Pamažu viena ekstremali situacija, nulemta tebesitęsiančios kintančio koronaviruso panemijos, tapo dvejomis. Kerštaujantis Lukašenkos režimas „parūpino“ Lietuvai migrantų krizę. Šių dviejų ekstremalių situacijų fone suaktyvėjo įvairaus plauko marginalai, sąmoningi ar mažiau sąmoningi antivalstybiniai veikėjai.
Akivaizdu, kad už Šeimų sąjūdžio organizuojamų mitingų, pastarųjų dienų protestų Rūdninkuose ir Dieveniškėse sukasi ir kaip įmanoma didesnius neramumus bei nepasitikėjimą institucijomis bando kelti organizuotos provokatorių grupės.
Neneigiu, kad patys atskirų gyvenviečių žmonės išties piktinasi ir protestuoja dėl netoli jų gyvenamų vietų atkeliamų migrantų. Bet taip pat negalima nuneigti ir to, kad šia paprastų žmonių baime ir neapykanta tuojau suskubo pasinaudoti ir opozicijos politikai, ir vietos politiniai veikėjai, ir etatiniai protestuotojai, atvirai kviečiantys vykti ir nepaklusti neišvengiamiems institucijų sprendimams, pareigūnų reikalavimams.
Steigiami „pasipriešinimo“ judėjimai, provokacijomis atakuojamos atskiros institucijos, sąmoningai auginamas nepasitikėjimas žiniasklaida, aktyviai bombarduojami socialiniai tinklai, buriami nusivylę ar įbauginti žmonės, kurių nusivylimas ir baimės dar labiau pakurstomos.
Demonizuojami valdančiųjų politikai, atskiros asmenybės apskritai paverčiamos tautos priešais ir yra agresyviai persekiojamos bei įžeidinėjamos. Pykčio, pagiežos ir asmeninių įžeidimų kiekis toks, kad nebelieka prasmės visų jų fiksavimui ir perdavimui teisėsaugai. Neapykanta pamažu tampa norma.
Liūdniausia, stebint šį vaizdą, kad valdžios interesui pasiduoda ir šiaip jau tradicinių opozicijos partijų atstovai. Pamatę galimybę silpninti dabartinės valdančiosios daugumos pozicijas, jie organizuoja spaudos konferencijas, mielai dalina viešus pasisakymus, kuriuose dėsto Lukašenkos režimo liniją atitinkančius naratyvus ar pasakoja apie „valstybės nesusitvarkymą“.
Lyderystės sudėtingoje situacijoje ėmęsis prezidentas Gitanas Nausėda iš sukviestų partijos atstovų išgirdo pakankamai skirtingas interpretacijas ir siūlymus. Kas atsinešė savo partijos planą, kol kas taip ir nebandytą derinti su valdančiųjų atstovais, kas savo interpretacijas ar derybinių modelių siūlymus.
Bendra nuotaika vis dar atrodo nerimta. Opozicija akivaizdžiai nenori pripažinti, kad sudėtinga situacija spaudžia ne tik dabartinę valdančiąją daugumą, bet ir visą valstybę. Reikia pasidžiaugti, kad šią tiesą suprato ir veiksmų imasi prezidentas. Bet kol kas – tik tiek.
Akivaizdu, kad Lietuvai artimiausiu metu gresia du labai rimti iššūkiai. Panašu, kad grįžtame į pavojingiausią koronaviruso plitimo zoną, nesugebėję įvykdyti masinės Lietuvos gyventojų vakcinacijos. Taip pat mums gresia tolesnis neprognozuojamo diktatoriaus spaudimas, provokacijos ir manevrai, turintys sukelti paniką ar bent jau neramumus.
Lietuva atsidūrė sudėtingiausioje situacijoje per visą 31 nepriklausomybės metų laikotarpį. Taip, demokratijoje visada turi atsirasti vietos valdžios kritikai, nuolatiniam spaudimui ir pilietinei bei politinei kontrolei. Bet reikia matyti valstybės kontekstą.
Trukdymas institucijoms atlikti savo veiklą ir įgyvendinti sprendimus, piliečių gąsdinimas ir sąmoningas melavimas – visa tai silpnina ne konservatorius ar Landsbergius, o valstybę. Valstybę, kuri savo forma, savo įstatymais, savo institucine tvarka ir užtikrina nuomonių, pasaulėžiūrų įvairovę ir politinės galios pereinamumą.
O mes tuo metu žaidžiame pavojingai prabangų valdžios žaidimą, kuriame vieninteliu laimėtoju gali būti suirutės ir naujos derybinės pozicijos siekiantis Lukašenka.
Būtinas skubus visų politinių lyderių sutarimas, kad nepaisant skirtingų pasaulėžiūrų ar skirtingų tam tikrų įvykių interpretacijų, asmeninių simpatijų ir antipatijų, šiais dviem klausimais (pandemijos ir Lukašenkos agresijos) bus veikiama vieningai. Ar bent jau – nebus principingai kenkiama būtiniausiems sprendimams.
Tai nereiškia vieningo balsavimo, vieningų pozicijų, bet bent jau sąmoningo netrukdymo. Visos politinės partijos turėtų pademonstruoti pagarbą valstybės interesui ir atsiliepti į šalies vadovo kvietimą susivienyti.
Jeigu ne? Jeigu ne, tai mes žaidžiame labai pavojingą žaidimą, kurio rizikos sunkiai apskaičiuojamos. Lietuvos silpnybę geriausiai atskleistų ne sienų apsaugos trūkumai ar mūsų negebėjimas susidoroti su keliais tūkstančių vis labiau į priekį besiveržiančių migrantų. Didžiausia mūsų bėda bus tai, kad dalis politinio elito pademonstruos, kad asmeninės ambicijos ir interesai jiems yra aukščiau valstybės.
Jei aukščiausias tikslas yra valdžia, galia ir politinis kerštas, tai koks, tiesą sakant, skirtumas, kas užtikrins valstybės suverenumą. Nuo čia – tik gilyn į dugną.