Šią savaitę Laisvos visuomenės instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto organizuotoje konferencijoje pranešimą skaitęs VU TSPMI profesorius Alvydas Jokubaitis dar kartą paskelbė politinio liberalizmo krizę ir pabrėžė jo keliamą pavojų tikinčiųjų interesams.
Ar iš tiesų ši praraja tarp liberalizmo ir katalikybės tokia gili, kad pirmieji pradėjo kelti grėsmę antriesiems? Tokį klausimą leidžia kelti vien jau tai, kad liberalizmas nėra iš principo tikėjimą atmetanti pasaulėžiūra, o katalikybei nėra svetimas liberalėjimo ar modernėjimo procesas.
Jei dalis liberalų laiko save katalikais ar krikščioniškosios kultūros žmonėmis, o dalis katalikų laiko save liberalais, tai tarp jų brėžiama perskyra neatrodo tokia akivaizdi.
Pirmiausia, reikėtų pabrėžti, kad skelbdamas liberalizmo pavojų profesorius A. Jokubaitis atriboja politinį liberalizmą nuo moralinio, kultūrinio, ekonominio ir kitokio liberalizmo.
„Tai visai visuomenei, o ne tik jos daliai skirtas liberalizmas. Politinis liberalizmas pagrįstas įsitikinimu, kad valstybės pagrindu negali būti jokia moralinė, religinė ir filosofinė doktrina, nes nei vienai iš jų negali pritarti visi laisvi ir lygūs piliečiai. Politinis liberalizmas grindžiamas politinio teisingumo koncepcija, kuriai turi pritarti skirtingų moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų piliečiai. Šios koncepcijos geriau būtų nevadinti liberalizmu, nes šis žodis asocijuojasi su viena iš doktrinų, tačiau šį terminą galima palikti iš pagarbos jos kūrėjams“, – teigiama jo pranešime.
Profesorius tikriausiai puikiai supranta, kad politinis korpusas negali susidaryti atmetant bet kokias moralines, kultūrines, ekonomines ar kitokias prielaidas. Politinis klausimų laukas susiformuoja tik semiant problematiką ar tam tikrus valdymo principus iš būtent šių sričių.
Kitaip sakant, joks politinis liberalizmas, politinis konservatizmas, politinis socializmas ar kitokia teorija neįmanoma be kultūrinių, ekonominių, socialinių, moralinių implikacijų. Vadinasi, teigti, kad politinis liberalizmas neturi nieko bendro su ekonomine, kultūrine ar moraline jo forma, yra teigti, kad jis nėra politinis ir nėra liberalizmas.
Tiesą sakant, tą pats profesorius ir pats pripažįsta („šios koncepcijos geriau nevadinti liberalizmu“), čia pat atkakliai pakartodamas, kad visgi tai yra liberalizmas. Jis akcentuoja, kad tai ši idėja grindžiama politinio teisingumo koncepcija, kuriai „turi pritarti skirtingų moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų piliečiai“.
„Politinis liberalizmas pagrįstas įsitikinimu, kad valstybės pagrindu negali būti jokia moralinė, religinė ir filosofinė doktrina, nes nei vienai iš jų negali pritarti visi laisvi ir lygūs piliečiai“, – pastebi A. Jokubaitis.
Pasakęs A, profesorius nepasako B. Taip, viena vertus liberalioji valstybės koncepcija remiasi sekuliarumo principu. Tai yra, valstybės valdymo principai atskiriami nuo vienos moralinės, filosofinės ar religinės sistemos dominavimo. Kita vertus, ta pati valstybė remia ir skatina polilogišką diskusiją, leisdama skleistis ir pasisakyti, įrodyti savo argumentus ar įtaką visoms pasaulėžiūroms ar konfesijoms.
Kur tuomet glūdi problema, apie kurią mums kalba profesorius? Problema kyla iš buvusios dominuojančios katalikybės pozicijos ir jos prarandamos įtakos. Dėl šio įtakos praradimo kaltinamas būtent pliuralistinis atviros visuomenės principas.
„Dabartinė Lietuvos valstybė yra neutrali ne tik Bažnyčios, bet ir krikščioniškos šeimos atžvilgiu. Jeigu katalikai reikalautų valstybę įtvirtinti jų šeimos sampratą – kiltų skandalas. Kai dabar tai daro liberalai, skamba žiniasklaidos pagyrimai ir aplodismentai“, – nuoširdžiai išsiduoda profesorius.
Didysis kaltinimas liberalams čia tas, kad jie, pareikalavę kitų pasaulėžiūrų lygumo, patys sau susikuria išskirtinę galios poziciją. „Liberalai stumia į naują cuius regio eius religio epochą“, – tiesiai šviesiai sako A. Jokubaitis.
Štai čia diskusijos gyvatė gali pagauti save už uodegos. Jei profesorius A. Jokubaitis piktinasi ne pačiu liberalizmu ir net pats pamini, kad politinis liberalizmas lyg ir nieko bendro neturi su kitomis liberalizmo tradicijomis, tai kuo visgi piktinamasi?
Piktinamasi savosios moralės primetimu iš galios pozicijos. Piktinamasi fundamentalizmu, hipokritiškumu ir nenoru atsižvelgti į teisėtus dalies visuomenės interesus. Šias nuodėmes istorinėje perspektyvoje galėtume priskirti ir Bažnyčios institucijai. Galima diskutuoti, ar joms nepasiduoda ir šiuolaikinė liberali demokratija. Bet tai galima daryti ir be dirbtinių prieštarų.
Liberalizmas idėjų istorijoje iškyla ne kaip griežtai ateistinė ar antimoralistinė teorija. Su intelektualios katalikybės tradicija jį sieja pagarba individui, tolerancijos, atlaidumo, pakantumo koncepcijos. Šia prasme liberalios valstybės teisingumo principus galima lengvai diskutuoti iš katalikybės pozicijos.
„Šių dienų liberalai pradėjo nesuvokti ne tik visuomenės kišimosi į žmogaus gyvenimą, bet ir valstybės ribų. Jie nori persekioti tuos, kurie myli savo vaikus ir artimuosius, ir kurie nepagrįstai apšaukti piktais ir nužmogėjusiais homofobais“, – nuo podiumo mažutėlius gąsdina profesorius.
Tiesa ta, kad nevyksta joks vadinamasis persekiojimas. Tai, ką matome, yra tiesiog galios balanso persivertimas ir iš to sekantis teisių bei laisvių kaitos procesas, kuris verčia jautriai reaguoti konservatyvesnių pažiūrų žmones.
Šiame procese kaip niekada svarbus liberalų ir katalikų bičiulystės laukas. Jų nuoširdžios diskusijos ir pastangos nepasiduoti abiems pusėms grasinančiam fundamentalizmo, realpolitik, galios žaidimų, nejautros, demagogijos, įžeistų ambicijų, individo paniekinimo ir moralinių klausimų išstūmimo procesui.
Atsakymas glūdi ne dirbtinai pabrėžiamose prieštarose, o panašumuose ir bendrose intelektualinėse patirtyse. To nesupratusi Bažnyčia pati stumia save į „profsąjungos ar filatelistų klubo“ statusą. Nuoširdžiai gaila, kad konferencijoje, kurioje užfiksuotas šūkis „Sutarimo link“, šis ėjimas sutarimo link taip ir nebuvo prisimintas.