Pradėsiu nuo trumpos istorijos iš mokyklos laikų. Daugelis turbūt pamena mokslo metų pradžią ir vieną iš naujai suburtos klasės darbų – seniūno rinkimą. Augant Panevėžyje (įtariu, kad ir daug kur kitur Lietuvoje) būti klasės seniūnu buvo ne tik nesiektina, bet net ir vengtina.
Seniūnas neturėjo jokio autoriteto, bet užsikraudavo papildomų darbų ir atsakomybių, kurių prasmė buvo miglota. Iškilus problemai, klasei pabėgus iš pamokų ar kitaip pasiautėjus, mokytojų akys krypdavo į jį. Dar blogiau, seniūnas tapdavo laidininku tarp klasės auklėtojo ir klasės. Prievolė bendrauti su mokytojais buvo savotiška „savųjų“ išdavystė.
Pamenu vienus iš tokių klasės seniūno rinkimų. Iki tol seniūne buvusi mergaitė atsisakė, nes turėjo kitų papildomų veiklą. Visi kiti, kurie turėjo geresnius socialinius gebėjimus ar bent menkiausio noro ir galėjo ją pakeisti tuojau pat atsisakė. Galiausiai, auklėtojai teko beviltiškai skėsčioti rankomis ir tiesiog maldauti, kad kažkas imtųsi seniūno vaidmens.
Seniūno išsirinkti taip ir nepavyko. Auklėtoja kapituliavo ir pripažino faktą – niekas juo nenorėjo būti ir niekam jis nereikalingas.
Panašu, kad per pastarajį dešimtmetį tokiais klasės seniūnais tapo Seimo pirmininkai. Funkcionuojančiose parlamentinėse demokratijose šią poziciją užimančiam asmeniui tenka didelė atsakomybė. Iš esmės, Seimo pirmininkas organizuoja parlamento darbą. Ne tik reprezentuoja instituciją, bet ir nusimetęs politinio šališkumo skraistę bando užtikrinti sklandų įstatymų priėmimą.
Seimo pirmininkas yra jungtis tarp prezidento institucijos ir parlamento. Jis turi galimybę užtikrinti sklandų valstybės vadovo ir įstatymų leidėjų darbą. Įvairiose situacijos, kai prezidentas negali eiti savo pareigų, būtent Seimo pirmininkui tenka pavaduojančio valstybės vadovo funkcija. Jis visada turi būti pasiruošęs ir gebantis tapti politiniu lyderiu.
Žiūrint į pirmajį Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį, akivaizdu, kad tuometiniams parlamentams vadovavo politikoje nemažą patirtį sukaupę ir politinio lyderio įvaizdį turintys asmenys: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas.
Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje Seimo pirmininko postas išlaikė savo reikšmę. Prezidento rinkimų nelaimėjęs Artūras Paulauskas šiame poste pasiekė savo politinės karjeros piką. Jam netgi teko laikinai pakeisti apkaltos būdu nušalintą prezidentą Rolandą Paksą.
Seimo pirmininko postas aiškiau suformuotu paguodos prizu ir politinių privilegijų dalybų objektu tapo 2006 metais, kai Seimo pirmininku po koalicijos dalybų tapo su Viktoru Uspaskichu iškilęs Viktoras Muntianas. Tuometinėje viešojoje erdvėje toks iki tol tik Kėdainių rajono politikoje dalyvausio veikėjo šuolis buvo sutiktas su nuostaba ir aktyviomis diskusijomis, ar postas atitinka šio politiko galimybes.
Dar didesnį reputacinį smūgį Seimo vadovo pozicijai sudavė 2008 metais į parlamentą įsisukęs „Tautos prisikėlimo partijos“ darinys. Pasišaipymu iš politikos ir protestu prieš korupciją, postų dalybas ir užkulisinius susitarimus turėjęs būti politinis judėjimas į Seimo pirmininko postą užkėlė ir Seimo vedėju padarė Arūną Valinską.
Nenoriu pasakyti, kad Seimo pirmininko postą suteršė ar sugadino A. Valinsko asmenybė ar darbai. Tiesą sakant, jis net nebuvo prasčiausias parlamento vadovas. Bet visuomenės akyse Seimo pirmininko pozicija pamažu tapo politinių mainų ar privilegijų objektu.
2016 m. rinkimus į Seimą laimėję valstiečiai žalieji taip pat neturėjo tiek daug politinių lyderių, kad galėtų lengvai rinkti kandidatūrą į svarbiausią postą parlamente. Seimo valdymą nuo galinės sėdynės pasirinkęs Ramūnas Karbauskis savo šaškių lentoje į priekį išstūmė ne tik tokio rango, bet ir apskritai menkai politinės patirties turėjusį žemės ūkio mokslų profesorių Viktorą Pranckietį.
Seimo pirmininko pozicija tapo jau ne tik privilegijuotu postu, kurį galima atiduoti koalicijos partneriams ar pasirinkti sau. Seimo pirmininkas tapo numanoma frakcijos lyderio marionete.
Iš marionetės vaidmens nusprendęs išsilaisvinti V. Pranckietis iškart sulaukė savojo lyderio nemalonės. Prie koalicijos prijungus naujus partnerius ir permaišius politines kortas, tokiu savo nuomonę užsiauginusiu Seimo pirmininku nuspręsta nusikratyti.
R. Karbauskis politikos užkulisiuose postą pasiryžęs atiduoti ne tik koalicijos partneriams, bet ir kai kuriems, jo nuomone, lengviau manipuliuojamiems opozicijos atstovams. Galiausiai, bet kam, tik ne piktajam Landsbergiui.
Kam reikalingas Seimo pirmininkas, kuris neturi politinio autoriteto ir patirties? Kam reikalingi pirmininkai, kurie tampa instrumentais tikrųjų galios žaidėjų rankose? Kam reikalingi į pirmininkus dėl nemokamo pavežėjimo ar apsaugos besiveržiantys politikos autsaideriai? Kam reikalingas toks postas, jei pozicija ir opozicija vis tiek dirba nuolatinio oponavimo režimu?
Normalioje demokratijoje to neturėtų būti. Seimo pirmininko pozicija neturėtų būti politine preke. Šį postą turėtų užimti nusipelnę politiniai lyderiai, kurie gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, gali garantuoti arbitralią laikyseną parlamento darbo metu.
Lietuvoje Seimo pirmininko postas tapo pajuokos objektu. Galbūt vienintelis būdas sugrąžinti šiam postui autoritetą ir prisiminti jo svarbą yra paklausti iš pagrindų: ar jis mums reikalingas? Ar reikalinga mums lyderystė, reputacija ir garbingumas?
Kol tiek partijos, tiek visuomenė nekels šių klausimų, tol Seimo pirmininkas liks kostiumu, automobiliu su švyturėliais, apsaugos būriu ir reprezentaciniais susitikimais be turinio.