Pasivaikščiojimai po istorinį Vilnių: sostinės pašonėje – nykstanti XIX amžiaus puošmena

Naujausioje knygoje architektūros istorikė Morta Baužienė kviečia pakeliauti Vilniaus apylinkių istorija ir pažinti sostinę supančias vietoves.

Pagrindinis dėmesys skiriamas vietoves palietusiems istoriniams įvykiams (bažnyčių statybai, karams, sukilimams), prisimenami čia gyvenę įžymūs žmonės, jiems pastatyti paminklai, aptariami paveldo objektai, pastatų ar ansamblių architektūrinės savybės.

Knyga „Pasižvalgymas po Vilniaus apylinkes“ yra anksčiau išėjusių leidinių „Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus“ (2012) ir „Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos“ (2015) tęsinys.

Kviečiame skaityti ištrauką iš knygos:

Paliekame svetingą Keturiasdešimt Totorių kaimą ir skubame link Baltosios Vokės dvaro sodybos, esančios to paties pavadinimo kaime. Kaimas yra Pagirių seniūnijos teritorijoje dešiniajame Vokės krante, į pietus nuo Vaidotų. Kartais ir dvaras pavadinamas Vaidotų vardu. Visus tris objektus iš šiaurės rytų riboja geležinkelis. Mūsų kelias bėga pro Pagirius, nuo sovietinių laikų garsėjančius šiltnamiuose auginamomis gėlėmis ir daržovėmis.

Pagiriai – buvusi Vilniaus šiltnamių kombinato gyvenvietė. 1980 m. įkurtas ūkis turėjo 440 ha žemės, kurioje stovėjo net 26 ha plotą užimantys žieminiai šiltnamiai. Juose augino daržoves, gėles, sodinukus. Kaip rašo „Tarybų Lietuvos enciklopedija“, Pagiriai – taip pat ir buvusio Vilniaus tarybinio ūkio-technikumo centrinė gyvenvietė. Galima pagalvoti, kad tai būta nemažo monstro, lydinčio mus nuo pat 40 Totorių kaimo. Pasuksime, pamatę kelio nuorodą – Vaidotai.

Mūsų laikais du pavadinimus turinti gyvenvietė yra susiliejusi į vieną. Nors Vaidotai istorijos šaltiniuose minimi nuo 1375 m., ilgainiui juos nustelbė Baltosios Vokės dvaro sodyba, todėl toliau vartosime šį pavadinimą. Tik 2 kilometrai gražaus keliuko ir mūsų dėmesį patraukia bebokštė Baltosios Vokės bažnyčia. Kadangi dvaro sodyba yra senesnė už bažnyčią, be to, vis tiek turėsime grįžti į pagrindinį kelią, pirmiausia vykstame į dvaro sodybą.

Vaidotų ir Baltosios Vokės kaimai nuo XV a. ilgą laiką priklausė Radvilų giminei, vėliau Žmijovskiams-Olizarams, o XVIII a. – Antanui Oskierkai. Kaip rašo Bronius Kviklys, senais laikais prie tilto per Vokės upelį buvo kaimelis ir smuklė. 1758 m. Baltosios Vokės kaime gyveno 10 šeimų. 1838 m. dvaro sodybą įsigijo grafas Aleksandras Lenskis (Łęski). Tuomet ponų namas buvo medinis. Radvilos turėjo per daug dvarų, kad kiekviename jų statytų po rezidenciją. A. Lenskis pastatus atnaujino, tačiau didesnių statybų nepradėjo. 1850 m. sodybą paveldėjo jo sūnūs Hilaris ir Vladimiras.

Kaip rašo „Geografinis žodynas“, XIX a. antroje pusėje Baltosios Vokės dvarui priklausė Bajorų, Pagirių, Miškinių ir Vaidotų kaimai. 1865 m. dvaro valdose gyveno 132 žmonės (revizinės dūšios). Dvaras garsėjo sijų ir jūrinių upėtakių mailiaus veisykla. Išperintas 6000 žuvelyčių toliau augti paleisdavo į tris tvenkinius.

Mūsų laikus pasiekusią sodybą sukūrė Hilaris Lenskis. 1873 m. jis vedė Mariją Drucką iš Lubeckių ir savo šeimai pastatė dviejų aukštų rūmus. Deja, projekto autorius nėra žinomas. Manoma, kad tai buvo Vilniuje gyvenantis architektas. Pietvakarinėje rūmų pusėje buvo iškastas pailgas tvenkinys, kurį supo vejos, o šiaurės rytų fasadas išėjo į peizažinio parko, pereinančio į mišką, pusę.

1937 m. sodybą iš varžytynių nupirko Františekas Veisenhofas. Tačiau dvarininkų, kurių žemė 1940 m. nacionalizuota, sąrašuose kažkodėl randame ankstesnio savininko Vladimiro Lenskio pavardę. Iš jo naujoji valdžia nusavino 452 hektarus žemės.

Tarybų valdžios metais Baltosios Vokės dvaro sodyboje veikė „Vilniaus tarybinis ūkis-technikumas“. Politinių permainų metu šis ūkis sunyko, Baltosios Vokės švietimo įstaiga vis keitė savo funkcijas. Jai reikėjo mažiau patalpų, todėl rūmai buvo palikti likimo valiai. Dabar jie nyksta, laukdami šviesios savo istorijos dienos.

Nedideli dviejų aukštų rūmai turi pastogės pusaukštį su žemais horizontaliais langais ir rūsį po visu namu. Romantizmo architektūrai priskirtinas pastatas yra netaisyklingo plano, su iškyšomis, terasomis, rizalitais ir balkonais. Visi fasadai asimetriški. Vakariniame jų kampe pristatytas 8-sienis trijų aukštų bokštas-belvederis. Rūmai tiek išorėje, tiek viduje pasižymėjo gausiu istorizmo laikotarpiui būdingu dekoru.

Pagrindiniame – šiaurės rytų fasade yra net du rizalitai, nežymus kairiajame kampe ir didelis – trijų sąramų – beveik fasado centre. Šis rizalitas turi trikampį frontoną ir keturių kvadratinių kolonų portiką su balkonu virš jo. Pietvakarinis fasadas formų sudėtingumu nenusileidžia pagrindiniam. Jame yra toks pat rizalitas, tik be portiko ir balkono. Tačiau dešinėje rizalito pusėje matome 5 kolonų porų ribojamą terasą su balkonu viršuje. Galiniuose fasaduose buvo po du nedidelius balkonus. Balkonus juosė kiauraraštės metalinės grotelės, o „laikė“ – puošnios raitytos metalinės konsolės. Iš balkonų šiuo metu (2016) likę tik metalinės konsolės.

Rūmai buvo vilos tipo, atviri išorei. Visuose fasaduose, jų iškyšose, įrengtos įeigos. Rūmų sienas skaido aukšti stačiakampiai langai. Jie apjuosti siaurais ištisiniais apvadais su laužytiniais sandrikais viršuje. Romanas Aftanazis teigia, kad rūmai buvo pastatyti keturiomis sąramomis trumpesni, negu buvo planuota. Fasadus horizontaliai „prailgina“ plati trijų braukų tarpaukštinė juosta, viršuje siekianti langų apačią.

Vakariniame kampe stovintis triaukštis belvederis į architektūrinėmis detalėmis turtingą rūmų išorę įneša dar daugiau dinamikos. Viduriniame bokšto aukšte būta dviejų balkonų. Iš jų likę tik raitytos metalinės konsolės. Belvederis viršuje užsibaigia gynybinių pilių bokštus primenančiais kuorais.

Rūmuose buvo įrengti brangūs įvairius stilius imituojantys interjerai. Aukšto (per abu aukštus) vestibiulio sienų paneliai imitavo anglų gotiką. Patalpų karnizų ir lipdinių juostos turėjo klasicizmo bruožų. Ornamentus sudarė rozetės, girliandos, akanto lapų juostos, vazos. Reprezentacinių patalpų grindys buvo sudėtos iš stambaus geometrinio rašto parketo. R. Aftanazis mini rūmuose buvus įvairiausių stilių baldus, brangius sietynus, veidrodžius, rytietiškus kilimus. Deja, visa tai „išnyko, kaip dūmas“, blaškomas karų ir politinių permainų. Pirmieji niokotojai buvo Antrojo pasaulinio karo metais nacių atvežti ir Vokėje apgyvendinti kolonistai olandai.

Neplanuojantis būti panaikintas, Vilniaus tarybinis ūkis-technikumas, 1990 m. Paminklų restauravimo institute užsakė buvusių Baltosios Vokės dvaro rūmų interjero restauravimo-pritaikymo naujiems poreikiams darbo dokumentaciją. Pradedant projektavimą, atlikti fotogrametriniai matavimai. Pritaikymo klubinėms patalpoms projektą parengė architektė A. Drobelienė. Centrinių rūmų polichromiją tyrė ir restauravimo projektą parengė architektė Audronė Lainauskaitė.

Rūmuose buvo projektuojamas pramogų centras su šokių ir repeticijų salėmis. Restauratoriai rado daug autentikos. Aiškinamajame rašte minimas išlikęs židinys, laiptai, galerija bei autentiški parketai keturiose antrojo aukšto ir vienoje pirmojo aukšto patalpoje.

Projekte siūlyta restauruoti išlikusius interjerų fragmentus (sienų ir lubų dekorą, lipdinius, durų, langų apvadus, parketus, sienų panelius ir kitus išlikusius elementus). Būsimos šokių salės ir vestibiulių erdvės suprojektuotos remiantis išlikusiais interjerų fragmentais. Daug autentikos tuomet dar buvo ne tik pirmojo, bet ir antrojo aukštų patalpose.

Sprendžiant iš internetinėje www.miestai.net svetainėje esančių fotografijų, nuo 1992 m., kai rūmų būklė buvo vidutiniškai bloga, ji visą laiką blogėjo. Kai puošnus interjeras jau buvo išvogtas ir „pakankamai“ nuniokotas, apie 2007 m. rūmų pirmojo aukšto langai pagaliau buvo užmūryti. Rūmų išorės sienos aptrupėjo, jie neteko balkonų, suniokotos atviros terasos. Kaip ir rūmų fasadai, kolonos buvo tinkuotos, viršuje turėjo tinko braukų kapitelius. 2016 m. beveik visas tinkas nuo kolonų buvo atsilupęs ir nubyrėjęs. Kad mūras nesuirtų, kolonos sutvirtintos metalo rėmais.

Pastato būklė kasmet blogėja. Per kiaurą stogą apvalius metus vidų merkia krituliai, jau įgriuvo perdangos (2016). Interjere dar yra likę šiokių tokių prabangos aidų. Buvusio vyno rūsio galingos kolonos remia didžiulės patalpos skliautus su liunetėmis. Nors iš vestibiulio į antrąjį aukštą kylantys laiptai nuniokoti, tačiau tebėra juos laikančios sudėtinės kolonos su sraigtine viršutine dalimi. Apšnerkštose, nuniokotose salėse dar yra langų, durų rėmus puošusių lipdinių fragmentų.

Pietrytinėje rūmų pusėje stovi XIX a. statyta oficina, sudėtinis 1–2 aukštų namas. Senesnė yra vienaukštė oficinos dalis. Vieni tyrėjai sako, kad tai buvusi arklidė, kiti – senasis ponų namas. Vienaukštė oficinos dalis statyta XIX a. viduryje. Rūmų statybos laikotarpyje prie vienaukščio pastato pristatyta dviaukštė dalis ir visas namas paverstas gyvenamu.

Pastatą dengia skirtingi stogai. Vienaukštę dalį – dvišlaitis, dviaukštę – keturšlaitis. Naująją dalį mėginta pagražinti. Jos įeiga pabrėžta stambiomis išsišovusiomis mentėmis su bokšteliu viršuje. Lankantis 2016 rugsėjį, oficinos būklė buvo avarinė. Sprendžiant iš netoliese tarp medžių sudžiautų skalbinių, dviaukštėje namo dalyje kažkas dar gyveno. Deja, vienaukštės dalies stogas jau įgriuvęs.

Kaip jau minėjome, tarybų valdžios metais Baltosios Vokės dvaro sodybos ansambliu naudojosi Vilniaus tarybinis ūkis-technikumas. Vėliau jis tapo Vilniaus aukštesniąja žemės ūkio mokykla, dabar vadinasi Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla. Vilniaus tarybiniam ūkiui-technikumui sovietiniais metais buvo pastatyti tokiai mokymo įstaigai reikalingi mokomieji korpusai, išplėstas parkas.

Parkas buvo įveistas ansamblio statybos laikotarpiu. Iš XIX a. pabaigos išlikusi senoji peizažinio parko dalis užima apie 5 hektarus. XX a. 7-ajame dešimtmetyje kraštotvarkininkas Antanas Tauras (1918–1988) kitoje įvažiavimo alėjos pusėje suprojektavo naująjį geometriškai sutvarkytą parką. Senąjį parką A. Tauras apjuosė tiesiomis alėjomis, o tai visam 9 ha parkui suteikė daugiau reguliarumo. Naujoji parko dalis iki šiol yra geriau prižiūrima, tausojama.

Žiūrėdami į A. Tauro pateiktą Baltosios Vokės parko su pastatais schemą, matome 1984 m. Vilniaus tarybinio ūkio-technikumo valdas. Naujojoje parko dalyje stovi sudėtingo laužyto plano mokomasis korpusas, į vakarus nuo jo įrengta žaidimų aikštė. Naujojo parko teritoriją dalija tiesios alėjos. Senosios parko dalies trijų lenktų alėjų suformuotoje aikštėje įrengta estrada, į pietvakarius nuo jos matome dar vieną žaidimų aikštę.

Visame parke prikaišiota gyvenamųjų namų, pastatytas bendrabutis. Rytinis tvenkinio šonas užgriozdintas dirbtuvių ir garažų pastatais. Vakariniame rūmų šone pastatyti šiltnamiai, įveisti bandomieji daržai. Šiaurinėje viso parko dalyje pasodintas sodas, auginamos daržovės.

Kraštovaizdžio (peizažinis) parkas natūraliai pereina į mišką. Šiuo metu, kai parkas apleistas, sunku atskirti, kur pasibaigia žmogaus rankų kūrinys, kur prasideda miškas. Parke vyrauja vietiniai klevai ir liepos, o prie tvenkinio – baltieji gluosniai bei juodalksniai, auga ievos, mažalapės liepos, karpotieji beržai ir kiti vietiniai medžiai. Yra nemažai ąžuolų, kalninių guobų, baltažiedžių vikmedžių.

Senojoje dalyje būta atvežtinių medžių: Ledebūro ir europinių maumedžių, paprastųjų kaštonų, galingų pilkųjų tuopų, didžialapių liepų, 15 sidabrinių klevų rūšių ir formų. A. Tauras dar mini sibirinius kėnius, žirniavaisius puskiparisius, raudonuosius ąžuolus ir sidabrinius klevus. Visai prie pat rūmų iki šiol auga galingi ąžuolai, 30 m aukščio 190 cm skersmens pilkoji tuopa.

Apleistus rūmus supantys galingi ąžuolai, aukštai rudeniniais lapais pasipuošusią lają iškėlusi pilkoji tuopa, vaisius nokinantys puskiparisiai... Tik tiek liko iš ne taip seniai dar puikios sodybos. Buvusi dvaro įvažiavimo alėja riboja dvi zonas – visuomenei reikalingą (Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla) ir tą, kurią stengiamasi ignoruoti, pamiršti. Paliekant sodybos teritoriją, norisi palinkėti, kad atsirastų verslo žmonių (tokie rengiami netoliese), pasiryžusių prikelti taip arti sostinės nykstančius rūmus. Tuo labiau, kad interjero atkūrimo, nors ir su naujadarais, projektas yra išlikęs.

Iš rūmų viršutinių aukštų, dar geriau iš belvederio, buvo galima apžvelgti Vokės upę, kaimą ir mišką, kuriame matėsi 8-kampio plano koplyčia. Ją Vaidotų kaime 1813 m. pastatė Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios klebonas.

Dvaro savininkams Lenskiams nepatiko melstis senoje koplyčioje. Be to, kaip įprasta to meto dvaruose, magėjo įsirengti šeimos kriptą. 1905 m. Vladimiras Lenskis pradėjo naujos bažnyčios statybos procesą. Parengti projektą jis paprašė kilmingą architektą grafą Tadeušą Rostvorovskį (1860–1928). Baigęs Peterburgo dailės akademiją, architektas apsigyveno Vilniuje, tačiau jokios valdiškos tarnybos neieškojo. Buvo pakankamai turtingas, kad leistų sau projektuoti tik tai, kas prie širdies.

Vieni žinomiausių T. Rostvorovskio Vilniuje projektuotų pastatų yra buvęs „Jurgio“ viešbutis Gedimino prospekte, Pylimo gatvės 4-asis namas, kuriame gyveno jo šeima, architektui priklausęs nuomojamas namas Šopeno gatvėje. T. Rostvorovskis domėjosi senąja Vilniaus architektūra, todėl jo istoristiniuose pastatuose vyrauja neobaroko-neoklasicizmo formos.

T. Rostvorovskio žmona buvo kilusi iš Oskierkų giminės. Kaip prisimename, A. Oskierka kurį laiką valdė Baltąją Vokę. Ar V. Lenskio pasirinkimą nulėmė kilmingo architekto sąsajos su vietovės istorija, ar kūrėjo baroko pomėgis, sunku pasakyti.

T. Rostvorovskio parengtą projektą, kuris yra surastas ir paskelbtas, 1905 m. gruodžio 13 d. peržiūrėjo Vilniaus gubernijos valdybos techninis skyrius. Projektą tvirtinančią rezoliuciją pasirašė gubernatoriaus pareigas ėjęs grafas Tatyncevas, gubernijos inžinierius Michailas Prozorovas ir gubernijos architektas Aleksejus Soninas.

Pagal patvirtintą projektą bažnyčia turėjo būti pastatyta senosios koplyčios vietoje, įjungiant ją į naująjį tūrį. Kaip atsvara aštuonkampei koplyčiai, kitame fasado kampe suprojektuotas 4 tarpsnių varpinės bokštas. Bazilikinės bažnyčios išorėje vyravo baroko ir klasicizmo architektūros formos.

Statybos metu (1906–1910) patvirtintasis projektas buvo pakeistas. Pagrindinio fasado akcentų – aštuonkampės koplyčios su fundatorių kripta ir varpinės bokšto – vykdomame projekte neliko. Fundatorių kripta įrengta po bažnyčia. Laiptai į ją yra kairiojoje šoninėje navoje prie antrojo pilioriaus, žiūrint nuo presbiterijos. Patvirtintame projekte taip pat neliko pagrindiniame fasade ir šoninių fasadų kryžmose projektuotų klasicistinių portikų. Jie pakeisti modifikuotais orderiniais dariniais.

1910 m. rugsėjį baigta statyti Baltosios Vokės Šv. apaštalo Pauliaus Atsivertimo bažnyčia (Statybininkų g. 7) yra bebokštė, bazilikinės erdvės, išorėje neišryškinto lotyniško kryžiaus plano. Istoristinės bažnyčios fasaduose vyrauja neobaroko ir neoklasicizmo architektūros formos. Pagrindinis, pietvakarių, fasadas primena pirmąsias bebokštes barokines Vilniaus bažnyčias. Tik jame labiau pabrėžtas vertikalumas.

Bažnyčia sumūryta iš tamsiai geltonų plytų. Netinkuota. Ją mūriję meistrai panaudojo daug išmonės, kad pasiektų savitą, istorizmo laikotarpiui būdingą fasadų išraišką. Iš tų pačių plytų sudėlioti visi architektūriniai elementai: angų apvadai, mentės, orderinės detalės.

Pagrindinis fasadas sukomponuotas iš dviejų plokštumų. Jo vidurinioji trijų tarpsnių dalis yra „paėjusi“ į priekį, o šoninės – atitrauktos. Apatiniame tarpsnyje yra segmentinės arkos portalas su herbiniu kartušu viršuje. Labai aukštą vidurinįjį tarpsnį šonuose riboja piliastrų poros. Tarpsnio centre yra aukštas pusapskritės arkos langas. Vidurinįjį tarpsnį vainikuoja platus dorėninis antablementas su trikampiu frontonu.

Panašios architektūrinės formos pasikartoja šoniniuose fasaduose, ypač kryžmose. Jų vidurinysis tarpsnis atitinka pagrindinio fasado centrinės dalies formas. Šoninių fasadų sienose vyrauja segmentinių sąramų (centrinės navos) ir pusapskričių arkų (šoninių navų) langai. Pastarieji turi ištisinius apvadus su raktais jų viršuje.

Bažnyčios vidaus erdvę į tris navas dalija 4 poros piliorių. Jų plokštumas skaido piliastrai. Viduriniąją navą dengia cilindrinis skliautas su liunetėmis, o siauras šonines – kryžminiai skliautai. Navų galuose yra orderinių formų altoriai. Virš didžiojo altoriaus mensos esantį paveikslą įrėmina dvi kolonos, viršuje sujungtos pusapskrite arka.

Centrinės navos gale yra trisienė apsidė, o už jos – pusapskritė zakristija. Zakristijos priestatas dvigubai žemesnis už bažnyčios viduriniosios navos sienas. Priestato sienas dalija suporinti piliastrai, tarp jų yra 3 stačiakampiai langai ir 3 apskriti langeliai virš pirmųjų. Abipus apsidės-zakristijos yra mažučiai dar žemesni prieangiai. Šie trys priestatai bažnyčios šiaurės rytų fasadui suteikia rūstumo, didingumo.

Šventorius buvo aptvertas medžio stulpelių tvora. Kai lankėmės 2016 m. rugsėjį, buvo įpusėjusi šventoriaus renovacija. Iš senosios šventoriaus tvoros palikti tik akmeniniai vartai. Medinė tvora nugriauta, jau išpiltas būsimos tvoros betoninis pagrindas. Šventoriuje nutiesti nauji takai, užsėtos vejos. Tebestovi senąsias atviras varpines primenanti plieno strypų varpinė.

Šventoriuje už bažnyčios presbiterinės dalies yra keletas paminklų. Čia palaidotas garbės kanauninkas Leopoldas Chomskis (1885–1982), Baltojoje Vokėje klebonavęs nuo 1949 metų. Jo pastangomis 1979 m. bažnyčia suremontuota. Šalia jo kapo stovi gana blogos būklės obelisko formos paminklas, pastatytas 1913 metais.

Šiuo paminklu pažymėtas svarbus Krikščionių bažnyčios 1600-mečio jubiliejus, kai 313 m. Romos imperatorius Konstantinas Didysis (apie 280–337) specialiu ediktu pripažino krikščionybę oficialia imperijos religija. Obelisko būklė galėtų būti geresnė.

Baltosios Vokės paminklai – visiškai apleisti dvaro rūmai, griūnanti oficina, ūksmingas senasis parkas, gražiai tvarkomas bažnyčios šventorius sukelia daugybę minčių. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Vilniaus Universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto visuotinės istorijos dėstytojas Juozas Galvydis sakydavo, kad bet kokių revoliucijų metu į paviršių išplaukia visuomenės šiukšlės. Tuomet nebegalioja 10 Dievo įsakymų, žlunga įprastos žmonių gyvenimo normos.

Geriausias to pavyzdys – Didžiosios Prancūzų Revoliucijos laikais Paryžiuje išniekintas Panteonas, išdraskyti karalių palaikai. Palyginti su tokiais veiksmais, nykstantys praeities paminklai neatrodo labai dramatiškas reiškinys. Revoliucionieriai dainavo „pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų...“. Nors lietuviai nelabai dainavo, ardyti neatsisakė. Ne tik 1940, 1945, bet ir 1990 šitaip nuniokoti? Būsimi verslininkai ugdomi šalia...