Berlyno siena arba geležinė uždanga buvo atskyrusi Sovietų Sąjungos įtakoje ar tiesioginėje okupacijoje buvusias valstybes nuo Vakarų. Skirtis buvo ne tik fizinė, bet ir kultūrinė, socialinė ir net psichologinė. Siena ne tik buvo neperžengiama fizinė kliūtis, saugoma pasieniečių, bet ir simbolinė dviejų pasaulių skirtis.
Tai, kad geležinė uždanga fizine savo esme nebuvo tokia įspūdinga, pastebėjo ir praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje po Europą keliavęs garsusis Lotynų Amerikos rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis Garcia Marquezas.
Po Rytų Vokietiją, tuometinę Čekoslovakiją, Lenkiją, Vengriją keliavęs jaunas reporteris pastebėjo, kad labiausiai jį nustebinę dalykas buvo tai, kad „geležinė uždanga buvo nei uždanga, nei geležinė“. Daugelyje perėjimo punktų tai buvo tiesiog raudonai baltas šlagbaumas, saugomas ginkluotų pasienio pareigūnų.
Didžioji Berlyno sienos paslaptis ir už šio istorinio relikto glūdintis paradoksas buvo tai, kad siena turėjo atskirti ne tik teritorijas, ne konkrečius fizinius objektus. Siena turėjo skirti du pasaulius ir du žmonių tipus.
Didelę dalį Europos po Antrojo pasaulinio karo atsiplėšusi Stalino Sovietų Sąjunga kėlė sau tikslą sukurti sovietinį žmogų. Pirmasis šio proceso žingsnis – atskyrimas nuo Vakarų. Atskyrimas ne tik laisvo judėjimo, bet ir mąstymo, pasaulio suvokimo prasme.
Lenkų filosofas ir puikus komunizmo kaip totalitarinio režimo kritikas Leszekas Kolakowskis yra apibrėžęs trumpą sovietinio žmogaus „gaminimo“ schemą.
Totalitarinė komunizmo mašina siekė įdiegti savo principus, vadovaudamasi primityvia socialine filosofija. Jos esmė tokia – liaudies interesas visada svarbesnis už individo, o pats individas gali funkcionuoti tik visiškai atsiduodamas liaudies intereso išpildymui. Kitaip sakant, individui ir jo raiškai sovietinėje visuomenėje vietos nėra.
Kita svarbi schemos detalė – įtvirtinimas, kad nėra nieko tikra, o vienintelis tikrovės matas yra politiškai „teisingas“ partijos sprendimas. Tikrovė yra tai, ką patvirtina galią ar jam deleguotą autoritetą turintis asmuo. Sovietinis žmogus turėjo atmesti kultūrinę, istorinę tapatybę ir gyventi pagal naują visuomenės modelį, atsisakydamas bet kokių valios apraiškų ar savarankiškų moralinių sprendimų.
Tokią sovietinio žmogaus būklę vaizdingiausia būtų perteikti legendinės britų roko grupės Pink Floyd dainos žodžiais, lydimais širdį veriančios Davido Gilmouro gitaros partijos: „Aš tapau patogiai apmiręs“.
Jei Pink Floydai savo garsiajame albume ir filme „The Wall“ dainavo apie už vidinės sienos tūnantį ir „eiline jos plyta“ tapusį lyrinį herojų, tai Sovietų Sąjungoje šis socialinės ir psichologinės inžinerijos projektas buvo vykdomas plačiu mastu.
Didelei daliai už sienos gyvenusių žmonių, mūsų tėvų ir senelių kartos atstovų buvo nuolat teigiama baimė, nerimas, nepasitikėjimas, abejojimas savimi ir kitu. Asmeninė iniciatyva, laisva raiška ar pasitikėjimas visuomene buvo gniaužiami ir už juos net baudžiama. Vienintelis atsakymas glūdėjo „geriausioje iš geriausių“ sovietinėje sistemoje ir jos aparatui tarnaujančiuose (bei tokiems patiems aukštesniems įsakams paklūstančiuose) biurokratuose.
Sovietų Sąjungos žlugimas panaikino šį atsakymą ir kai kam sukėlė nemažai nerimo bei baimės. Posovietiniai žmonės vis dar ilgisi to totalitarinės sistemos pažado pasirūpinti jais, jei tik šie atsisakys savo individualumo, valios ir pajungs asmeninę moralę „aukštesniam tikslui“. Tai tie patys žmonės, kurie ilgisi valstybės dalinamų butų, kelionių į Krymą ar tiesiog gabalo dešros.
Jų nostalgija totalitariniam pažadui ne kartą per šiuos tris dešimtmečius naudojosi tiek atskiri populistiniai politikai, tiek lengvo kelio į valdžią ieškančios partijos, politiniai judėjimai.
Po Berlyno sienos griūties buvo nemažai optimistinių intelektualų, kurie manė, kad laisvas judėjimas, prekyba ir informaciniai bei kultūriniai mainai savaime sulygins viena kitai atsiveriančias visuomenes.
Deja, bet pasirodė, kad pokyčiai turėjo vykti gerokai sudėtingiau ir skausmingiau. Dalis visuomenės prisitaikė prie naujų sąlygų, tačiau sovietinio žmogaus mąstymo nepakeitė. Jie tapo puikia medžiaga naujiems totalitariniams ar autoritariniams projektams.
Už sienos augusio žmogaus mentalitetą išnaudoti bando ir tas pačias sovietines rusiškosios imperijos tradicijas tęsianti Vladimiro Putino Rusija. Savo formą pakeitusi, bet vis dar taip pat savo interesų zoną suprantanti Rusijos valdžia išnaudoja nostalgiją ir į liberalios demokratijos sąlygas staiga įmestų žmonių pažeidžiamumą.
Kremliui sunkiai sekasi stumti naująją Berlyno sieną teritorine prasme. Ukrainos Katalikiškojo universiteto filosofijos dėstytojas Yevhenijus Hlibovitskis „The New York Times“ teigė, kad Naujoji Berlyno siena atsirado Kijeve. Lietuviai galėtų pagrįstai teigti, kad energetinio saugumo ir net fizinio saugumo prasme tokia naujoji siena yra Astrave.
Estai galėtų teigti, kad jų naujosios Berlyno sienos variantas yra Narva. Latviams tokia zona tikriausiai taptų Daugpilis ar ekonomine prasme Jūrmalos uostas. Nustatyti naująsias ribas tarp Rusijos imperializmo tikslų ir vakarietiškų vertybių forpostų yra sudėtinga.
Bet akivaizdu, kad pažeidžiamiausia vieta posovietinėse valstybėse ir jų visuomenėse lieka sovietinio totalitarizmo suformuota sąmonė. Susidūrusios su jai nepatinkančiais ar neįprastais reiškiniais, procesais, šios visuomenės vis dar reaguoja taip, kaip yra išmokytos elgtis su svetimu, nauju ar vakarietišku sovietinėje aplinkoje. Jos užsidaro, atstumia ar tyliai smerkia, pasitraukdamos į savo patogią vietą už sienos.
Kremliaus režimas tai išnaudoja ir toliau išnaudos. Taip, kaip išnaudojamas politinis amerikiečių susiskaldymas ar nacionalistiniai Vidurio Europos sentimentai, taip taikomasi ir į mūsų silpniausias vietas. Viena iš jų – per penkis dešimtmečius įdiegta baimės ir nepasitikėjimo nuojauta, kartais pavirstanti pykčiu ir panika.
Kintančios socialinės, kultūrinės normos Vakaruose buvo priimtos kur kas lengviau ir greičiau, bet mūsų visuomenė vejasi palengva, vis sukiodamasi į būtuosius laikus ir užstrigdama sovietinio mentaliteto pinklėse.
Problema čia ir ta, kad tą sovietinį žmogų vis pakursto ar jo daigus iš naujo pasėja tie, kuriems naudingi totalitarinio režimo užslopinto asmens mąstymo principai. Tie, kurie nebūtinai nori sugrąžinti sovietinius laikus, bet mielai užsidarytų nuo, jų manymu, kenksmingos Vakarų pasaulio įtakos.
Berlyno sienos griūtis suvienijo penkiems dešimtmečiams atskirtus žmones fiziškai, tačiau nepajėgė sugriauti sistemos statytų sienų mūsų pačių galvose.
Išsilaisvinimas iš šių sienų trunka jau tris dešimtmečius ir, panašu, pareikalaus dar labai daug pastangų ir socialinių pokyčių.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.