Paulius Gritėnas. Aplinkos ministeriją seniai reikėjo pervadinti į statybų ir ūkinės veiklos

Vienas po kito Lietuvoje iškylantys ekologiniai skandalai atskleidžia pamatinį ydingą požiūrį į aplinkos apsaugą. Aplinkos apsaugą užtikrinti turinčios institucijos iš esmės traktuojamos kaip trukdančios leidimų išdavimo tarnybos.

Prokuratūros antradienį paskelbtas tyrimas dėl įtarimų, kad įmonė „Grigeo Klaipėda“ ilgą laiką leido nevalytas atliekas į Kuršių marias – tik viena didelės dėlionės detalių. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento nesugebėjimas veikti ar sąmoningas neveiklumas yra puikus bendro aplinkos apsaugos paveikslo pavyzdys.

Paradoksalu, bet Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ištakose vienomis svarbiausių buvusios ekologijos ir aplinkos apsaugos idėjos per trijų dešimtmečių laikotarpį tapo ne konstruktyvia sistema, o savotišku trukdžiu ar apribojimu verslui ar atskiriems asmenims laisvai tvarkytis su teritorijomis ar jose glūdinčiais ištekliais.

Impulsą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui davusios paminklosaugos ir ekologijos iniciatyvos (1987 m. įkurtas „Žemynos“ klubas buvo vienas pirmųjų sambūrių, padėjusių pamatus Sąjūdžio formavimuisi), prasidėjus kasdienei politikai buvo greitai nustumtos į šoną.

Panašiai kaip ir su žmogaus teisių tematika, ekologija pradėta interpretuoti remiantis politinės naudos principu, viešąjį interesą pastumiant į šešėlį.

Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvę gamtininkai Romas Pakalnis ar šviesios atminties Česlovas Kudaba turėtų stebėtis tuo, kokia situacija ištiko aplinkos apsaugos sektorių.

Turbūt ryškiausias aplinkos apsaugos atotrūkio nuo idėjos simbolis – šios srities ministrai ir jų kvalifikacija. Per trijų dešimtmečių laikotarpį man pavyko suskaičiuoti tik 3 ministrus, kurie išties turėjo išsilavinimą ar bent jau patirtį gamtos mokslų, aplinkos apsaugos srityje.

Išskirčiau 1996 m. Lietuvos Centro partijos paskirtą Imantą Lazdinį, 1999 m. trumpai prie aplinkos ministro posto buvusį konservatorių deleguotą Danių Lygį ir premjero Sauliaus Skvernelio iš posto atstatydintą Kęstutį Navicką. Šie trys ministrai buvo daugiau ar mažiau neatsitiktiniai politikai šioje ministerijoje.

Visi likusieji ministrai pagal išsilavinimą geriausiu atveju buvo ekonomistai ar inžinieriai, blogesniu – statybos projektų vadovai ar tiesiog medžioklės entuziastai. Jų santykį su gamta apibrėžia nebent tai, kad „gamtoje viskas skaniau“.

Gamtos apsaugos klausimus iš politinio lauko išstūmusioms partijoms Aplinkos ministerija būdavo sąlyginai kuklus laimikis, kuris galėjo vilioti nebent ES paramos lėšomis ar statybų bei kitų veiklų leidimo klausimais.

Panašu, kad toks pragmatinis santykis aplinkos apsaugos klausimuose įsigalėjo ne tik ministerijoje, bet ir žemesnėse grandyse. Palikti savieigai departamentai bei inspekcijos tapo leidimų išdavimo ar, priklausomai nuo santykio, griežtesnės ar atlaidesnės kontrolės mechanizmais.

Žinoma, negalima teigti, kad visų aplinkos apsaugą užtikrinančių institucijų veikla atnešė daugiau žalos nei naudos. Bet tiek „Grigeo Klaipėda“, tiek gaisro Alytaus padangų perdirbimo gamykloje atvejai rodo, kad sistema turi rimtų spragų.

Gyventojų skundai ar perspėjimai dažnai ignoruojami arba į juos reaguojama lėtai ir vangiai. Tai, kad apie daugelį ekologinių problemų prabylama post factum, leidžia spėti, kad prevencinis mechanizmas taip pat nėra veiksmingas.

Galiausiai, pati aplinkos apsaugos idėja vis dar yra antrinė. Klimato kaita suvokiama kaip globali, o tai Lietuvos politikos kalboje reiškia „ne mūsų“ problema.

Nenuostabu, kad ieškodama papildomų lėšų Vyriausybė biudžeto tvirtinimo procese lengva ranka braukė lėšas iš klimato kaitos programos.

Aplinkos apsaugos klausimą šiek tiek išjudina gyventojų pasipiktinimas medžių kirtimu, tačiau tai tik nedidelė bendros strategijos nebuvimo problemos dalis. Paradoksalu, bet viešai nuleidžiamas garas dėl medžių kirtimo netgi naudingas daliai politikų.

Dėl konkrečių medžių susirūpinę ir protestuojantys piliečiai leidžia nukreipti dėmesį nuo didesnių struktūrinių aplinkos apsaugos problemų, kurių padarinius pamatėme Alytuje ar Klaipėdoje. Kelių medžių nukirtimą žymiai lengviau užglaistyti nei nuslėpti tai, kad ištisos struktūros buvo užsiėmę ne ekologijos, o verslo sąlygų gerinimo idėjomis.

Ar situacija gali keistis? Globaliame klimato kaitos kontekste vis daugiau žmonių atsibundant ir pastebint ekstremumus ar bent jau nykstančias tendencijas, sąlygos aplinkos apsaugos politikos pokyčiams tikrai palankios.

Problema ta, kad šioje srityje reikia rimto apsivalymo ir pamatinių idėjų permąstymo. Dabartinė Aplinkos ministerija ir jos kuruojamos įstaigos veikia kaip statybų ar ūkinės veiklos priežiūros institutai, dėl viešųjų ryšių kartais užsimenantys ir apie nuo Sąjūdžio laikų pamirštas ir tik ES iniciatyva grąžinamas ekologijos idėjas.

Aplinkos apsaugos politikai reikia perkrovimo ir lyderystės. Ir perkrovimas turėtų prasidėti nuo žmonių, kurie į šią sritį patenka ne todėl, kad jų partijai dalybose atiteko vienas ar keli postai. Pamatinis jų veikimo principas turėtų prasidėti nuo tezės: pirmiausia – gamta.

Tik toks sąmoningas ir atsakingas požiūris politikoje, versle ar visuomenėje gali išgelbėti nuo sėdėjimo prie smirdančių, mirštančių marių ar svylančių padangų rūke.