Pastaraisiais metais mūsų kaimynę ir strateginę partnerę Lenkiją vis dažniau ištinka valdžios sprendimais nepatenkintų žmonių protestai. Lenkiją valdanti Jaroslawo Kaczynskio „Teisės ir teisingumo“ partija priėmė jau ne vieną sprendimą, vedantį šalį ne demokratine kryptimi.
„Teisė ir teisingumas“ faktiškai kontroliuoja Lenkijos visuomeninį transliuotoją TVP. Šią vasarą vykusios prezidento rinkimų kampanijos metu visuomeninis transliuotojas atvirai palaikė valdančiųjų iškeltą ir perrinktą Andrzejų Dudą, kovojusį su liberalių pažiūrų Varšuvos meru Rafalu Trzaskowskiu.
Po rinkimų J. Kaczynskis netgi iškėlė siūlymą riboti Lenkijos žiniasklaidos priklausomybę nuo užsienio kapitalo, įtraukiant ir Europos Sąjungai priklausančias valstybes, tokias kaip Vokietija.
Europos Sąjunga pasmerkė ir Lenkijos valdžios agresyviai vykdomą teismų reformą, keliančią abejonių, ar teismų struktūra bei veikla nebus formuojami politikų valios. Europos Teisingumo Teismas kelis šios reformos aspektus patvirtino kaip pažeidžiančius pamatines ES vertybes.
Helsinkio žmogaus teisių fondo Lenkijoje skyriaus vadovė Danuta Przywara tokias valdančiųjų reformas pavadino „valdžių atskyrimo pabaiga ir sugrįžimu prie unitarinės valdžios“. Konfliktas pasiekė tokį lygį, kad ES koridoriuose pradėta kalbėti apie svyruojančią Lenkijos narystę, o Varšuvoje pradėtas eskaluoti traukimosi klausimas.
Šių metų balandį Lenkija (kartu su Čekija ir Vengrija) pripažinta pažeidusi Europos Sąjungos teisę atsisakydama priimti pabėgėlius, kurių globa turėjo būti vykdoma pagal sutartą pasidalinimo schemą. Nuosprendyje teigiama, kad „šalys negali remtis nei savo atsakomybe palaikyti viešąją tvarką ir užtikrinti vidaus saugumą, nei neįrodytu perkėlimo mechanizmo blogu funkcionavimu, kad išvengtų susitarimo vykdymo“.
Praėjusios savaitės sprendimas dėl priverstinio nėštumo tęsimo net ir nustačius vaisiaus apsigimimo atvejį įpylė dar daugiau žibalo į jau ir taip rusenančią nepasitikėjimo demokratija Lenkijoje ugnį.
Lenkijos Konstitucinio Teismo sprendimas į dar sudėtingesnę situaciją įstūmė šalies moteris. Skaičiuojama, kad jau ir dabar apie 200 tūkstančių abortų atliekama nelegaliai arba užsienyje. „Gyvybės apsaugos principu“ grindžiamas sprendimas šį skaičių gali dar ženkliau padidinti, sukelti pavojų moterų sveikatai ir gyvybėms, verčiant tęsti jas nėštumą net ir didelių apsigimimų atvejais.
J. Kaczynskis audringus protestus pavadino „prieš Bažnyčią nukreiptu nihilizmu“ bei patvirtino, kad priimtas sprendimas atitinka šalies Konstituciją ir atšauktas nebus. Jis netgi paragino griežtai malšinti protestus ir traktuoti juose dalyvaujančius kaip nusikaltėlius. Tuo metu opozicinės „Piliečių platformos“ lyderis Borysas Budka apkaltino J. Kaczynskį neapykantos ir pilietinio karo kurstymu.
Visi šie įvykiai kaimyninėje Lenkijoje Lietuvoje pasitinkami politine tyla. Nevyriausybinių organizacijų atstovai, žurnalistai, visuomenininkai retkarčiais prabyla užsimindami apie grėsmingus procesus Lenkijoje, bet politiniame lauke šie pareiškimai nesukelia praktiškai jokio atgarsio. Netgi atvirkščiai.
Štai gerų santykių su Lenkija svarbą nuolat pabrėžiantis premjeras Saulius Skvernelis rugsėjo pradžioje, rinkimų kampanijos metu, pareiškė, kad Lietuva palaikys Lenkijos poziciją ginče su Europos Komisija, o prieštaringai vertinamą teismų reformą pavadino „Lenkijos vidaus reikalu“.
Daug pasakantis faktas – nuo šio premjero pareiškimo viešai išdrįso atsiriboti šiaip jau nuosaikiai besilaikanti ir politinių pareiškimų nedaranti Teisėjų taryba.
Praėjusias metais į prezidento postą kandidatavęs premjeras aiškiai suformulavo, kad „glaudi partnerystė su Lenkija yra pagrindinis Lietuvos užsienio politikos prioritetas“.
Tokią pačią poziciją savo pirmojo vizito Lenkijoje metu išsakė ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, pabrėžęs, kad mato visišką sutarimą tarp valstybių ir ES sankcijoms nepritartų.
Išskirtinai pozityvaus kalbėjimo apie „pagrindinį saugumo sąjungininką“ nenutraukė net ir Lenkijos biurokratinis demaršas, kai nepaisant deklaruoto lyderių susitarimo koronaviruso pirmosios bangos metu lietuviai nebuvo praleisti vykti per Lenkijos teritoriją.
Suprantama, Lenkija yra strategiškai svarbus gynybinis sąjungininkas, žvelgiant į potencialią Rusijos grėsmę, Suvalkų koridoriaus pažeidžiamumą. Esame tokioje geopolitinėje ir geografinėje situacijoje, kad tiesiog privalome derinti savo gynybinius planus, organizuoti bendras pratybas ir palaikyti kaip įmanoma glaudesnius ryšius.
Turime bendrą interesą plėsti demokratijos idėją, išlaisvinti iš Kremliaus įtakos istoriškai artimas Ukrainos ir Baltarusios valstybes. Turime palaikyti glaudžius socialinius ryšius, prisidėti prie lenkiškosios tapatybės Lietuvoje ir lietuviškosios tapatybės Lenkijoje puoselėjimo ir išsaugojimo.
Bet tuo pačiu metu turime kelti sau klausimą, kur yra ta riba, kurios peržengimas leistų mums pasakyti: taip, Lenkija yra mūsų draugė, bet tiesa yra didesnė draugė? Ar mūsų istorinė, kultūrinė, socialinė bendrystė įpareigoja nutylėti žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus? Ar visi procesai, vykstantys Lenkijoje, kaip ES narėje, gali būti tik Lenkijos vidaus reikalas?
Praėjusios savaitės sprendimas, pažeidžiantis pamatinę Lenkijos moterų teisę į laisvą apsisprendimą, sveikatą ir net gyvybę, ir šią savaitę besitęsiantys protestai turėtų iššaukti viešą politinę reakciją ir Lietuvoje.
Turime apsispręsti, ar draugaujame su Lenkijos valstybe, lenkų tauta, ar su šiuo metu galią turinčiais ir demokratijos ribas nutrinančiais valdančiaisiais. Jokia tikra draugystė negali būti pagrįsta nutylėjimu.