Paslaptingas K būrys: vokiečių jūrų diversantai, per karą virtę tikromis „amfibijomis“

Leidyklos „Briedis“ knygų seriją „II pasaulinis karas“ papildė dar viena naujiena. Tai Cajaus Bekkerio knyga „K vyrai. Vokiečių jūrų diversantai II pasaulinio karo metais“.

C. Bekkeris (tikrasis vardas Hansas Dieteris Berenbrokas (1924–1975) – vokiečių žurnalistas, rašytojas, buvęs Vokietijos karinio jūrų laivyno karininkas. Intriguojančio siužeto knygoje, paremtoje gyvų likusių K junginio vyrų pasakojimais, jis atskleidžia šio junginio kovotojų diversines operacijas sprogdinant tiltus ir šliuzus, puolant priešininkų laivus.

K junginiai – 1943 ir 1944 m. sandūroje suformuoti slapti Vokietijos karinio jūrų laivyno specialios paskirties mažieji kovos junginiai. Tai diversinės grupės, kurios vykdė greitas ir netikėtas operacijas prieš Vakarų sąjungininkų ir sovietų karinius jūrų laivus, svarbius strateginius objektus. K junginiui priklausė narai, vienviečių ir dviviečių mažųjų povandeninių laivų pilotai. Šio junginio kovotojai buvo vadinami K vyrais.

Autorius išsamiai ir nuosekliai aprašo K junginio kovotojų, o ypač žmonių amfibijų (narų) rengimą ir treniruotes. Knygoje daug dėmesio skiriama specialiai K junginio kovotojams sukurtai ginkluotei: vienvietei žmogaus valdomai torpedai „negrui“, vienviečiams ir dviviečiams povandeniniams laivams, greitaeigėms nuotoliniu būdu valdomoms valtims su sprogstamuoju užtaisu „lęšiams“.

Knygos įžangoje Hellmuthas Heye, Bundestago narys, karinio jūrų laivyno mažųjų kovos junginių admirolas II pasaulinio karo metais, rašo:

„Skaitydamas Cajaus Bekkerio, mūsų draugo iš karinio jūrų laivyno, vaizdingus ir gyvus pasakojimus vėl prisiminiau K junginio laikus, pirmiausia daugelį nepamirštamų jo vyrų. Nauji paskutinių permainingų metų įspūdžiai ir uždaviniai į atminties užkaborius nustūmė anų dienų siluetus ir įvykius. Bekkerio aprašymai atgaivino praeities paveikslus, jie vėl atgijo ir pasipuošė spalvomis.

Knygoje tarsi įtemptame filme rutuliojasi įvykiai: kukli mažųjų kovos junginių (Kleinkampfverbände) pradžia, jų tikslai, augimas, vokiečių požiūriu visiškai nauja struktūra ir formavimosi ypatumai, virsmas į tvirtą vyrų bendruomenę. Ypač jaudina suvokimas, kad tuo metu, kai pralaimėto karo lemtis nusimanančiam žmogui darėsi vis ryškesnė, Vermachto struktūroje galėjau suformuoti junginį, kuriame, priešingai nei diktavo ligtolinės karinės formos, kur kas didesnę vertę nei paklusnumas įsakymui turėjo asmeninė iniciatyva ir atsakomybės jausmas. Laipsnis ir karinės pareigos mūsų dalinyje tik tuomet tapdavo svarbios, jei autoritetas remdavosi ne įstatymu, o asmeninėmis savybėmis.“

DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

***

Kaip anksčiau minėta, nutekėjo nemažai vandens, kol Alfredo von Wurziano idėja vokiečių karo laivyno vadovybei pasirodė „tinkama karo tarnybai“. 1939-ųjų vasarą guvus berniukas iš Vienos priklausė išgarsėjusiai Hanso Hasso povandenininkų ekspedicijai, Kuraso vandenyse nardžiusiai tarp ryklių. Netikėtai prasidėjęs karas nutraukė ekspediciją. Į tėvynę teko grįžti per Ameriką, Indijos vandenyną, transsibiro magistrale kirsti Sovietų Sąjungą. Netrukus kaip ir visi jauni vyrai jie tapo kareiviais, bet 1942-aisiais gavo neribotas atostogas tęsti pradėtus povandeninius tyrimus. Šį kartą tyrimai vyko Egėjo jūroje. Von Wurziano dienoraštyje yra likęs toks įrašas:

„... naujasis Drägerio firmos akvalangas yra tikras stebuklas. Labai greitai prie jo pripratome, užsidedame jį tiesiog ant pliko kūno ir net nepastebime jo vos 4 kg svorio. Su nardymo kauke ir plaukmenimis, harpūnu ir kamera nardome į 25 metrų gylį. Su naujuoju aparatu tokiame gylyje galime išbūti iki valandos. Nuostabus jausmas, nejaučiant oro trūkumo stebėti ir tykoti žuvų. Vakar pavyko padaryti sensacingas ryklių ir didelių rajų nuotraukas...“

Drąsa padeda plaukikams išmokti nebijoti pavojaus. Narsa – įpročio reikalas, sako jie. Jei valdai situaciją, tau nieko neatsitiks. Kas yra ryklys? Gyvūnas, gyvas padaras, kaip ir daugelis aplinkui, pasiruošęs pulti, jeigu išsigandęs bandysi nuo jo bėgti, bet jis sustoja ir sutrinka, kai artiniesi prie jo arba nekreipi į jį dėmesio. Kaip jau minėta, narsa – įpročio reikalas. Ši patirtis von Wurzianui sukelia kitų minčių:

„... šiandien vėl nėrėme prie nuskendusių laivų Pirėjo uoste. Čia visai nėra justi karo. Kai pagalvoju apie draugus, kariaujančius fronte Rusijoje, manęs šis žaidimas nedžiugina. Reikėtų jį pritaikyti karo reikmėms. Pavyzdžiui, panaudoti laivų puolimui. Reikia išmėginti šią galimybę...“

„Nakčia įsiskverbiau į saugomą Pirėjo uostą. Perlipau per molą, praplaukiau pro skylę tinkle, priplaukiau krovininio laivo bortą ir panėriau iki šoninės sijos. Manęs tikrai niekas nepastebėjo. O jei būčiau anglas, pritvirtinęs prie laivo bombą? Esu visiškai tikras, kad taip nekliudomas galėčiau patekti į bet kurį pasaulio uostą...“

Grįžęs iš Graikijos, jaunasis plaukikas nedelsdamas išklojo viršininkams savo sumanymą. Viršininkai pratęsė atostogas ir nusiuntė jį į vyriausiąją karinio jūrų laivyno vadovybę. Jau žinome, kad ten jo pasiūlymas buvo sutiktas su atsainia šypsena. Tuomet jis kreipėsi į pionierius, bet ir su jais susitarti sekėsi ne ką geriau. Tik 1943-iųjų pavasarį jį ir dar vieną vėliau prisidėjusį plaukiką pagaliau pakvietė į olimpinį baseiną Berlyne parodyti nardymo meno aukštesniesiems abvero karininkams. Na, o kas toliau? Von Wurzianas ir Ritchie Reimannas viltingai žvelgė į besiartinantį aukštą, plačiapetį vyrą. Jo vokiečių kalba pasižymėjo tuo kietu „r“ garsu, kaip jis paprastai tariamas baltų kraštuose. Vyriškis tarė:

Džiaugiuosi turėdamas galimybę su jumis susipažinti. Jūs surengėte įspūdingą pasirodymą. Mano pavardė Wolkas, esu italų jūrų laivyno karininkas. Gal norėtumėte su manimi vykti į Italiją? – Nustebę vokiečiai dvejojo. Pastebėjęs sumišusį jų žvilgsnį, jis kreipėsi į atokiau stovinčius karininkus ir dar kartą nusišypsojęs pridūrė: – Savaime suprantama, jūsų vyriausioji vadovybė tam neprieštarauja!

Tuomet Alfredas von Wurzianas pirmą kartą išgirdo apie italų karius plaukikus. Per artimiausias savaites jis patyrė dar ne vieną staigmeną. Pirėjo uoste jo puoselėta idėja buvo ne tik įgyvendinta Italijoje, bet netgi ištobulinta iki smulkmenų!

Tai buvo pirmas kartas, kai itališkoji „Decima MAS.“ leido vokiečių ginklo broliams žvilgtelėti į savo kortas ir priėmė du vokiečių karius į savo žymiosios flotilės mokomąjį junginį. Nuo 1943-iųjų gegužės von Wurzianas ir Ritchie Reimannas, patekę į kietą kapitono Wolko mokyklą, sėmėsi pietiečių sukauptos patirties, kol pagaliau Specijos uoste įvyko anksčiau aprašytos kovinės operacijos pratybos, o tikrinimo komisijos ponai lažybose pralaimėjo daugybę butelių putojančio vyno.

Dabar ir vokiečių karinis jūrų laivynas ėmė reikšti teises ir norą turėti tokią perspektyvią narsių kareivių grupę, todėl į Valdanją atsiuntė geriausius savo plaukikus. Kitų K junginio operatyvinių grupių ir plaukikų kovinės veiklos laikrodis ėmė tiksėti tik 1944-ųjų pradžioje.

Dar prieš pusantrų metų entuziastinga jaunojo vyro idėja kėlė tik šypseną... Pusantrų metų nebesugrąžinsi.

*
„Žinoma, naujokai liko pakraupę...“

Šis įrašas von Wurziano dienoraštyje trumpai ir aiškiai apibūdina, ką atvykę plaukikai galvojo apie kovines operacijas, nors juos atsiuntė mokytis kaip tik šių veiksmų. Tarp atvykėlių buvo garsių, žinomų ne tik Vokietijoje pavardžių: Erwinas Sietas, Herbertas Kleinas, Kuddelis Kayseris, Gerdas Schmidtas, Mandfredas Laskowsky, Heinzas Lehmannas, Walteris Ernstas ir daugelis kitų, kurie pajuto pergalės skonį sportinio plaukimo baseinuose. Todėl naujajam „plaukimo treneriui“ jie nesivaržydami rėžė į akis savo nuomonę: „Jei tikitės, kad prisidėsime prie jūsų savižudžių komandos, klystate!“

Von Wurzianas pripažino, kad iš šalies žiūrint sumanymas galėjo atrodyti net labai pavojingas. Prie sunkiąja ginkluote iki dantų apginkluotų priešo laivų jūros kovotojai po vandeniu turėjo priplaukti vien su nardymo kostiumu ir nedideliu akvalangu. Kokia čia lygybė: vienoje pusėje pavieniai žmonės, kitoje – dideli laivai su visomis įmanomomis apsaugos ir gynybos sistemomis! Tai nesąmonė, toks sumanymas jokiu būdu negali baigtis geruoju!

– Ar jums kada nors jau teko patirti malonumą nardyti tarp ryklių? – pasiteiravo von Wurzianas.
– Mums dar nenusibodo gyventi, – pasipiktinęs atsakė vienas iš plaukikų.
Man taip pat, – iškart reagavo von Wurzianas, – bet tarp ryklių jau ne kartą teko plaukioti. Tos bjaurybės man nepaliko nė menkiausio įbrėžimo. Patikėkite, viskas priklauso nuo to, k a i p atliekamas darbas. Tinkamai elgiantis, net pačios pavojingiausios situacijos tampa nekaltos, kaip mėnesienos naktis prie Alsterio ežero. Niekas tuo nepatikėjo, todėl von Wurzianas pakreipė kalbą kita linkme:

Bet su tokiomis operacijomis mes neturime nieko bendro. Čia susirinkome tam, kad toliau intensyviai treniruotumės, taip pat ir šiuo metu.

Atvykėlius tenkino toks paaiškinimas. Norint išlavinti savo galimybes ir pasiekti dar geresnių rezultatų, reikia treniruotis, kiekvienam šis įprotis jau buvo įaugęs į kraują. Be to, skųstis tarnyba nė vienas neturėjo jokio pagrindo, penkias ar šešias valandas per dieną praleisti
vandenyje – gana smagu!

Vaikinai kasdien vandenyje praleisdavo po penkias ar šešias valandas, o dažnai ir dar daugiau. Per trumpą laiką plaukikai įgijo gerą formą ir tapo kur kas sukalbamesni. Tarp mokytojų ir mokinių pradžioje skambėjęs oficialus, priešiškas kreipinys „jūs“ greitai virto draugišku „tu“. Vyravo puiki nuotaika, ir niekas daugiau nebeužsiminė apie „savižudžių komandą“.

„Žinoma, naujokai liko pakraupę...“
Šis įrašas von Wurziano dienoraštyje trumpai ir aiškiai apibūdina, ką atvykę plaukikai galvojo apie kovines operacijas, nors juos atsiuntė mokytis kaip tik šių veiksmų. <...> Todėl naujajam „plaukimo treneriui“ jie nesivaržydami rėžė į akis savo nuomonę: „Jei tikitės, kad prisidėsime prie jūsų savižudžių komandos, klystate!“

Ištrauka iš knygos „K vyrai. Vokiečių jūrų diversantai II pasaulinio karo metais“

Treniruodamiesi sportininkai karštligiškai varžėsi tarpusavyje ir siekė vis geresnio laiko, norėdami „neoficialiai“ pagerinti Vokietijos ir Europos rekordus. Save jie vadino ne „kariais plaukikais“, o „sporto klubu“. Tik nuolat dūsavo: „Kaip gaila, kad nevyksta olimpinės žaidynės!“

Nuolatinės intensyvios treniruotės greitai leido jiems vandenyje judėti vikriai kaip žuvims, nesvarbu, su plaukmenimis ar be jų, dėvint vandens kostiumą su akvalangu ar neturint jų. Atėjo laikas, kai baseine jiems nebeliko ką daryti, treniruotis reikėjo kitomis sąlygomis, labiau atitinkančiomis būsimų operacijų aplinką.

Italų kapitonas leitenantas Wolkas vėl surado idealias treniruočių sąlygas – Venecijos įlanką. Čia vienoje vietoje buvo viskas, ko galėjo prireikti plaukikams galutinai nušlifuojant įgūdžius: sūrus jūros vanduo ir nenuspėjamos potvynių bei atoslūgių sukeliamos srovės; tamsi, neišmatuojama bedugnė ir įprastas, dumblu padengtas dugnas, labai tinkamas galimybių riboms išmatuoti vykdant juo pėsčiųjų žygius. Čia buvo ir surūdijęs, pusiau išardytas krovininis laivas „Tampico“. Jo pirmagalys gulėjo ant dugno, o užpakalinę dalį į viršų pakeldavo potvynio vanduo, todėl laivas puikiai tiko treniruotėms, atliekant operacijas ties laivo bortu ir dugnu.

Greta esančiame uoste turint laivyno bazę galima buvo rengti tikroviškus priešo išpuolius. Ne mažiau svarbus ir dar vienas šio pasirinkimo aspektas: K vyrų buveine buvo parinkta neįprasta, romantiška ir nuo pašalinių akių gerai paslėpta vieta – mažoje įlankos saloje stovintis vienišas apleisto Šv. Jurgio vienuolyno pastatas.

Išvalyti apšnerkštų patalpų kitiems „sporto klubo“ nariams pirmuosius pasiuntė penkis vyrus, vadovaujamus vyresniojo kursanto Fritzo Kindo. Penketukas, vieną vakarą pirmą kartą žengdamas į žmonių apleistą salą, tikriausiai pasijuto tarsi nuotykių ieškotojai. Čia buvo nedidelė įlanka, „uostas“ su pirsu kelioms valtims prisišvartuoti. Iš uosto keli laipteliai vedė aukštyn į salos vidų, o per vartelius mūrinėje vienuolyno sienoje galima buvo patekti į vidinį kiemą.

Priekyje buvo smėlėta aikštelė, apaugusi žole, o toliau į viršų šovė nedailus vienuolyno pastatas. Už aikštės buvo matyti kažkas panašaus į amunicijos sandėlį, ir jį vargu ar galima būtų priskirti vienuoliams, todėl piršosi išvada, kad sala jau anksčiau buvo naudojama kariniams tikslams. Bet velniop ta karinė praeitis! Dabar čia ruošiamasi įkurti viso labo tik poilsio namus tiems sužalotiems, kurie sveiksta... O kad maskuotė būtų visai tobula, „poilsio namams“ ėmė vadovauti štabo gydytojas dr. Wandelis. Vyresnysis kursantas Kindas susimąstęs sustojo prie dviejų metrų aukščio vienuolyno tvoros. Vadinasi, svarstė jis, vienuoliai ir kariai plaukikai turi šį tą bendro: ir vieni, ir kiti nenori, kad pašalinės akys matytų, ką jie veikia ir kuo užsiima!

O kas gi vykdavo už vienuolyno sienų? Kaip kariai plaukikai tobulino pavojingo amato įgūdžius? Reikėjo išmokti veikti tikrovę atitinkančiomis sąlygomis, todėl kovinių operacijų treniruotės dažniausiai vykdavo naktį, o jūros kovotojai naudodavo visą įrangos komplektą. Praėjo gana daug laiko, kol iš paprastų kareivių jie tapo tikromis „amfibijomis“.

Ant vilnonių apatinių drabužių jie vilkėdavo megztą storos baltos vilnos kostiumą, vadintą „šliaužtinukais“. Reikėjo labai saugoti žmogaus kūno šilumą ir neleisti kūnui sustingti ištisas valandas plaukiojant šaltame vandenyje. Todėl prieš užsivilkdami nardymo kostiumą, K vyrai dar apsivilkdavo kailines striukes, megztinius, vatines kelnes ir kitus panašius drabužius.

Dviejų dalių nardymo kostiumus gamindavo iš plonos gumos, tokios kaip dviračio ratų kameros. Iš pradžių K vyrai įlįsdavo į kelnes, kurios baigdavosi sportiniais bateliais. Ankštą guminę žarną užsitraukdavo iki pažastų, sulenkdavo ją ir, paėmę už galo, vėl nutraukdavo žemyn maždaug iki šlaunų. Ant viršaus apsivilkdavo prigludusius marškinius, taip pat nutįsusius iki šlaunų.

Suėmę abiejų dalių galus plaukikai vyniodavo juos kūnu aukštyn, kol guminis rumbas tarsi Frankfurto dešrelė stangriai apspausdavo liemenį. Bet ir tai dar ne viskas: suvyniotą jungtį apklijuodavo 25 cm pločio pilvo raiščiu su gumos tirpalu. Taip viršutinė ir apatinė dalys tapdavo vientisu vandeniui ir orui nelaidžiu kostiumu. Ties riešais ir kaklu marškiniai pasibaigdavo elastingais, prigludusiais guminiais atraitais, ir, kaip vėliau matysime, jiems buvo numatyta ypatinga paskirtis.

Ant kostiumo dar tekdavo apsivilkti brezentinį apsauginį drabužį. Jis ne tik buvo skirtas maskuotei, bet dar ir saugojo tokią svarbią guminę dalį nuo perplėšimų ar kitokių pažeidimų.

Tokia „pakuotė“ gelbėjo nuo šalčio. Bet galėtų kilti kitas jaudinantis klausimas, ką daryti, kad plaukikų, apsikrovusių visa amunicija – akvalangu, deguonies balionais, pistoletu ir kitais rakandais, nepasiglemžtų vandens gelmė? Atsakymas būtų visai netikėtas: priešingai, jiems kildavo sunkumų panerti po vandeniu!

O priežastis visai paprasta. Kuo storesnį drabužių sluoksnį dėvėdavo vyrai, tuo daugiau oro juose susikaupdavo. Tarp kūno ir gumos sluoksnio susidarydavo šildanti ir į vandens paviršių kelianti oro pagalvė. Ši didelė keliamoji galia leisdavo plaukikams be jokių pastangų plūduriuoti vandens paviršiuje.

Bet vyrams reikėjo panerti po vandeniu! Problema buvo sprendžiama taip: lipdamas į vandenį kiekvienas K vyras užkišdavo pirštus už kaklą juosiančio guminio atraito. Vanduo, slėgdamas kostiumą, per mažą ertmę išspausdavo jame susikaupusį orą. Ši procedūra tęsdavosi tol, kol plaukikas tikrąja to žodžio prasme atsidurdavo „iki kaklo vandenyje“. Tuomet pirštus atleisdavo, nes skystasis elementas neturėjo patekti į kostiumo vidų. Apvalkale likusio oro keliamosios galios užtekdavo jūros kovotojams, iki nosies plūduriuojantiems vandens paviršiuje, išlaikyti.

Išleistas oras turėjo ir neigiamą aspektą: smarkiai sumažėdavo šilumos izoliacija. Todėl norint sumažinti plūdrumą buvo nutarta padidinti svorį apsijuosiant diržus su pritvirtintomis švino plokštėmis. K vyrai plaukdavo ant nugaros, truputį pasvirę į šoną. Jei nereikėdavo gabenti sprogmens, rankas laikydavo sukryžiavę ant krūtinės. Prie kojų būdavo pritvirtinti plaukmenys, judėjimas į priekį vykdavo palengva tarsi žirkles judinant kojas.

Visus judesius reikėdavo atlikti po vandeniu, nes menkiausias krustelėjimas vandens paviršiuje sukeldavo garsą ir bangas, o tai galėjo išduoti plaukiką. Iš vandens kyšojo tik plaukiko veidas, tiksliau, tam tikros jo dalys – akys, nosis ir burna... Bet ir šias šviesias kūno dalis užmaskuodavo, ištepdami jas kremu, sumaišytu su suodžiais. Maskuotę užbaigdavo veidą dengiantis tamsiai žalias tinklas, pritvirtintas prie juodos megztinės kepurės. Šią vienintelę artėjančio jūros kovotojo žymę buvo labai sunku pastebėti. Net ir pamačius dar reikėjo suprasti, ar tai ne srovės nešama tepalo dėmė, uosto šiukšlių krūva ar jūržolių kuokštas...

Dar vienas reikalavimas – leistis nešamiems srovės. Priešo matymo lauke buvo draudžiama plaukti, nes didesniu už aplinką greičiu judantis objektas galėjo atkreipti į save dėmesį. Tik srovė turėdavo atnešti prie objekto. Pavyzdžiui, prie išmetusio inkarą laivo reikėdavo priartėti iš laivo priekio, nes inkaro laikomas pirmagalys visuomet atsisukęs prieš srovę. K vyras, prisiartinęs prie laivo per 200 ar 300 metrų, apmirdavo ir sustingdavo. Kūnas ir kojos laisvai kabodavo vandenyje. „Stovintį“ narą vandens paviršiuje laikydavo tik oro pagalvė. Tamsaus tinko paslėptos akys pakeliui stebėdavo priešo laivą. Srovė pamažu nešdavo jį artyn. Sąstingis baigdavosi tik tuomet, jei keliais lėtais plaukmenų mostelėjimais tekdavo truputį pakoreguoti kursą. Net galva lengvai atsitrenkęs į laivo bortą plaukikas dar nejudėdavo, tik leisdavosi toliau nešamas palei aukštą kaip dangoraižis laivo bortą, kol, jo manymu, pasiekdavo laivo vidurį.

Tuomet prasidėdavo sunkiausia šios nepaprastos operacijos dalis.

Reikėdavo panerti ir labiausiai pažeidžiamoje laivo vietoje giliai po vandeniu pritvirtinti atplukdytą sprogmenį. Panerti reikėdavo neišleidžiant nė menkiausio garso. Juk gali būti, kad vos už kelių metrų virš plaukiko prie turėklų budi sargybinis. Galbūt K vyras matė net jo cigaretės žiburėlį. Tai nieko nekeisdavo, nerti reikėdavo kaip tik čia. Net menkiausi burbulai, nuo akvalango pakilę į vandens paviršių, galėjo jį išduoti...

Būdavo elgiamasi taip: plaukikas lėtai iškvėpdavo visą orą, tik visai nedaug jo likdavo plaučiuose. Jo plūdrumas būdavo taip sureguliuotas, kad tik nosis kyšotų iš vandens. Iškvėpto oro kiekio pakakdavo, ir plaukikas imdavo grimzti. Dabar sekundės jam virsdavo amžinybe. Tuščiais plaučiais ir ant krūtinės kabančiu akvalangu nepaprastai lėtai, metras po metro, jis grimzdavo palei laivo bortą į gąsdinančią bedugnę; kvėpavimo aparato nebuvo galima naudoti – dar ne dabar!

Pagaliau pasiekęs skersinę laivo siją viena ranka už jos tvirtai užsikabindavo, o kita atsukdavo deguonies baliono vožtuvą. Gyvybės elementas akimirksniu užpildydavo oro maišą, akvalango „plaučių kompensatorių“. Savaime suprantama, kad šios procedūros negalima buvo atlikti tol, kol plaukikas stipriai neįsikibdavo į laivo šoninę siją, nes pripildytas ormaišis galėdavo vėl iškelti jį į paviršių. Tuomet laisva ranka reikėdavo į burną įsikišti akvalango kandiklį.

Svarbią reikšmę turėjo oro likutis, nėrimo pradžioje buvęs K vyro plaučiuose. Paneriant keli centimetrai kandiklio prisipildydavo vandens. Šiuos vandens likučius reikėdavo pašalinti „išleidžiant paskutinį kvapą“, ir ne bet kaip, o tiksliai po šonine išilgine sija, kad oro burbulai neiškiltų į paviršių! Kai ir tai pavykdavo atlikti, užtekdavo tik šiek tiek pasukti vožtuvą prie kandiklio, ir giliai įkvėpęs plaukikas galiausiai pripildydavo oro savo plaučius...

Žinoma, ši operacija buvo kartota šimtus kartų, kiekvienas jūros kovotojas galėdavo atlikti ją ką tik pažadintas iš miego, ir ne bet kaip, o išlikdamas ramus bet kokioje situacijoje ir neišleisdamas nė menkiausio garso. Toliau viskas atrodydavo tarsi vaikų žaidimas. Gnybtais sprogmuo būdavo pritvirtinamas prie apatinės išilginės sijos. K vyras tolyn nuo puolamo objekto kurį laiką plaukdavo po vandeniu ir tik vėliau atsargiai iškildavo į viršų. Jei susiklostydavo tokios aplinkybės, kad į paviršių tekdavo iškilti prie pat laivo, jis pirmiausia iš maišo įkvėpdavo visą orą, vėl išpūsdavo jį po sija, o plaučiuose pasilikdavo tik tiek, kad palengva iškiltų į vandens paviršių. Priešingu atveju, nepaprastos jėgos iškeltas, iš vandens jis iššoktų kaip delfinas – nežinia, kokios laimės reikėtų, kad budintis priešas jo nepastebėtų.

Ne veltui taip išsamiai aprašėme visą operacijos eigą. Dabar skaitytojas galės geriau įsivaizduoti, kokia geležine valia ir žaibiška reakcija turėjo pasižymėti bet kuris K vyras, individualiai vykdantis tokio pobūdžio operacijas. Bent mažiausias nukrypimas nuo atidirbtos schemos didino tikimybę būti aptiktam priešo, o priešui pastebėjus laukė neišvengiama mirtis. Žinoma, Venecijos įlankoje puolimo schemos buvo nušlifuotos iki smulkmenų.

Bet kokie sunkumai laukia per tikrą operaciją? Kokias nenumatytas kliūtis teks įveikti jūros kovotojams? Neišleidžiant iš akių tos aplinkybės, kad jūros kovotojai daugiausia praktikavosi pulti laivus, o vėliau juos siųsdavo sprogdinti tiltų per upes priešo užimtose teritorijose, galima suprasti, kad treniruotės labai skyrėsi nuo veiksmų, vykstančių tikrovėje. Treniruotėse jie naudodavo mažas sprogstamąsias „žuvis“, sveriančias viso labo 7,5 kg, o į upių operacijas plaukdavo su milžiniškomis 3 t sveriančiomis torpedomis minomis. Abiejose upės pusėse tūnantis priešas kilus menkiausiam įtarimui padengdavo ugnimi visą vandens paviršių, tad galima tik įsivaizduoti, kokia neišpasakyta drąsa pasižymėjo visi šie vyrai. Ir jų drąsa atsirado ne iš nevilties, o iš įsitikinimo: „Mums nieko neatsitiks!“

Ar iš tiesų tai įmanoma? Kaip galėjo ši saujelė kareivių plaukti į puolimus ir pasiekti tokių didžiulių laimėjimų, apie kuriuos dar išgirsime? Kaip jiems pavyko išgyventi karą, patyrus stebėtinai nedidelių nuostolių? Juk pradžioje jie ir patys ne iš bailumo galvojo, kad visas šis sumanymas yra artimas beprotybei. Vėliau juos sužavėjo sportinis treniruočių aspektas. O su laiku kaip tik mokymai įkvėpė jiems visiško saugumo pojūtį.

*
„Dauguma dar neatsikratė nardymo baimės, – skelbia dienos įrašas von Wurziano užrašuose. – Keista, bet krizė prasideda keliskart sėkmingai panirus. Vakar su dviem plaukikais vėl nėriau po „Tampico“. Mus visus jungė lynas, karabinu kiekvienam pritvirtintas prie diržo. Be to, su savimi turėjau povandeninį prožektorių. Slegiančioje tamsoje po laivagaliu abu prarado orientaciją, judesiai tapo neužtikrinti ir nervingi. Staiga vienas iš jų ėmė blaškytis. Visi požymiai rodė, kad jam trūksta oro. Tikriausiai, norėdamas išsitraukti kandiklį, jis griebė sau už burnos. Toks veiksmas reikštų tikrą mirtį. Man nebūtų pavykę laiku ištraukti jį į vandens paviršių. Priplaukiau prie jo ir stipriai sudaviau per nugarą. Kad mane geriau matytų, pašviečiau prožektoriumi sau į veidą. Atrodo, tai jį apramino. Jis giliai įkvėpė ir nurimo...“

Šį keistą atsitikimą tikriausiai galima būtų paaiškinti taip: plaukikai kvėpuodavo per kandiklį, žarnele sujungtą su oro maišu, pritvirtintu ant krūtinės. Viršutinėje ormaišio dalyje buvo kalio kapsulė 8, pašalinanti iš oro žalingąjį anglies dvideginį. Išvalytas, neutralizuotas oras maiše būdavo papildomas deguonimi ir vėl tapdavo tinkamas kvėpuoti. Dėl slegiančios baimės priepuolio, staiga prasidėjusio K vyrams atsidūrus po laivagaliu, patankėdavo kvėpavimas. Tankiai kvėpuojant, iškvėptas oras, nepatekdamas į „gydomąjį“ valymo ratą, vėl grįždavo į plaučius.

Karštligiškai alsuojant oras, galima sakyti, judėdavo žarnele pirmyn atgal taip jos ir nepalikdamas, oras darėsi vis prastesnis, vis labiau prisotintas CO2. Tokio oro poveikis žmogaus organizmui yra nedviprasmiškas. Blogumas ir pykinimas kaitaliojasi su ūmiais galvos skausmais, o vėliau kyla baimė uždusti. Todėl atsiranda noras iš burnos išsiimti kandiklį. Staigus smūgis į nugarą ir jausmas, kad draugai yra šalia, leido vyrui su palengvėjimu atsikvėpti. Tolesni gilūs įkvėpimai į užnuodytus plaučius vėl atvėrė kelią deguoniui.

– Kodėl staiga nustojai normaliai kvėpuoti? – jiems iškilus į paviršių paklausė
von Wurzianas.

Ir pats nežinau, – truktelėjęs pečiais atsakė plaukikas, – susidarė įspūdis, kad prakeiktasis „Tampico“ mus prislėgs. Man atrodė, kad iš po tos dėžės gyvi neiškilsime.

Tai tipiškas nardymo baimės jausmas. Beveik kiekvienam bent kartą tenka nugalėti tą „prakeiktą jausmą“, ir tik tada net didžiausiame gylyje plaukikas pasijunta saugus „lyg žuvis vandenyje“.

Būdavo ir kitų priežasčių apalpti po vandeniu. Jei šalia esantys kiti plaukikai nepastebėtų draugo glebumo ir neišgelbėtų jo, toks priepuolis baigtųsi neišvengiama mirtimi. Pavyzdžiui, sunegalavus virškinimui geriau nenerti. Kai kūną vandenyje imdavo spausti didelis slėgis, žarnyne besikaupiančios dujos patekdavo į kraują.

Prie jau anksčiau aprašyto persisotinimo anglies dvideginiu prisidėdavo papildomas deguonies trūkumo pavojus, nemalonus dar ir tuo, kad plaukikas prarasdavo sąmonę staiga, be jokių išankstinių požymių. Deguonies balionas buvo mažas ir negalėjo ormaišio nuolat papildyti šviežiu deguonimi. Tausojant šią gyvybiškai svarbią medžiagą nėrimo metu tekdavo keletą kartų atsukti ir iškart vėl užsukti deguonies įleidimo vožtuvą. Ilgai kvėpuojant tuo pačiu oru deguonies jame sumažėdavo. Todėl retkarčiais tekdavo „praplauti ormaišį“. Tam orą iš maišo reikėdavo įkvėpti ir, panašiai kaip prieš kylant į paviršių, išpūsti pro nosį, o maišą prileisti šviežio deguonies.

Visų šių veiksmų reikėjo išmokti norint išvengti pražūtingo priešo poveikio. Ir K vyrai išmoko savo pamokas! Jie taip išlavino įgūdžius, kad laikui bėgant tapo nepamatuotai drąsūs...

Pratimai neapsiribojo vien priartėjimu ir panėrimu po krovininiu laivu „Tampico“ bei tanklaiviu „Iliria“ ar kelių valandų žygiais dumblėtu įlankos dugnu.

Dažnai nakčia transportiniu kateriu plaukikus pro Lidą išveždavo į atvirą jūrą ir kažkur išsodindavo. Pagal kompasą jiems patiems reikėdavo grįžti atgal. Ir jiems pavykdavo, nors kai kurie į Šv. Jurgio vienuolyną grįždavo tik kitos dienos vidurdienį.

Kai kada jie panirdavo į greitas atoslūgio sroves, vairuodavo siaurais kanalais tarp priekyje susiformavusių salų ir mėgindavo įveikti stiprius sūkurius, susidarančius srovei susitikus su stovinčiu vandeniu. Susiformuodavo tikra vandens siena, bet gudrumu ir šią kliūtį pavykdavo įveikti.

Kartais treniruočių poligonu jie pasirinkdavo neišmatuojamą Venecijos kanalų tinklą ir krėsdavo pokštus išsigandusiems miesto gyventojams.

Iš anų laikų yra likę užrašų apie 1944-ųjų pavasarį ir vasarą:

„Atodūsių tilto šešėlyje, kuriuo anuomet nuteistieji žengdavo į paskutinę kelionę, prasidėjo vaiduokliškas spektaklis. Ir iš tiesų Venecija netrukus ėmė tikėti vaiduokliais. Žiūrėk, nuo inkaro paslaptingu būdu atsipalaidavo prirakinta valtis su joje miegančiu valtininku. Brėkštant dienai atsibudęs žvejys pasijusdavo atsidūręs kažkur viduryje lagūnos. Sumišęs patikrina inkarą – o tas tvirtai įsirėžęs į gruntą... Neįtikėtina!

Iš barkasų prie daržovių turgaus kasnakt ėmė dingti vaisiai. Nors prekybininkai pastatė sargų, po kitos nakties krepšiai vėl liko pustuščiai. Pasitaikydavo, kad kokį vieną malonų vakarą gondolos kraštą sugniauždavo balta ranka. Aplink nebuvo matyti jokio žmogaus, nesigirdėjo jokio garso. Besibučiuojanti pora gondoloje suakmenėdavo, o gondoljeras iš baimės išdribdavo į vandenį... Pasirodo, tai tik pavargęs plaukikas nutarė truputį pailsėti...“

Įspūdingiausius pasirodymus jūros kovotojai surengdavo medžiodami trofėjus skrupulingai saugomame italų karinio jūrų laivyno arsenale. Kartą iš arsenalo į paslaptingąją vienuolyno salą jie parplukdė labai gražią irklinę valtį. Kitą sykį jiems beveik pavyko „pavogti“ italų greitaeigį katerį. Bet sargybiniai kaimyninėje valtyje pastebėjo ir pakėlė aliarmą. Juodi siluetai nuslydo į vandenį ir pradingo jame. Sargybiniai jiems pavymui ištuštino pilnas pistoletų kulkosvaidžių apkabas. K vyrai tik šyptelėjo; jie žinojo, kad tie buki šoviniai jiems visai nekenksmingi, nes vandenyje jie iš karto sustoja ir netenka galios. Jie žinojo ir aibę kitų dalykų, vandenyje suteikiančių nepaprasto saugumo jausmą.

„Vieni tikėjo dvasiomis, kiti – priešų sabotažo aktais, – rašė von Wurzianas. – Bet niekas, išskyrus Venecijos komendantą, nežinojo, kas už visko slepiasi. O jis privalėjo tylėti, nes dengė grifas „slaptas vadovybės reikalas“. Tačiau skundų segtuvas ant jo stalo kasdien darėsi vis storesnis. Kas naktį virš kanalų aidėjo šūviai. Įsiaudrinę sargybiniai šaudė į viską, kas jiems pasirodydavo įtartina. Bet vaidentis nenustojo. Komendantas su tėviškais pagraudenimais užsiminė apie vykstančias kiaulystes. Kitą naktį iš stropiai saugomos komendantūros nuo stalo dingo segtuvas su visais skundais. Miesto komendantas pasiskundė aukštesniajai vadovybei. Bet ar gali būti geresnė galimybė treniruotis kovinėmis sąlygomis?“

„Kovinių sąlygų“ neteko ilgai laukti. Kai pirmieji plaukikai baigė mokymo kursą ir vienuolyno celes užleido naujokams, taip pat norintiems išmokti „amato“, 1944 m. birželio 6 d. sąjungininkai Senos įlankoje pradėjo išsilaipinimo operaciją. Tuo metu K junginys turėjo 30 visiškai paruoštų karių plaukikų, saują įžūlių vyrukų, pasiryžusių bet kokiai užduočiai.

Kai birželio viduryje atėjo įsakymas pirmajam dešimtukui pasiruošti operacijai, keliauti norėjo visi trisdešimt, ir dėl vietų įsiplieskė tikras karas. Vadovybė nusprendė, kas vyks į operaciją, todėl jai teko kęsti didelę pasiliekančiųjų priešpriešą. Visi suprato, kad operacija vyks invazijos regione, kur priešas turi gniuždančią karinę persvarą. Bet jie tvirtai tikėjo, kad narsus ir blaiviai mąstantis atsiskyręs kovotojas susidoros su kiekviena situacija.