Apie valdančiųjų nedemokratiškus veiksmus nuolat pasisako opozicijoje atsidūrę Gintauto Palucko socialdemokratai, Gabrieliaus Landsbergio konservatoriai ir išsibarstę liberalai. Pavojaus demokratijai naratyvą nuo pat kampanijos pradžios pabrėžia Ingrida Šimonytė.
Jos žodžiais, šiandienos Lietuvos demokratija pakrypo į daugumos diktatūrą, o draudimais ir perdėtu reguliavimu pagrįsta politika daro pažeidžiamą visą valstybę. Panašius žodžius atkartotų ir kiti valdžios kritikai.
Šalia šių perspėjimų yra tie, kurie situaciją vertina nuosaikiau ir opozicijos kaltinimus laiko privaloma galios žaidimo dalimi. Jie remiasi mintimi, kad politinės intrigos, mažos manipuliacijos Seimo statutu ar sau naudingų siūlymų „stūmimas buldozeriu“ yra laikini procesai, niekaip nesusiję su patikimai stūksančiu demokratijos karkasu.
Profesorius Alvydas Jokubaitis, mano paklaustas apie nerimą dėl demokratijos, tik šyptelėjo ir priminė, kad pasakyti, koks kiekis tariamai nedemokratinių sprendimų yra pavojus demokratijai, neįmanoma.
Su tuo negalima nesutikti. Absoliuti demokratija yra utopinė sąvoka. Dar daugiau – utopinė yra ir pakankamos demokratijos idėja. Demokratijos paradoksas yra tai, kad joje nuolat bruzda minia nepatenkintųjų demokratija ir besijaudinančių dėl jos išlikimo.
Kai kurie pasakytų, kad demokratija apskritai yra tik valdžios legitimavimo principas. Visa kita yra politinė konkurencija dėl galimybės būti legitimuotiems kituose rinkimuose ir išstumti dabartinius valdančiuosius.
Bet iš kur tada tas nerimas ir pasipiktinimas? Ar iš tikrųjų dabartiniai valdantieji yra tokių pačių žaidimų ir intrigų tęsėjai? Ar didesnio nerimo ir pasipriešinimo jausmas kyla tik iš to, kad dabartiniai valdantieji susidūrė su labiau organizuota ir įtakingesne opozicija?
Ramūnas Karbauskis, „valstiečiams“ laimėjus rinkimus ir dar gerokai prieš juos, teigė, kad Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga (LVŽS), cituoju, „tapo politine jėga, galinčia keisti politikos kryptis, pasinaudojant demokratinės valstybės valdymo mechanizmais“.
Mažiau įsigilinusiems į subtilią politinę retoriką tai gali atrodyti kaip demagogiškas ir reikšmingesnio turinio neturintis pažadas. Keisime kryptį, ir tiek. Svarbi čia antroji dalis, kurioje žadama naudoti demokratijos mechanizmais.
Kalba čia eina ne apie traktorius, kombainus, kratytuvus ir vartytuvus. Kalba eina apie demokratinės valstybės sąrangos skeletą – teisinę sistemą. Pradedant Seimo statutu ir baigiant Konstitucija.
Vienas pamatinių demokratijos garantų yra pažadas, kad valdantieji, tie, kurių rankose galia, gerbs ir puoselės esminius valdžios veikimo principus. Gerbti ir puoselėti šiuo atveju reiškia ne tik nenusižengti, bet ir stiprinti demokratinius institutus, nekurti papildomų galios svertų ir jais nepiktnaudžiauti.
„Lietuvos žmonių balsas turi būti girdimas ir gerbiamas, skirtingai negu yra dabar, kai politinis „elitas“ tarnauja pats sau, skleidžia mitus apie tariamas grėsmes ir girdi tik savo nuomonę“, – 2014 metais teigė R. Karbauskis.
Per daug nesigilindami į kai kurias šio pasisakymo konotacijas galime teigti vieną – R. Karbauskio pažadas buvo įgalinti žmones, t. y. pagerinti demokratijos veikimą, sustiprinti pasitikėjimą ja.
Pradėkime nuo to, kaip „valstiečiams“ pavyko stiprinti demokratijos principus savo frakcijoje, partijoje ir parlamente.
Nuo kadencijos pradžios rinkimus laimėję „valstiečiai“ prarado septynis frakcijos narius. Po Gretos Kildišienės ir R. Karbauskio istorijos iš frakcijos pasitraukė panevėžietis Bronius Matelis. Kiek vėliau prie jo prisijungė ir Povilas Urbšys, pasipiktinęs sprendimu netirti klausimo dėl neteisėto žemės sukaupimo kelių interesų grupių rankose.
Vėliau savyje liberalę atrado kurį laiką ranką už R. Karbauskio kėlusi ir kompromisų su savo pažiūromis ieškojusi Dovilė Šakalienė.
Apie demokratišką atmosferą frakcijoje kalbantis R. Karbauskis turėtų pripažinti, kad dauguma atvejų prieštaravimas jo nuomonei baigiasi tuo, kad frakcijos durys uždaromos iš kitos pusės.
Kandidato į prezidentus rinkimų farsas taip pat parodė, kad realius sprendimus LVŽS priima vienas asmuo, o kiti savo interesus ir savigarbos jausmą pasimažina priklausomai nuo pirmininko dažnio. R. Karbauskio politinių galios žaidimų partneris Saulius Skvernelis tapo kandidatu į prezidentus, o ambicijas pabandęs pademonstruoti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sulaukė net kelių viešų pažeminimų.
Su V. Pranckiečiu susijęs ir dar vienas svarbus demokratijos ir nerimo dėl jos epizodas. Seimo pirmininko pozicija jau kurį laiką buvo pereinamasis paguodos prizas koalicijos partneriams ar lojalistams, norintiems gauti padėką už ištikimą politinę tarnystę.
Jei Vydas Gedvilas ar Loreta Graužinienė dar bent bandydavo apsimesti, kad jų pareigos implikuoja autoritetą ir sąžiningą parlamento veiklos organizavimą, tai V. Pranckiečiui kiekvieno posėdžio metu tenka patirti, kad Seimo darbotvarkę diktuoja R. Karbauskio sekėja Agnė Širinskienė.
Seimo pirmininko pozicija, kurią Arūnas Valinskas kažkada įvardino kaip „vieną iš trijų“, tampa nuoširdžiai neįdomi ir beprasmiška. Marionetiniai Seimo pirmininkai neturi jokios reikšmės ir yra tik pajuoka svarbiam demokratiniam institutui.
Logiškai artėjame prie to, kad Seimo pirmininko postą apskritai pakeis sekretoriato kiekvienam posėdžiui sugeneruojamas robotas ar libero pozicijoje žaidžiantis Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.
Šis Seimas pasižymi sprendimais skubos tvarka, manipuliacija darbotvarke, nuolatinėmis A. Širinskienės prašomomis pertraukomis ir pikto sarkazmo replikomis į abi puses.
Panaši manipuliavimo demokratijos mechanizmu tvarka tvyro ir Vyriausybėje, kurioje dingsta pasitarimų įrašai, ministras pirmininkas neatsako į klausimus, o jo patarėjai žaidžia jau ne tik užkulisinius, bet ir tiesioginius karus su skaidrumo ir atsakomybės reikalaujančiais žiniasklaidos atstovais.
Štai tik keli pavyzdžiai suteikiantys pagrindą nerimui dėl demokratijos.
Ar tai reiškia, kad lietuviai nori nedemokratinės santvarkos? Ar mums artimesnė „tvirtos rankos“ politika? Ar veikia postkomunistinė nostalgija visa stebinčiai ir viskuo pasirūpinančiai valdžiai?
Ne. Net 65 proc. lietuvių toje pačioje apklausoje pareiškė, kad jiems patinka kaip veikia demokratija ES. Nepatenkintųjų – tik 19 proc.
Kitose ES šalyse skaičiai visai kitokie. Ten 57 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad jie labiau patenkinti demokratija savo šalyje, o ES demokratija džiaugėsi tik 49 proc.
Ką tai mums sako? Lietuviai turi neišpildytą demokratijos lūkestį. Apie tokį lūkestį prieš rinkimus kalbėjo ir R. Karbauskis, tikindamas, kad „politinis elitas“ jo neišpildo. Panašu, kad pats tapęs „politiniu elitu“ jis irgi nesusitvarko su demokratijos iššūkiu.
O dabar sugrįžkime prie antraštėje užduoto klausimo. Taip, jis suformuluotas drastiškai. Demokratiniuose rinkimuose išrinktų valdančiųjų veikimas nekelia tiesioginės grėsmės pačiam demokratijos karkasui. Valstybė ir jos teisinė sistema turi per daug saugiklių, kurie leistų išsprogdinti demokratiją iš vidaus ir tą karkasą sunaikinti.
„Valstiečiai“ neveikia vedini antidemokratinių nuostatų. Bet jų veiksmus lydi nepagarba demokratiniam procesui. Šis procesas yra išnaudojamas ir racionaliai nepaaiškinamas tiems, kuriems siūlomi valstybės ateitį lemsiantys referendumai.
Štai čia yra nerimo ir grėsmės šaltinis. Demokratija mūsų viltyse yra utopija ir utopijos siekiui reikalingas pasitikėjimas bei noras siekti jos nuolatinės plėtros. Demokratijai reikia idealizmo ir idealistų, kurie nuolat pasirašytų galutinio įgyvendinimo nežadančiam projektui.
„Valstiečių“ gretose tų idealistų beveik nėra. Valdoma, cituojant lyderį, pasinaudojant demokratiniais mechanizmais. O ilgalaikės pasekmės ir sociologų fiksuojamas visuomenės nusivylimas demokratija paliekamas kitiems.