo paketą (mokesčių sumažinimą namų ūkiams ir lengvatas investicijoms). Prezidento rinkimų kampanija buvo tam palanki terpė – nė viena partija, nė vienas kandidatas į prezidentus nenori prieštarauti šiems ryžtingiems žingsniams, ir taip galimai prisiimti atsakomybę už rimtą nuosmukį.
Šiame niūriame paveiksle yra viena palanki aplinkybė. JAV įmonių finansinė situacija yra daug geresnė nei po 2001 m. nuosmukio, nulemto interneto burbulo sprogimo. JAV padeda ir silpnas doleris, palengvinantis konkuravimą su Europa ir pasauliu. Todėl tikimasi, kad nedarbas padidės gana nedaug. Ryžtingas palūkanų mažinimas palengvins palūkanų naštą amerikiečiams, kuriems, kaip rodo statistika, dabar apsimoka refinansuoti paskolas (grąžinti seną, didesnių palūkanų paskolą, paėmus pigesnę).
Dėl visų šių priežasčių JAV nuosmukio, kuris žurnalistų paprastai apibūdinamas kaip neigiamas ūkio augimas du ketvirčius iš eilės, greičiausiai pavyks išvengti. Tačiau nemažai ekonomistų teigia, kad nuosmukio, kaip tam tikros šoko terapijos, reikėtų, jog finansinė sistema išsivalytų negeroves, kurios ir atvedė į dabartinę situaciją.
Dievybės statusą turėjęs Alanas Greenspanas, buvęs JAV Federalinių rezervų banko vadovas, buvo kaltinamas, kad sukūrė nepralošiamą žaidimą Volstryto turčiams – agresyviai mažindamas palūkanas, atsiradus menkiausiems ūkio nuosmukio ar panikos biržose ženklams, jis neleisdavo reikšmingai nukristi akcijų kursams. Tai, anot kritikų, ne gelbėja nuo neišvengiamo nuosmukio, poreikio finansų sistemai iš naujo įvertinti rizikas, o tik nukelia problemos sprendimą į ateitį, kuri iki to laiko taps dar didesnė.
Naujasis JAV centrinio banko vadovas Benas Bernanke’as, atrodo, yra dar „ryžtingesnis“ – tokio greito oficialių palūkanų sumažinimo rinkos net nesitikėjo. Jį galima suprasti – kelios krizės vienu metu (būsto paskolų, likvidumo krizė finansų sistemoje) gali sukurti labai nemalonius netiesinius efektus. Tad kam rizikuoti pradėti savo karjerą nuo ryškaus nuosmukio?
Europa: teks nepelnytai mokėti už JAV klaidas
Naują tūkstantmetį Europa pasitiko lėtu augimu, dideliu nedarbu ir baime tapti pasaulio ekonomikos atsilikėle. Nuo to laiko ganėtinai tyliai nemažai Europos Sąjungos (ES) senbuvių reformavo savo darbo rinkas, makroekonominė politika tapo geresnės būklės nei seniau, dėl euro įvedimo toliau gilėjo ekonominė ir finansų integracija.
Dėl šių priežasčių Europos ekonomika pastaruoju metu buvo gana stipri, ji sugebėjo greitai augti net sparčiai stiprėjant eurui dolerio ir Kinijos juanio atžvilgiu. Todėl, TVF ekonomistų nuomone, ji turėtų nesunkiai atsilaikyti pasaulinių finansinių neramumų akivaizdoje, juolab kad Europa išvengė tokio masto nekilnojamojo turto burbulo. Pavyzdžiui, Vokietijoje jo iš viso nebuvo, nes būsto rinka perpildyta dar nuo Vakarų ir Rytų Vokietijų susijungimo.
TVF prognozuoja, kad vidutinis ūkio augimas Europos turtingųjų šalių klube – euro zonoje – turėtų sumažėti nuo 2,6 proc. 2007 m. iki 1,6 proc. 2008-aisiais. Taigi nieko labai dramatiško. Be to, seniai taip buvo, kad Europa augtų greičiau už JAV net dvejus metus iš eilės.
Be abejo, žemyninės Europos finansų sistemoje dominuoja bankai – įmonės gerokai daugiau investicijų finansuoja bankų paskolomis, o ne išleisdamos akcijas, kaip įprasta anglosaksiškose šalyse. Ši didesnė priklausomybė nuo bankų yra didelis rizikos šaltinis šių metų perspektyvai. Kol kas niekas tiksliai nežino, kokie bus bankų nuostoliai dėl JAV antrarūšių paskolų krizės. Vokietijos finansų ministras Peeras Steinbruckas G-7 susitikime Tokijuje vasarį teigė, kad šie nuostoliai gali pasiekti net 400 mlrd. JAV dolerių. Kol šis netikrumas dėl galimų nuostolių ir kas juos patirs neišsisklaidys, bankų pasitikėjimas vienų kitais nepagerės, todėl ir kredito upės įmonėms gali likti siauros. Nepaisant Europos centrinio banko (ECB) pastangų užpilti bankus trumpo laikotarpio likvidžiomis lėšomis, Europos bankai vis dar nenori skolinti 3–6 mėnesių laikotarpiams arba už tokias paskolas prašo gerokai didesnių palūkanų.
Visa tai dar labiau apsunkins Europos įmonių padėtį, kurioms ir taip nėra labai lengva dėl stiprėjančio euro. Ir tai dar ne viskas! ECB, atrodo, rimtai nusiteikęs užgniaužti infliaciją, kuri pastaruoju metu pasiekė seniai nematytus rekordus.
ECB: „vanagai“ prieš „balandžius“
Nepaisydamas prastėjančių euro zonos ūkio perspektyvų, ECB kol kas atsisako mažinti oficialias palūkanų normas, o JAV Federalinis rezervų bankas ir kiti centriniai bankai tą ryžtingai daro. Euro zonos infliacija pasiekė didžiausią lygį per 14 metų – 3,2 procentus. ECB tikslas – metinė infliacija ne daugiau kaip 2 procentai.
Tokia stagfliacijos (didėjančios infliacijos ir mažėjančio ūkio augimo) situacija centriniams bankams pati nemaloniausia – reikia rinktis, ar gelbėti ūkį leidžiant dar labiau padidėti kainoms, ar būti beširdžiams ir užgniaužti infliaciją, gausinant bedarbių būrį keliais milijonais žmonių.
ECB nerimauja, kad pastarojo meto infliacija nebūtų naudojama kaip argumentas profsąjungoms ar darbuotojams derantis dėl darbo užmokesčio didėjimo, nes tai paveiktų infliaciją ateityje. Bendra geros praktikos taisyklė šiuolaikinėje centrinėje bankininkystėje yra tokia: centriniai bankai leidžia kainoms truputį patirti pirmuosius efektus, tarkim naftos brangimą, bet rimtai griežtina pinigų politiką, jei yra rizika, kad pirminis šokas paveiks darbo užmokesčio derybas. Kitaip tariant, jokių „infliacijos – darbo užmokesčio spiralių“. To kaina – laikini ūkio nuosmukiai. Tačiau centriniai bankai mano, kad minkšta („taikos balandžių“) pozicija infliacijos atžvilgiu ilgainiui kainuotų gerokai daugiau.
Nepaisant griežtos, „vanagiškos“ ECB prezidento Jean-Claude’o Trichet retorikos, rinkos spėja, kad iki 2008 m. pabaigos ECB sumažins oficialias palūkanas nuo 4 iki 3,25 proc. – trimis centrinėje bankininkystėje standartiniais 0,25 proc. žingsneliais.
Besiplėtojančios rinkos: pasaulinis atoslūgis net kiek naudingas
Naujosios ekonomikos pastaraisiais metais tapo rimtas pasaulio ekonomikos variklis. Kinija, Indija, Lotynų Amerika, Rusija, naujosios ES šalys kelerius metus augo gal net pernelyg sparčiai, kai kurios net ties ūkio perkaitimo riba.
Todėl ekonomistai įžvelgia tam tikrą teigiamą JAV problemų poveikį atvėsinant įvairių „tigrų“ įkarštį. JAV ir ES mažiau importuos iš šių regionų, o bendras pasaulinio ūkio sulėtėjimas greičiausiai lems maisto produktų ir energijos kainų augimo lėtėjimą, todėl palengvės ir centrinių bankų darbas. Tiesa, nuo šių prekių eksporto ir jų kainų priklauso ir besiplėtojančių ekonomikų ūkio pulsas. Lietuvos ūkininkai taip pat nemažai laimėjo dėl kylančių pieno ir grūdų kainų.
Todėl, TVF nuomone, Kinijos ūkio augimas sumažės nuo svaiginančių 11,4 proc. 2007 m. iki 10 proc. 2008 m., Vidurio ir Rytų Europos – nuo 5,5 iki 4,6, Lotynų Amerikos – nuo 5 iki 4,3 procento. Istoriškai tai vis dar geri plėtros tempai.
Kinijos ekonomika 2008 m. ir toliau plėtosis labai sėkmingai. Tam tikrus eksporto į JAV ir kitų sunkumų patirsiančių regionų praradimus turėtų kompensuoti vis didėjantis vidaus vartojimas, kuris, kaip buvo rašyta viename ankstesnių VALSTYBĖS numerių, laikomas svarbia pasaulinių nesubalansuotumų problemos sprendimo dalimi. Be abejo, Šanchajaus akcijų biržos indeksas nepadidės 97 proc., kaip buvo 2007 metais. Būstų kainos ir toliau kils, bet ne šuoliais. 2007 m. jos padidėjo apie 11 proc., o tai visai normalu, turint omenyje greitą Kinijos gyventojų pajamų didėjimą.
Kinijos prekybos su pasauliu perteklius kol kas ir toliau didėjo, nepaisant jos valiutos stiprėjimo. Todėl, kai kurių ekonomistų nuomone, šiais metais ji turėtų nesunkiai pakelti tolesnį juanio sustiprėjimą JAV dolerio atžvilgiu beveik 10 procentų. Tai padės sumažinti Kinijos infliaciją ir nuims nemažai globalinių makroekonominių problemų sprendimo naštos nuo euro zonos, kuri iki šiol laikėsi didvyriškai (ypač į eksportą orientuota Vokietija), bet kurios kantrybė, atrodo, greitai senka.
Kai kurie pavojai
Kalbant bendrai, ekonominė politika yra gerokai tvarkingesnė besivystančiose šalyse nei prieš dešimt metų, kai regioną viena po kitos užliedavo finansų krizės, po kurių prasidėdavo politinės krizės ir t. t. Tarptautinis kapitalas tai pastebėjo ir skolina geresnėmis sąlygomis, ypač besivystančių šalių vyriausybėms. Tačiau nereikia užmiršti, kad tai vyko pasaulinio likvidumo „potvynio“ sąlygomis, kuris baigėsi su JAV antrarūšių būsto paskolų ir kitų turtų padengtų vertybinių popierių krize. Nors besivystančios šalys nebuvo tiek tiesiogiai investavusios į šiuos sudėtingus finansinius produktus, kiek didieji Vakarų bankai, dabar nurašantys dešimtis milijardų JAV dolerių į nuostolius, egzistuoja rizika, kad kapitalo srautai į šias šalis gali sustoti.
Tai – didžiausias rizikos šaltinis optimistiniam scenarijui, kad augimas sulėtės menkai. Yra šalių, kurios labai priklausomos nuo skolinimosi užsienyje – Rumunija, Bulgarija, Ukraina, Kazachstanas, Turkija, Pietų Afrikos Respublika ir t. t. Baltijos šalys taip pat priklauso šiam klubui. Todėl jei norėsite pirkti naują automobilį ar televizorių šiais metais, nenustebkite, kad bankas maloniai pasiūlys užeiti po metų.