Per pastaruosius metus Lietuva prarado du, mano nuomone, didžiausius nepriklausomybės laikotarpio mąstytojus. Paskui Leonidą Donskį į amžinąją filosofų puotą iškeliavo giliausias ir originaliausias Lietuvos filosofas – Arvydas Šliogeris.
Jei Leonidas Donskis paliko sunkiai užpildomus ir neištrinamus pėdsakus viešojoje erdvėje, formuodamas ištisą etinių ir estetinių (o per jas, moralinės vaizduotės pagalba, ir politinių) idėjų lauką, tai Arvydas Šliogeris iš esmės sukūrė ne tik lietuviškuosius egzistencinio mąstymo pamatus, bet ir naują lietuviškąjį ontologinį žodyną.
A. Šliogeris nekentė banalybių ir seilėjimosi. Todėl daugiau šiame tekste nepriskirsiu jam epitetų, kurių jo intelekto ir darbų žmogus išties būtų vertas. Svarbiausia čia, paaiškinti filosofo svarbą ir užtikrinti, kad jo idėjos nenukeliautų į užmarštį.
Savo filosofijos pamatus A. Šliogeris padėjo dar sovietiniais laikais. Kaip pats yra pripažinęs, filosofija jam buvo gyvybiškai svarbi priebėga nuo gniuždančios komunistinio totalitarizmo tikrovės. 1985 metais pasirodė „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“, o 1988 m. iki šiol savotišką kultinį statusą išlaikiusi knyga „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai“.
Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo itin produktyvus A. Šliogeriui.
Tuomet pasirodė ir „Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai“, „Niekio vardai: septyni antropotopijos etiudai“ ir „Alfa ir Omega: ontotopijos metmenys“. Visą filosofinį darbą vainikavo 2005 metais pasirodęs vienas įspūdingiausių lietuviškos filosofinės minties darbų, dvitomis „Niekis ir Esmas“.
A. Šliogerio knygos nuo kitų filosofų darbų akivaizdžiai skiriasi savo originalumu ir savita, paties autoriaus nukalta filosofine kalba.
Savo darbuose itin skeptiškai apie kalbos galimybes atsakyti į pamatinius filosofijos klausimus atsiliepdavęs profesorius, paradoksalu, buvo vienas išradingiausių kalbos konstruotojų, itin gerai jautęs tekstą, tekstualumo svarbą.
Į tekstą ir rašymo procesą jis žiūrėjo itin atsakingai, traktuodamas skaitytoją kaip lygiavertį intelektualinį pašnekovą.
Tam tikra prasme A. Šliogeris sukūrė lietuviškąją metafiziką ir yra bei ateityje liks lietuviškiausiu filosofu, kokį esame turėję. Kaip ir jo mėgstamas rašytojas Bronius Radzevičius, jis užčiuopė unikalų Lietuvos kaimo žmogaus santykį su jį supančia gamta ir pastangose išsaugoti tą santykį vis labiau technologizuojamame pasaulyje glūdintį grožį bei tragizmą.
Kalbėdamas apie savo asmenines patirtis Alksniupiuose, Radviliškio rajone, kur gyveno jo seneliai, jis ne kartą priešino jas didžiajam filosofinių idėjų pasauliui. Ne tiek norėdamas parodyti jo nepakankamumą, kiek pabrėždamas unikalios kaimiškos patirties pilnatvę.
1992 metais, atsiimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją, A. Šliogeris teigė: „Ir jeigu dabar, artėjant gyvenimo saulėlydžiui, man reikėtų rinktis, rinktis esmingai, rinktis taip, kad nuo to pasirinkimo priklausytų gyvybė ar mirtis, aš pasirinkčiau ne Aristotelio „Kategorijas“, o savo senelio skiedryną Alksniupiuose ir kulbę, ant kurios vaikystėje kapodavau žabus.“
A. Šliogeris gimė 1944 metais Panevėžyje. Užaugo tarpukario inteligentų, mokytojų šeimoje. Tėvas buvo lotynų ir vokiečių kalbų mokytojas, mama mokė braižybos ir geografijos. Šeima gyveno sodyboje ir turėjo nedidelį ūkį tuometiniame miesto pakraštyje, ten, kur dabar eina Panevėžio mastu niekuo neišsiskirianti Šermukšnių gatvė.
Tuo metu niekas ir nebūtų pasakęs, kad besikuriančia Šermukšnių gatve link 2-osios vidurinės kulniuodavo būsima Lietuvos mokslo pasaulio įžymybė.
Vaizdiniai iš gimtųjų namų Panevėžyje ar senelių sodybos Alksniupiuose lydėjo A. Šliogerį visą jo filosofijos kelią. Neabejoju, kad jie itin prisidėjo ir prie metafizinio filotopijos (meilės gimtinei) termino sukūrimo.
Tiesa, A. Šliogeris nebuvo patriotas ir netgi atvirai nekentė šovinistinio patriotizmo, trumpai apibrėždamas tą santykį kaip „patriotas-idiotas“. Jo meilė gimtinei reiškėsi per santykį su konkrečiomis vietomis, daiktais ir unikaliomis patirtimis. Šia prasme jo filosofijai labai svarbus individas ir jo laisvė mąstyti, atsiverti būčiai.
Iš čia kilo ir vienintelė politinė A. Šliogerio avantiūra. Dažnai prisimenama, kad būtent jis stovėjo tuometinės Liberalų sąjungos kūrimo ištakose ir buvo vienas pirmųjų, atsimetusių nuo šios partijos veiklos.
Taip, A. Šliogeris gerai suprato liberalizmo filosofijos esmę. Netgi prisidėjo prie Karlo Raimundo Popperio „Atvirosios visuomenės ir jos priešų“ išvertimo į lietuvių kalbą, tačiau jo santykis su liberalizmu, mano manymu, buvo išimtinai pragmatinis.
A. Šliogeris visa esybe nekentė totalitarinės komunizmo sistemos, ribojančios ir niekinančios laisvą mintį. Liberalizmas šios sistemos akivaizdoje buvo kelias sutraukyti pančius, užsitikrinti sau ir kitiems mąstymo laisvę. Laisvę kalbėti apie dalykus taip, kaip juos matai.
Profesorius buvo mano dėstytojas Vilniaus universtiteto Filosofijos fakultete. Jo paskaitos sulaukdavo išskirtinio dėmesio, pritraukdavo net ir ne filosofiją studijuojančius žmones. Bet A. Šliogeris nejautė didelio džiaugsmo, bendraudamas su dažnai abejingais ar nenorinčiais suprasti studentais ar gerbėjais.
Profesoriui buvo tolima modernioji švietimo idėja. Filosofijos jis nelaikė mokslu. Tai žymiai daugiau. Tai individualus kiekvieno santykis su būtimi ir pastanga nusakyti tai, kas nenusakoma. Šiame kontekste sėdėjimas po universiteto skliautais, dalyvavimas viešose diskusijose, ginčai ar intrigos buvo beverčiai. Jie tik sekino, kankino ir vertė trauktis bei gūžtis. Kartais gintis pikta replika ar demonstratyviu atžagarumu.
A. Šliogeris buvo vienatvės filosofas. Jam nereikėjo ištikimos sekėjų, garbintojų armijos. Kaip nieko kito, jis itin nekentė prisitaikėliškumo ir padlaižiavimo arba jais besimėgaujančių įžymybių. Garsiausius plojimus mielai iškeisdavo į tylą. Tik tyloje gimsta unikali filosofinė patirtis.
Didysis jo džiaugsmas buvo ne sėdėti paskaitose ar konferencijose, o sulaukti vasaros ir išvykti žvejoti, grybauti ar fotosofiniu žvilgsniu fiksuoti akimirkas upės pakrantėje. Ten, o ne miesto brūzgynuose, buvo įmanoma sukurti bent akimirksnius bekalbiškumo ir anonimiškumo būties akivaizdoje.
„Filosofija, kaip melancholiškos išminties siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba, besiveržianti anapus kalbos arba šiapus kalbos, kalba, nesitenkinanti pačia savimi. Išmintis, kurios siekia filosofija, iš tikrųjų negali būti jokia išmintis trivialia šio žodžio reikšme, kaip koks aukštesnis žinojimas ar pažinimas. Iš-mintis pirmaprade reikšme smelkiasi į ne-mintį, iš minties į kosmopolį. Kalbos kelias, vedantis į tylą – štai ką reikėtų laikyti filosofija. Tad filosofijos tikslas glūdi anapus jos pačios; šis tikslas gali būti pasiektas tik filosofijai kaip kalbai atlikus savižudybės judesį. Užtat filosofija gyvena balansuodama ties kalbos ir bekalbiškumo riba“, – vienoje savo knygų rašė A. Šliogeris.
Arvydas Šliogeris bandė keisti ne žmonių pažiūros, o jų žiūros tašką. Parodyti jiems teorinės žiūros, tylaus susitaikymo su būtimi galimybę. Bent akimirkai sustabdyti nenumaldomą troškimą keisti, draskyti, plėšti ir perkonstruoti pasaulį, kuriame gyvename ir pamatyti šių pastangų menkumą būties akivaizdoje.
Savo knygose jis nuostabiai balansavo ties kalbos ir bekalbiškumo riba, prometėjiškai bandydamas pralaužti egzistencinio žodžių, sąvokų, koncepcijų ribotumo sienas. O dabar iškeliavo į didžiąją tylą. Palikdamas mus niekada nesustojančiame atsinaujinti kalbos pasaulyje, bet nurodęs nedidelius, atsargiai pramintus takelius esmiškumui, susitaikymui ir ramybei.